Stanislovas Augustas Poniatovskis

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Stanislovas II Augustas
Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis
Marčelo Bačarelio portretas, 1764 m.
Poniatovskiai
Gimė	1732 m. sausio 17 d. Voučynas
Mirė	1798 m. vasario 12 d. (66 metai) Sankt Peterburgas
Palaidotas (-a)	Varšuvos Šv. Jono Krikštytojo arkikatedra bazilika (perlaidotas)
Tėvas	Stanislavas Poniatovskis
Motina	Konstancija Čartoriska
Sutuoktinis (-ė)	Elžbieta Šydlovska Magdalena Agnieška Lubomirska
Vaikai	Michailas Grabovskis Stanislavas Grabovskis Izabelė Grabovska Aleksandra Grabovska Ana Petrovna Konstancija Zvanova Michailas Cichockis
Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis
Valdė	1763 m. – 1795 m. (~32 metai)
Pirmtakas	Augustas III
Žymūs apdovanojimai
Vikiteka	Stanislovas Augustas Poniatovskis
Parašas

Stanislovas II Augustas (lenk. Stanisław II August, g. Stanisław Antoni Poniatowski; 1732 m. sausio 17 d.  – 1798 m. vasario 12 d.), žinomas kaip Stanislovas Augustas Poniatovskis (lenk. Stanisław August Poniatowski) – Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis 1764–1795 m.

Paskutinis Abiejų Tautų Respublikos valdovas. Jo valdymas baigėsi sulig Trečiuoju Respublikos padalijimu.

Biografija

Krokuvos kašteliono, ilgamečio Švedijos karaliaus Karolio XII patikėtinio Stanislavo Poniatovskio (1676–1762) ir princesės Konstancijos Čartoriskaitės (1700–1759) sūnus. Mokėjo anglų, italų, prancūzų, vokiečių kalbas.

Anos Petrovnos (1757–1759) su Jekaterina Aleksejevna (1729–1796, vėliau Rusijos imperatorė Jekaterina II) ir trijų sūnų bei dviejų dukterų su Elžbieta Grabovska tėvas.

Keturiolikmetis Stanislovas Augustas Poniatovskis

Vaikystėje kurį laiką gyveno tėvo valdytame dvare Jazlovece. Keliaudamas po Prancūziją ir Angliją, susipažino su Švietimo epochos Europos kultūra, su Čartoriskiais dalyvaudamas politiniame gyvenime gerai susipažino ir su Respublikos situacija. 1752 m. dėl oratorinių gabumų išrinktas Abiejų Tautų Respublikos Seimo atstovu. 1755 m. Čartoriskiams užtarus įtrauktas į Didžiosios Britanijos ambasadoriaus Sankt Peterburge Čarlzo Hanberio Viljamso svitą. 1757–1758 m. Rusijos kancleriui A. Bestuževui-Riuminui padedant gavo akreditaciją prie Rusijos sosto kaip Saksonijos ambasadorius. Jaunas gražus turtuolis iškart patraukė trimis metais vyresnės didžiosios kunigaikštienės, sosto paveldėtojo, būsimojo Rusijos imperatoriaus Petro III žmonos, Jekaterinos Aleksejevnos dėmesį ir tapo vienu iš jos favoritų.

1761 m. mirus Rusijos imperatorei Jelizavetai Petrovnai, imperatoriumi tapo Petras III, tačiau juo nebuvo patenkinti Rusijos didikai Grigorijus Orlovas, Platonas Zubovas ir kiti. 1762 m. birželio 28 d. Petras III buvo nuverstas, Rusijos imperatore tapo jo žmona Jekaterina II.

Lietuvos ir Lenkijos Valstybėje tuo metu taip pat buvo neramu. Kai Jonas Kazimieras Vaza atsisakė sosto, elekciniuose seimuose kelis kartus iš eilės buvo išrinkti vietiniai bajorai Mykolas Kaributas Višnioveckis, Jonas Sobieskis. Po jų Respublikos valdovu tapo Saksonijos kurfiurstas Frydrichas Augustas (Augustas II), remiamas Habsburgų Austrijos. Jis įtraukė valstybę į ilgametį, politine bei ekonomine dezintegracija pasibaigusį Didįjį Šiaurės karą. 1763 m. po Augusto III mirties Adomas Kazimieras Čartoriskis ir jo vadovaujama grupuotė „Familija“ nusprendė į šalies sostą nebekviesti užsieniečių. Tačiau Rusija ir Prūsija 1764 m. Sankt Peterburge susitarė bendrais veiksmais neleisti keisti Respublikos vidaus santvarkos.

Abiejų Tautų Respublikos valdovas

Rinkimai

Rusijos imperatorės Jekaterinos II spaudimu Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju dunigaikščiu 1764 m. rugsėjo 7 d. išrinktas Stanislovas Augustas Poniatovskis. Karūnavimas įvyko 1764 m. lapkričio 25 d. Varšuvos Šv. Jono katedroje. Jam suteiktas Lenkijos karaliaus, Lietuvos, Rusios, Prūsijos, Mozūrų, Žemaičių, Kijevo, Voluinės, Podolės, Palenkės, Livonijos, Smolensko, Sebežo ir Černigovo didžiojo kunigaikščio titulas.

Pirmosios reformos

Tapęs valdovu, Stanislovas Augustas, priešingai Jekaterinos II norams, kartu su Čartoriskių grupuote pradėjo vykdyti dalines valstybės valdymo reformas. 1764 m. įkūrė karininkų mokyklą – Kadetų korpusą. Pradėjo kultūros reformą, buvo literatūros, dailės ir teatro mecenatas. Lenkijos mene, architektūroje plito „Stanislovo Augusto stilius“. 1765 m. padedant Ignacui Krasnickui įsteigė pirmąjį laikraštį, ėjusį iš pradžių kas savaitę, vėliau – du kartus per savaitę iki 1785 m.

Rėmė manufaktūrų kūrimą, dėl to suintensyvėjo ūkio raida. Vakarų Europos rinkoje didėjanti prekių paklausa skatino dvarininkus pertvarkyti savo ūkį, steigti naujų palivarkų, geriau tręšti ir melioruoti laukus, plėsti ariamosios žemės plotus, sėti daugiau prekinių augalų. Imta kurti dvarų pramonę, labiau naudoti samdomąjį darbą. Didikai, ypač Gardino seniūnas, karaliaus ekonomijų Lietuvoje valdytojas, nuo 1765 m. ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmų iždininkas Antanas Tyzenhauzas dvaruose pradėjo steigti popieriaus ir stiklo dirbtuves, drobės audimo ir balinimo įmones.

Šį straipsnį ar jo dalį yra pasiūlyta įkelti į „ATR“! Dėl kokių priežasčių palikta ši žymė galite sužinoti diskusijų puslapyje.

Konfederacijos

Stanislovo Augusto Poniatovskio sostas Varšuvoje

Ne visi Stanislovo Augusto darbai patiko buvusiai meilužei ir jos aplinkai. 1766 m. Respublikos Seimas atmetė Rusijos reikalavimą suteikti bajorams stačiatikiams ir protestantams lygias su katalikais politines teises valstybėje. 1767 m. Jekaterina II disidentų teisių gynimo pretekstu parėmė nepatenkintą Čartoriskių reformomis bajorijos dalį, susibūrusią į Radomo konfederaciją. 1767 m. spalio mėn. Rusijos kariuomenės apsuptoje Varšuvoje darbą pradėjo Radomo konfederatų seimas. Buvo atkurta senoji santvarka. 1768 m. vasario 24 d. disidentams (nekatalikams) buvo suteiktos politinės teisės, o Jekaterina II pripažinta laiduojanti Respublikos vidaus politinės santvarkos išsaugojimą. Formaliai teisiškai buvo apribotas Respublikos suverenitetas ir ji tapo priklausoma nuo Rusijos.

1768 m. vasario 29 d. Podolėje, Baro mieste, susibūrė prieš Radomo konfederaciją ir Rusijos įtaką Respublikoje nukreipta konfederacija. 1768 m. liepos mėn. konfederatai veiklą pradėjo ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. Generalinės LDK konfederacijos su Baro vėliava vyriausiuoju maršalu buvo paskelbtas Mykolas Jonas Pacas. Konfederaciją rėmė didikai Juozapas Sapiega, Mykolas Kazimieras Oginskis, Karolis Stanislovas Radvila. Iki 1772 m. Baro konfederacijos veikla paplito visoje valstybėje, tačiau pagalbos iš Prancūzijos, Turkijos bei Austrijos nesulaukta. Rusijos kariuomenė gana lengvai sutriuškino konfederatų pajėgas.

I padalijimas

1769 m. siekdamos užkirsti kelią galimam Rusijos sustiprėjimui Respublikos sąskaita, Prūsija ir Austrija pradėjo derybas dėl Respublikos padalijimo. 1772 m. rugpjūčio 5 d. buvo pasirašyta trišalė Rusijos, Prūsijos ir Austrijos sutartis, pagal kurią Rusijai atiteko 92 000 km². Respublikos teritorijos (Polocko, Vitebsko, Mstislavlio vaivadijos, rytinė Minsko vaivadijos dalis, Latgala). Prūsija ir Austrija prisijungė dalį Lenkijos žemių. Prūsijai atiteko Pamarys ir Vakarų Prūsija bei Varmija. Austrija prisijungė Mažosios Lenkijos žemių ir Lvovą. Respublika neteko apie 35 % gyventojų ir maždaug 30 % teritorijos. 1773 m. Seimas ratifikavo padalijimą.

Tolesnės reformos

1773 m. spalio 14 d., atimant švietimo monopolį iš jėzuitų Respublikos Seimo sprendimu buvo įkurta Edukacinė komisija, tapusi pirmąja švietimo ministerija pasaulyje. Jos žiniai buvo perduotos visos Respublikos akademijos ir mokyklos, jai pavesta rūpintis ne tik mokymu, bet ir mokslu, supasaulietinti bei modernizuoti jo turinį. Pirmuoju Edukacinės komisijos pirmininku tapo Vilniaus vyskupas Ignotas Masalskis. 1774 m. Edukacinė komisija ėmėsi reformuoti pradinę mokyklą, nutarta įkurti po vieną pradinę mokyklą trims parapijoms. 1777 m. tokių mokyklų vien Vilniaus vyskupystėje jau buvo per 300. Valstiečių vaikai pradinėse mokyklose buvo mokomi gimtąja kalba.

Lietuva ir Lenkija po I padalijimo 1772 metais

1775 m. Seimo nutarimu buvo įkurtas naujas valstybinės valdžios organas – Nuolatinė taryba. Ją sudarė 36 Seimo deleguoti nariai. Taryboje buvo 5 departamentai: Karo, Iždo, Užsienio politikos, Policijos ir Teisingumo, kurie kontroliavo savo srities vykdomosios valdžios veiklą. Nuolatinės tarybos veiklos laikotarpiu (1775–1788 m.) buvo modernizuota ir padidinta kariuomenė, apribota etmonų savivalė, įgyvendintos ūkio ir finansų reformos. Pagyvėjo Respublikos ekonominis gyvenimas. Sparčiai didėjo gyventojų skaičius. 1772 m. Respublikoje gyveno per 6,5 mln. žmonių, o 1790 m – apie 9 mln. Šio, pirmojo visuotinio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų surašymo duomenimis, joje gyveno per 3,5 mln. žmonių. Edukacinė komisija ir Nuolatinė taryba tapo pirmaisiais bendrais visos Respublikos vykdomosios valdžios organais.

Prancūzijos revoliucijai bei karui Balkanuose atitraukus Europos valstybių dėmesį, Respublikoje susidarė palankios sąlygos didesnėms socialinėms bei ekonominėms reformoms vykdyti, valstybės savarankiškumui stiprinti. 1781 m. Vilniaus universitetas pavadintas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausiąja mokykla. Jame sukurtos naujos Astronomijos, Medicinos, Architektūros (1793 m.) katedros, universiteto spaustuvėje imtos leisti kalendorių-skaitinių knygos. Pradėjo kurtis informacijos ir žinių skleidimo sistema. 1788 m. spalio 6 d. Varšuvoje darbą pradėjo Respublikos Seimas, į istoriją įėjęs kaip Ketverių metų seimas, pasuko reformų keliu. 1788–1792 m. įvedė nuolatinį valstybės mokestį žemvaldžiams, padidino kariuomenę, nustatė naują jos sudarymo bei valdymo tvarką. 1789 m. sausio 19 d. buvo panaikinta Nuolatinė taryba, tų pačių metų pavasarį išvesta Rusijos kariuomenė.

Konstitucija

Stanislovas Augustas Poniatovskis, po 1788 m. (Johanas Baptistas fon Lampis)

1791 m. balandžio 18 d. Seimas priėmė įstatymą „Mūsų laisvieji karališkieji miestai Respublikos valstybėse”, kuriuo miestiečiams buvo suteikta privilegija nebūti suimtiems be teismo sprendimo, teisė įsigyti žemės valdų, siųsti savo delegatus į Seimą ir dalyvauti diskusijose svarstant miestų reikalus, gauti tarnybas valstybės administracijos aparate ir teismuose, tarnauti kariuomenėje karininkais. Miestų reforma išplėtė socialinę monarchijos atramą. Žengtas pirmas žingsnis pertvarkant luominę visuomenę į pilietinę. Remdamasis šiuo įstatymu, Stanislovas Augustas suteikė arba patvirtino iš naujo Magdeburgo teises visiems karališkiesiems miestams ir visoms laisvųjų žmonių, kurie „suteikė savo gyvenamajai vietai deramą miestui išvaizdą“, gyvenvietėms. Buvo pripažinta netgi Paulavos respublika.

Stanislovo II Augusto monograma

1791 m. gegužės 3 d. Seimas priėmė naują Konstituciją, nustačiusią svarbiausius valstybės santvarkos organizavimo principus. Bajorų respublika su renkamu valdovu tapo konstitucine luomine monarchija. Konstitucija įteisino buržuazinį turto cenzo principą. Bežemiai bajorai neteko teisės dalyvauti seimeliuose, bet ją įgijo turtingesnieji miestiečiai. Konstitucija patvirtino miestų įstatymą, paskelbė valstybės globą laisviesiems valstiečiams, garantavo asmens laisvę į užsienį pabėgusiems ir grįžusiems valstiečiams. Gegužės 3 d. Konstitucija pakeitė ir valstybės politinę struktūrą. Vyriausioji valdžia buvo atiduota Seimui, panaikinta liberum veto teisė. Vykdomoji valdžia priklausė karaliui ir ministrų kabinetui, pavadintam Įstatymų sargyba. Karalius turėjo būti renkamas, tačiau iš valdančiosios dinastijos. Seimas išrinko 4 komisijas (ministerijas): Edukacijos, Policijos, Karo ir Iždo, bendras visai valstybei.

Gegužės 3 d. Konstitucijoje išdėstytas unitarinės valstybės modelis nepatenkino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atstovų siekių išlaikyti Lietuvos atskirumą nuo Lenkijos, tačiau reformų šalininkai, kuriems vadovavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės artilerijos generolas Kazimieras Nestoras Sapiega, suprasdami būtinybę stiprinti valstybę bei matydami grėsmę jos egzistavimui, parėmė Konstituciją. Kartu buvo siekiama pokonstituciniais aktais įteisinti LDK, kaip lygiateisės Lenkijos partnerės federacinėje valstybėje, statusą. To buvo pasiekta 1791 m. spalio 20 d. Seimui priėmus „Abiejų tautų tarpusavio įžado“ įstatymą, kuriuo buvo nustatytas bendrose centrinės valdžios institucijose lygus Lenkijos ir LDK narių skaičius. LDK buvo pripažinta lygia Lenkijai antrąja sandraugos dalimi.

Pasipriešinimas

Ketverių metų seimo reformos ir Konstitucija netenkino dalies didikų ir bajorų, aukščiausia vertybe laikiusių senąją valdymo formą ir pasisakiusių prieš bet kokias reformas, naikinusias jų luomo privilegijas. Respublikos stiprėjimas taip pat neatitiko Rusijos interesų. Stipri vidaus opozicija, užsienio valstybių įsikišimas lėmė reformų nesėkmę bei trimis padalijimais pasibaigusį valstybės žlugimą.

1792 m. balandžio 27 d. Konstitucijos priešininkai Sankt Peterburge pasirašė prieš reformas nukreiptos konfederacijos aktą, kuris su suklastota data (1792 m. gegužės 14 d.) buvo paskelbtas Targovicos miestelyje jau po to, kai Rusijos kariuomenė įžengė į Lenkiją ir Lietuvą. Iki liepos mėn. Rusijos kariuomenė, nesutikusi didesnio pasipriešinimo, okupavo visą Respublikos teritoriją. 1792 m. birželio 25 d. Vilniuje buvo sudaryta LDK generalinė konfederacija, kurios vadovai broliai LDK lauko etmonas Simonas Kosakovskis ir Livonijos vyskupas Juozapas Kosakovskis siekė atkurti ne tik senąsias bajorijos laisves, bet sugrąžinti ir unijines LDK teises. 1792 m. liepos 23 d. prie Konfederacijos prisijungė ir Stanislovas Augustas, tuo galutinai panaikindamas visų reformų šalininkų darbo vaisių – Gegužės 3 d. Konstituciją.

Valstybės žlugimas

Poniatovskio karališkasis herbas su Respublikos simboliais ir Baltojo erelio ordino grandine

1793 m. sausio 23 d. Sankt Peterburge buvo pasirašyta Antrojo Respublikos padalijimo sutartis tarp Rusijos ir Prūsijos. Rusijai atiteko Kijevo, Braclavo, Podolės, Minsko vaivadijų žemės, rytinė Vilniaus vaivadijos dalis, Brastos žemė ir rytinė Voluinės dalis. Prūsija gavo vakarines Lenkijos žemes su Gdansku (Dancigu), Torune, Poznane. Respublika neteko maždaug pusės teritorijos. 1793 m. birželio 17 d. Gardine sušauktas Respublikos Seimas buvo priverstas patvirtinti padalijimą. Priimta Konstitucija deklaravo senosios valstybės santvarkos atkūrimą.

Tačiau 1794 m. kovo 24 d. Krokuvoje prasidėjo sukilimas prieš Targovicos konfederacijos įvestą tvarką ir Antrąjį padalijimą, kuriam vadovavo generolas Tadas Kosciuška. Sukilėliai sudarė savo vadovybę – Tautinę aukščiausiąją tarybą. 1794 m. balandžio 16 d. sukilimas prasidėjo ir Lietuvoje. Pirmieji sukilo LDK kariuomenės daliniai Šiauliuose. 1794 m. balandžio 23–24 d. LDK sukilėliai užėmė Vilnių, paskelbė sukilimo aktą. Buvo sudaryta LDK sukilėlių vyriausybė – Lietuvos tautinė aukščiausioji taryba, pradėti kurti sukilėlių vykdomosios valdžios organai – deputacijos. Pradėtos taikyti Lenkijos sukilėlių vyriausybės universalo, kuriuo pripažįstama asmens laisvė valstiečiams, o tarnaujantys sukilėlių kariuomenėje valstiečiai atleidžiami nuo lažo, nuostatos. Iki birželio 25 d. sukilimas išplito visoje LDK teritorijoje. Inžinieriaus Jokūbo Jasinskio vadovaujami LDK sukilėliai veikė savarankiškai, kvietė ginti ne tik nepriklausomybę, bet ir kovoti dėl visų piliečių laisvės ir lygybės.

1794 m. rugpjūčio 11 d. Rusijos kariuomenė malšindama sukilimą užėmė Vilnių. Rugsėjo mėn. pabaigoje – spalio mėn. viduryje ji užėmė visą Lietuvos teritoriją iki Nemuno. Prūsijos kariuomenė užėmė Užnemunę, lapkričio 5 d. kapituliavo Varšuva. Sukilimas buvo nuslopintas.

III padalijimas

1795 m. spalio 24 d. Sankt Peterburge buvo pasirašyta Rusijos, Austrijos ir Prūsijos sutartis dėl Trečiojo Respublikos padalijimo. Rusija užgrobė vakarines LDK žemes iki Nemuno, Voluinę ir Kuršą. Prūsija ir Austrija pasidalijo likusias Lenkijos žemes. Užnemunė atiteko Prūsijai. Lapkričio 25 d. buvo paskelbta, kad panaikintas Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio institutas, kiti titulai ir valstybės pilietybė. Stanislovas Augustas atsisakė sosto.

III padalijimas išbraukė Respubliką iš Europos valstybių sąrašo. Didžioji dalis Lietuvos (išskyrus Užnemunę ir Klaipėdos kraštą) įjungta į Rusijos imperijos sudėtį. 1796 m. Lietuvoje įsigaliojo civilinė administracija, Rusijos pavyzdžiu kraštas buvo padalytas į gubernijas (Vilniaus ir Slanimo), kurios vėliau sujungtos į vieną Lietuvos guberniją. 1797 m. sausio 15 d. Sankt Peterburge pasirašytas Rusijos, Prūsijos ir Austrijos aktas, kuriuo galutinai panaikinta Lenkijos ir Lietuvos Valstybė.

Stanislovas Augustas kaip garbės kalinys išvežtas į Rusiją, jam paskirta pensija. 1796 m. mirus Jekaterinai II, sostą paveldėjo jos ir kito meilužio, Sergejaus Saltykovo sūnus Pavelas I. Buvusio karaliaus išlaikymui skirtos lėšos buvo sumažintos, jis mirė turėdamas daugybę skolų.

Po mirties buvo palaidotas Šv. Kotrynos Aleksandrietės bažnyčioje Sankt Peterburge. 1938 m. palaikai slapčia perkelti į Voučyno Švč. Trejybės bažnyčios kriptą. 1988 m. Tarybų Sąjungos vadovybė perdavė apiplėštus valdovo palaikus Lenkijos Liaudies Respublikai, jie paskutinį prieglobstį rado Varšuvos Šv. Jono Krikštytojo arkikatedroje bazilikoje.

Nuorodos

• Stanislaw, August, Poniatowski
• http://www.poland.gov.pl/Stanislaw,August,Poniatowski,(1732-1798),1965.html Archyvuota kopija 2009-07-22 iš Wayback Machine projekto.
• http://gnu.univ.gda.pl/~emcz/stanaugust.html Archyvuota kopija 2006-10-16 iš Wayback Machine projekto.

Stanislovas Augustas Poniatovskis Poniatovskių šeima Gimė: 1732 sausio 17 Mirė: 1798 vasario 12
Karališkieji titulai
Prieš tai: Augustas III Saksas	Lenkijos karalius 1764–1795	Po to: Aleksandras I kaip Lenkijos karalius
		Po to: Leopoldas II kaip Galicijos ir Lodomerijos karalius
		Po to: Frederikas Augustas I kaip Varšuvos kunigaikštis
		Po to: Frydrichas Vilhelmas III kaip Poznanės didysis kunigaikštis
		Po to: Jekaterina II kaip faktinė Lietuvos didžioji kunigaikštienė
	Lietuvos didysis kunigaikštis 1764–1795
Pretendento titulai
Prieš tai: -	Lenkijos Karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis 1795–1798	Po to: -