Vikipedija

Tauragė

Tauragė – miestas vakarų Lietuvoje, Žemaitijoje, Karšuvos žemumoje, kairiajame Jūros upės krante. Apskrities ir Tauragės rajono savivaldybė centras, Tauragės miesto seniūnija, apylinkių seniūnijos centras.

Tauragė
            
Tauragė 2012 metais
Tauragė
Tauragė
55°15′11″š. pl. 22°17′24″r. ilg. / 55.253°š. pl. 22.290°r. ilg. / 55.253; 22.290 (Tauragė)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė Lietuvos vėliava Lietuva
Apskritis Tauragės apskritis Tauragės apskritis
Savivaldybė Tauragės rajono savivaldybė Tauragės rajono savivaldybė
Gyventojų (2023) 21 416
Plotas 16,7 km²
Tankumas (2023) 1 282 žm./km²
Pašto kodas Centrinis LT-72001
Tinklalapis Tauragės rajono savivaldybės tinklalapis
Vikiteka Tauragė
Vietovardžio kirčiavimas
(3b kirčiuotė) [1]
Vardininkas: Tauragė̃
Kilmininkas: Tauragė̃s
Naudininkas: Taũragei
Galininkas: Taũragę
Įnagininkas: Taũrage
Vietininkas: Tauragėjè

lenk. Taurogi, vok. Tauroggen, rus. Таурогенъ[2][3]

Tauragės apskrities centrinis paštas
Tauragės kultūros rūmai

Etimologija

redaguoti
 
Miesto ženklas

Miesto vardas yra sudurtinis, sudarytas iš žodžių tauras ir ragas. Pirmasis sandas reiškia gyvūną taurą, o antrasis – ne žvėries ragą, bet kampą, vingį, lanką (turimas omenyje Jūros upės vingis). Taigi, vietovė pirmiausia galėjo reikšti „tauro kampą“, t. y., vietą, kurioje būta taurų.[4]

Pagal kitas versijas Tauragės pavadinimas kildinamas iš vok. Tau 'rasa' + vok. Roggen 'rugiai', nors tai veikiau antrinė etimologija, t. y., vokiečiai adaptuodami jiems nesuprantamą vietovardį jo sandus suformavo prasmingų žodžių pagrindu. Pavadinimas taip pat kildinamas nuo žodžių tauraginė („tauro ragų apdirbimo dirbtuvė“) ir tauragiai („žmonės apdirbantys tauro ragus“; žem. tauragee).

Liaudies etimologija pasakoja padavimus apie šių žemių karžygį Taurą ir jo mylimąją Jūraitę.[5] Taip pat pasakojama, kad čia begrybaudami žmonės radę tauro ragų ir todėl vietovę pavadinę Tauro Ragu.[6]

Geografija

redaguoti

Miestas išsidėstęs Jūros upės kairiajame krante, 102 km į pietvakarius nuo Šiaulių, prie upės vingio, abipus magistralinio kelio  A12  Ryga–Šiauliai–Tauragė–Kaliningradas . Mieste upė užtvenkta, ją kerta trys tiltai – Taurogeno, pėsčiųjų ir geležinkelio. Miesto pietiniu pakraščiu eina geležinkelis Radviliškis–Tilžė, mieste yra Tauragės geležinkelio stotis. Rytiniu miesto pakraščiu teka Beržės upelis. Šiaurės rytinėje ir pietinėje pusėse yra išsidėstę miškai.

Tauragės geografinis centras yra tarp Kultūros rūmų ir miesto pilies. Per miestą eina automagistralė ir europinės reikšmės kelias  A12  Ryga–Šiauliai–Tauragė–Kaliningradas   E77  Pskovas-Ryga-Šiauliai-Karaliaučius-Varšuva-Krokuva-Budapeštas . Kiti pagrindiniai keliai į Tauragę:

Miesto dalys

redaguoti
  • Aerodromas – naujausias „miegamasis“ Tauragės miesto rajonas.
  • Beržės.
  • Butkeliai – miesto rajonas dešiniajame Jūros krante, kaimo tipo „miegamasis“ rajonas.
  • Centras – čia stovi seniausi ir vertingiausi miesto pastatai, tai Vytauto g. centrinė dalis, Bažnyčių, Respublikos gatvės bei Dariaus ir Girėno gatvės pradžia.
  • Jovarai – „miegamasis“ rajonas miesto pietuose, čia yra ir pirmoji Tauragės miesto gatvė (Laisvės g.).
  • Papušynė.
  • Pramonės mikrorajonas – miesto dalis už geležinkelio, miesto industrinis parkas.
  • Tauragės senamiestis – senoji miesto dalis, kurioje miestas įsikūrė, bet ilgainiui teritorija užstatyta gyvenamaisiais namais, rajono centras – skveras Laisvės g. pradžia.
  • Šemetiškiai – didžiausias miesto rajonas, besitęsiantis nuo Bernotiškės g. iki Žaliosios g.
  • Tarailiai – „miegamasis“ miesto rajonas, kuriame yra VĮ „Regitra“, UAB „Tauragės vandenys“.
  • Verslo rajonas.
  • Visbutai.
  • Žalgiriai – vienas naujųjų miesto rajonų, kuriame gyvena daugiausiai gyventojų ir didžiausias jų tankis, kadangi tai blokinių daugiaaukščių namų mikrorajonas.

Istorija

redaguoti
 
Tauragės infrastruktūra 1915 metų Rusijos valdžios planuose
 
Tauragė vokiečių okupacijos metais
Pagrindinis straipsnis – Tauragės istorija.

Miestas įsikūręs skalvių genties gyvenamos teritorijos pakraštyje. Vėliau juos asimiliavo žemaičiai slenkantys į pietus iš netolimų apylinkių. 1499 m. Tauragės vietoje buvo Pajūriu vadintas Tauragės dvaras. 1507 m. kovo 21-ąją pirmąkart minima pati Tauragė, čia pastačius Tauragės bažnyčią, prieglaudą ir įkūrus mokyklą. Tauragė pažymėta 1526 m. B. Vapovskio Žemaitijos žemėlapyje, 1539 m. – švedų arkivyskupo Magnaus Olauso sudarytame ir Venecijoje išleistame jūrų žemėlapyje Carta Marina, nuo 1567 m. čia veikė karališkoji muitinė. Nuo 1655 m. čia buvo viena pagrindinių Radvilų rezidencijų ir vienas didžiausių Lietuvos liuteronybės centrų.

 
Lietuvos kariuomenės 6-ojo pėstininkų Pilėnų kunigaikščio Margio pulko kareivinės Tauragėje.
 
Nepriklausomybės atkūrimo 10-mečio šventė Tauragėje. Miestiečiai stovi prie Apskrities viršininko pastato, 1928 m.

1807 m. Tauragėje lankėsi Rusijos caras Aleksandras I. 1812 m. netoli Tauragės, Požerūnų malūne pasirašyta Tauragės konvencija. 1836 m. gegužės mėnesį didžioji miesto dalis sudegė per gaisrą, nepaliesti liko tik 8 kiemai, šis gaisras ir naujasis Tilžės–Rygos plentas nulėmė naująją Tauragės miesto vietą. 1843 m. spalio 10 d. Onorė Balzakas viešėjo Tauragėje ir iš čia parašė laišką, vienintelį rašytą ir išlikusį Lietuvoje.[7] XIX a. pabaigoje Tauragė buvo Raseinių apskrities miestelis, valsčiaus centras.[8][9]

 
Buvusi Tauragės NKVD (MGB) būstinė, dabar muziejus, atminimo memorialas

Miestas pagal planą buvo baigtas užstatyti 1910 m., bet netrukus prasidėjo I pasaulinis karas. 1915 m. vokiečių kariuomenė sunaikino didelę dalį miesto infrastruktūros, liko tik trečdalis. 1920 m. įkuriama pirmoji Tauragės gimnazija. 1927 m. kilo trumpai trukęs sukilimas prieš A. Smetonos valdžią – Tauragės sukilimas. Miestu tapo 1924 m., antraeilio miesto teisės suteiktos 1932 m., o pirmaeilio – 1935 m. 1932 m. pastatyta nauja Tauragės ligoninė. Miestas skaudžiai nukentėjo 1940–1941 m. pirmosios sovietų ir 1941–1944 m. vokiečių okupacijos metais. Pakartotinai miestas sugriautas ir 1944 m. spalio mėnesį. Pokario metais apylinkėse veikė Kęstučio apygardos, Butigeidžio partizanų rinktinės partizanai.

1997 m. patvirtintas dabartinis Tauragės herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1571 m., XVII a. Tauragės valsčius ?
XIX a. – 1915 m. Raseinių apskritis
1918–1950 m. Tauragės apskrities centras
1950–1953 m. rajoninio pavaldumo miestas,
Tauragės apylinkės centras 		Tauragės rajono centras Klaipėdos sritis
1953–1995 m.
1995– Tauragės miesto seniūnija,
Tauragės seniūnijos centras 		Tauragės rajono savivaldybės centras Tauragės apskrities centras

Architektūra ir kultūra

redaguoti

Tauragėje prie pat Jūros yra 1903 m. pastatyta Tauragės Švč. Trejybės bažnyčia, miesto centre yra 1843 m. pastatyta evangelikų liuteronų („Martyno Mažvydo“). Prie pramonės mikrorajono yra prisišliejusios senosios miesto kapinės (su stačiatikių cerkve). Tauragės pilyje yra „Santakos“ muziejus, Moksleivių kūrybos centras (MKC), viename iš pilies bokštų įsikūrusi Fotografijos galerija.

Prie Taurų, dešiniajame Jūros krante yra Tauragės dvaras ir parkas. Prie Jūros, J. Tumo-Vaižganto gatvės gale yra vasaros estrada, o anapus upės – hipodromas, šiauriniame pakraštyje yra 254 metrų aukščio Tauragės TV bokštas. Tauragėje 1989 m. įkurta viena pirmųjų vietinių televizijų Lietuvoje. Stovi paminklas Tauragės sukilimo dalyviams.

Mieste yra rajono centrinė ligoninė (statyta 1932 m.), Tauragės banko rūmai (1936 m.), du pašto skyriai (apskrities centrinio pašto pastatas statytas 1830 m., rekonstruotas 1850 m., LT-72001), apskrities viršininko ir rajono savivaldybės administracijos, autobusų ir geležinkelio (statyta 1928 m.) stotys.

Ūkis

redaguoti

Yra Tauragės molio telkinys. Pietryčiuose yra industrinis parkas (300 ha), pramonės ir verslo rajonai. Juose yra tokios įmonės kaip „Tauragės keramika“, „Alantas“. Rinkos pokyčių neatlaikė tokios įmonės kaip - elektronikos gamykla UAB „NOTE Tauragė“,[10] „Baltoji snaigė“ [11], spausdintų schemų gamyklos AB „Telga“ , žuvų perdirbimo įmonė „Lignesa“ ir kt.

 
1539 m. Carta Marina žemėlapyje pavaizduota Tauragė

Švietimo ir ugdymo įstaigos

redaguoti
 
Tauragės evangelikų liuteronų bažnyčia
 
Senasis miesto centras

Tauragės rajono Žygaičių gimnazija.

Sporto klubai

redaguoti

Futbolas

redaguoti

Bėgimo

redaguoti

Gyventojai

redaguoti
 
 
Demografinė raida tarp 1650 m. ir 2021 m.
1650 m. 1823 m. 1833 m. 1872 m. 1885 m.*[3] 1897 m.sur. 1901 m.*[2] 1914 m. 1923 m.sur.[12] 1931 m.
200 200 630 5 818 4 722 6 600 5 800 10 000 5 470 6 122
1935 m. 1939 m. 1959 m.sur.[13] 1970 m.sur.[14] 1976 m.[15][16] 1979 m.sur.[17] 1989 m.sur.[18] 2001 m.sur.[19] 2011 m.sur.[20] 2021 m.sur.[21]
6 527 10 561 12 041 19 500 24 900 25 966 30 119 29 124 24 389 21 203
  • * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.

Tautinė sudėtis

redaguoti

2011 m. gyveno 24 389 žmonės:[22]

2001 m. gyveno 29 124 žmonės:[23]

1923 m. gyveno 5 470 žmonės:[24]

Žymūs žmonės

redaguoti
Pagrindinis straipsnis – Sąrašas:Iš Tauragės kilę žymūs žmonės.

Tauragėje 1843 m. lankėsi prancūzų rašytojas O. Balzakas (1799–1850). Rašytojas Tauragėje sustojo kaip paskutinėje Rusijos imperijos stotyje pakeliui į Paryžių, kur užeigos namuose parašė laišką mylimai grafienei. Tauragės kraštotyros muziejuje yra laiško kopija, gauta iš Balzako muziejaus (Paryžius).

Garsaus JAV rašytojo Jerome David Salinger, išgarsėjusiu savo romanu „Rugiuose prie bedugnės“, prosenelis gimė ir visą gyvenimą pragyveno Tauragėje.[25]

Vieno iš turtingiausių Rusijos žmonių Romano Abramovičiaus tėvai iki 1941 m. trėmimų gyveno Tauragėje.[26]

Miestų partnerystė

redaguoti

Miestai, su kuriais Tauragė yra užmezgusi partnerystės ryšius:[27][28]

Galerija

redaguoti

Šaltiniai

redaguoti
  1. ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
  2. ↑ 2,0 2,1 Таурогенъ. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 32А (64) : Тай — Термиты. С.-Петербургъ, 1901., 686 psl. (rus.)
  3. ↑ 3,0 3,1 Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 5 (Таарджалъ — Яя). СПб, 1885, 59 psl.
  4. ↑ Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 223–224
  5. ↑ Gitana Kazimieraitienė. „Legendos pasakoja“. Lietuvos geografiniai objektai. – Kaunas, „Šviesa“, 2008. // psl. 88–89
  6. ↑ 153 įdomiausi Lietuvos miesteliai. – Kaunas, Terra Publica, 2010. // psl. 280
  7. ↑ „Prancūzų rašytojo Onorė de Balzako vizitui Tauragėje atminti atidengta memorialinė lenta“. taurageszinios.lt. „Tauragės žinios“. 2013-10-11. Nuoroda tikrinta 2024-08-11.
  8. ↑ Taurogi (1). Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XII (Szlurpkiszki — Warłynka). Warszawa, 1892, 263 psl. (lenk.)
  9. ↑ Taurogi. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XV, cz. 2 (Januszpol — Żyżkowo; Aleksin — Wola Justowska). Warszawa, 1902, 654 psl. (lenk.)
  10. ↑ „Švedijos „Note“ gamyklos pastatą įsigijo Tauragės verslininkai“. 15min.lt. 15min. 2013-11-12. Nuoroda tikrinta 2024-06-11.
  11. ↑ http://rekvizitai.vz.lt/imone/baltoji_snaige/
  12. ↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
  13. ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
  14. ↑ Tauragė. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 502 psl.
  15. ↑ Tauragė. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XI t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.XI: Šternbergo-Vaisius, 205 psl.
  16. ↑ Tauragė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 279
  17. ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  18. ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  19. ↑ Tauragės apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
  20. ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
  21. ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
  22. ↑ 2011 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2021-10-28 iš Wayback Machine projekto.
  23. ↑ 2001 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2016-03-06 iš Wayback Machine projekto.
  24. ↑ 1923 m. surašymo duomenys[neveikianti nuoroda]
  25. ↑ Dž. D. Selindžeris: Pakylėtas gyvenimas Archyvuota kopija 2014-02-01 iš Wayback Machine projekto.
  26. ↑ Turtingiausio „čiukčiaus“ šaknys – Lietuvoje
  27. ↑ „Tauragės rajono savivaldybės partneriai“. taurage.lt. Tauragės rajono savivaldybė. Nuoroda tikrinta 2021-03-23.
  28. ↑ http://www.lsa.lt/veikla/tarptautiniai-rysiai-ir-atstovavimas-europos-institucijose/savivaldybiu-tarptautiniai-rysiai/
  29. ↑ „Tauragėje pastatyta aukščiausia Lietuvoje Saulės skulptūra (video)“. alkas.lt. Alkas.lt. 2019-09-25. Nuoroda tikrinta 2024-08-09.

Nuorodos

redaguoti

Istorija

redaguoti
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Tauragė&oldid=7416460"