Senovės baltų šventyklos

Senovės baltų dievų šventyklos – senovės baltų kulto ir apeigų vietos. Iš pradžių jų egzistavimas neigtas, o vėliau patvirtintas archeologiniais tyrinėjimais.

Archeologai patvirtino šaltiniuose minimos šventyklos buvimą Vilniuje, Šventaragio slėnyje. Taip pat po Vilniaus arkikatedros pamatais aptiktos Perkūno šventyklos liekanos. Tokių šventųjų vietų nemažai rasta ir kitose Lietuvos vietose.

Seniausios maldavietės – šventyklos – buvo apskritos. Jų centre stovėdavo stulpas, tariamai jungiantis tris visatos dalis: dangų, žemę, požemį. Stulpas tapatintas su Pasaulio medžiu, esančiu visatos centre.

Archeologiniai tyrinėjimai

Baltų priešistorinė architektūra buvo medinė, todėl iš archeologinių kasinėjimų negalima gauti daug informacijos.

Anksčiau baltų religijos tyrinėtojai teigė, jog baltai neturėjo šventyklų. Tačiau XIV a. istorijos šaltiniai mini „šventus namus“ (domos sacros) ir „šventus miestus“ (sacras villas), galinčius reikšti šventyklas ir dideles bei svarbias šventąsias vietas. Archeologai taip pat aptiko nemažai medinių šventyklų ir pastatų kompleksų aplink piliakalnio pavidalo kalną.

1955-1957 m. kasinėjimai į pietus nuo Smolensko – rytų baltų teritorijoje – liudija, kad kai kurie įtvirtinti piliakalniai buvo ne gyvenamosios vietos ar tvirtovės, o šventovės. Piliakalnių šventyklos datuojamos nuo V amžiaus prieš mūsų erą iki VII mūsų eros amžiaus. Keliose tokiose vietose rasta daug kultūrinių sluoksnių su apskritų mažų šventyklų ir įvairių kulto pastatų liekanomis.

Archeologiniai kasinėjimai rodo, kad priešistoriniais laikais, kaip ir istorinių laikų pradžioje, būta „šventų miestų“ – svarbių religinių centrų, kur į apeigas rinkdavosi žmonės iš gretimų apylinkių.

Tušemlios piliakalnis

Viena geriausiai ištirtų šventovių yra Tušemlios piliakalnis, 50 km į pietus nuo Smolensko, prie Tušemlios upelio – Sožo intako. Jo apatiniame sluoksnyje, datuojamame VI-V amžiais prieš mūsų erą, rasta daug stulpaviečių, bet pastatų neįmanoma rekonstruoti.

Antrame sluoksnyje, datuojamame III amžiumi, aptikta apskrito 3 m skersmens pastato liekanų. Jis pastatytas iš stačių 20 cm skersmens stulpų. Šio sluoksnio paviršiuje rasta labai daug stulpaviečių – įvairių pastatų liekanų, o centre aptikta 50 cm pločio ir 70 cm gylio duobė, kurioje, manoma, stovėjo stabas – stulpas su dievo skulptūra.

Virš šio sluoksnio buvo kitas, datuojamas VI-VII amžiais, kuriame piliakalnio pakraščiuose taip pat pastebėta pastatų liekanų, o šiaurinėje dalyje stovėjo apskrita vertikalių rąstų 5,5 m skersmens šventykla. Piliakalnio viduryje buvo didelė duobė – stulpinės skulptūros liekana.

Piliakalnis apjuostas 3 m aukščio smėlio pylimu. Maži, panašūs į kambarius su akmenų židiniais, mediniai pastatai vienas šalia kito juosė pylimą iš vidaus. Toliau ėjo vidinė ovali stulpų eilė, iš kurios matosi, jog stovėjo 20 ir 30 metrų dydžio pastatas dengtu stogu, kurį rėmė dvi eilės rąstų. Dar keletas stulpaviečių ir sudegusių sijų tarp stulpų eilių rodo buvus vidines sienas.

Šventovė Gorodoke

Gorodoke, 12 km nuo Tušemlios, buvo rasta beveik tokia pati šventovė, kaip ir Tušemlios piliakalnis. Jos ankstyviausios kultūrinės liekanos datuojamos I amžiumi prieš mūsų erą, o vėlyviausios – VI-VII mūsų eros amžiais.

Čia irgi aptikta apskritos 5 m skersmens šventyklos liekanų. Jos viduje rasta meškos kaukolė ir stulpavietė. Sprendžiant iš meškos kaukolės, Gorodoko šventykla galėjo būti dievo Velino.

Smolensko, Mogiliovo ir Minsko apylinkėse žinoma dar keletas panašaus tipo šventovių.

Rytų baltų šventyklos

Rytų baltų didelės šventovės ir mažos apskritos šventyklos, taip pat panašios rytų bei šiaurės vakarų slavų XI ir XII a. šventyklos ir šventovės rodo buvus ilgai trukusią ir labai paplitusią šventyklų statymo tradiciją. Dauguma vakarų slavų šventyklų buvo keturkampės, pavyzdžiui, XII amžiaus Arkonos šventykla Riugeno saloje, viduryje su dideliu stulpu -skulptūra, vaizduojančia dievą Svantevitą.

Svarbiausios baltų šventovės piliakalniuose galėjo būti skirtos Dievui, Velinui arba Perkūnui.

Perkūno šventykla

XIII amžiaus Perkūno šventykla atkasta Vilniuje po katedra. Tais laikais tarp jos ir Neries bei palei Nerį dabartinės Tilto gatvės rajone driekėsi Šventaragio miškas. Perkūno šventykla buvo įrengta Karaliaus Mindaugo XIII amžiaus viduryje pastatytos pirmosios krikščioniškos katedros vietoje.

Kryžiuočių žygiams į Lietuvą nesiliaujant, Mindaugas atsisakė krikšto po aštuonerių metų, o pats Mindaugas ir jo šeima buvo nužudyti 1263 metais. Kraštas grįžo prie senojo tikėjimo.

Krikščioniškoji katedra sudegė arba buvo sudeginta. Jos kvadratinis planas buvo panaudotas Perkūno šventyklai. Šiaurinėje ir pietinėje navose sumūryti laipteliai vedė į viduje buvusį altorių. Šventykla stovėjo daugiau nei šimtą metų. 1388 metų popiežiaus Urbono VI bulėje, siųstoje Poznanės arkivyskupui, rašoma, kad šią pagonišką šventyklą naujai apsikrikštijęs karalius Jogaila išgriovė, stabus sutriuškino ir sudaužė į gabalus, o toje vietoje liepė pastatyti bažnyčią.

XV amžiaus istorikas Janas Dlugošas dar papildė šį sunaikinimo aprašymą. 1387 m. Jogaila liepęs užgesinti amžinąją ugnį, kūrentą Vilniuje, saugotą žynių ir nuolat kurstomą malkomis, o šventyklą ir altorių, ant kurio aukotos aukos, nugriauti. Toje vietoje, kur buvo deginama amžinoji ugnis, pastatytas Jogailos katedros didysis altorius.

XVI amžiuje istorikas Motiejus Strijkovskis nurodo, kad katedros vietoje stovėjusi šventykla su Perkūno statula turėjo bokštą, iš kurio žyniai išskeldavo ugnį. Jis taip pat mini, kad ugnis buvo kūrenta be paliovos ąžuolinėmis malkomis.

XIX amžiuje istorikas Teodoras Narbutas suteikia dar daugiau papildomų žinių apie šventyklą. Jis sako, kad šventykla buvo mūrinė, be stogo, aptvaro pavidalo. Įėjimas į ją buvo iš Neries pusės. Priešais įėjimą prie galinės sienos stovėjo koplyčia, o ant jos – aukšta altana su Perkūno statula. Priešais koplyčią buvo kvadratinis altorius su dvylika pakopų. Narbutas šias žinias rado XVII amžiaus pabaigos Johano Friedricho Riviuso kronikoje, rašytoje vokiečių kalba, kuris pasinaudojo Vilniuje gyvenusio istoriko Augustino Rotundo „Lietuvos kronika“, parašyta lotynų kalba (neišliko).

Dievukų drožiniai

Pagoniškąjį baltų tikėjimą krikščionių misionieriai vadino stabmeldyste. Stabai istorijos šaltiniuose minimi 1240 m. Christburgo sutartyje.

Dažnas stabų ir stabmeldystės minėjimas liudija, kad buvo dievų skulptūros. Tūkstančių dievukų egzistavimas Lietuvoje iki mūsų dienų kalba apie labai seną skulptūros tradiciją. Dievukų drožimas yra vietoje gimusi tradicija, galėjusi trukti penkis ir daugiau tūkstančių metų.

Skulptūrų temos kito su kiekviena epocha.

Skulptūrų pavyzdžiai: Dievo motina – Žemė motina ir Rūpintojėlis – susirūpinęs mirštantis dievas, augalijos dvasia.

Senovės baltų aukos, laidojimas

Senovės baltai dievams daugiausiai aukodavo maistą – pirmuosius sumedžiotus žvėris ir rastus vaisius. Vėlesnės aukos dievams, net ir kruvinos – gyvi gyvuliai, paukščiai – buvo susijusios su žemdirbyste. Aukų metas būdavo, pavyzdžiui, lauko darbų pradžia ar derliaus nuėmimo pabaiga.

Kapinynai buvo randami netoli sodybų. Baltams būdingas paprotys laidoti supiltiniuose šeimos kapuose – pilkapiuose, kurie aptinkami Žalvario amžiaus ir mūsų eros pradžios gyvenvietėse. Pilkapiai būdavo pilami iš žemės bei akmenų ir aplinkui apdedami akmenimis. Vakarų baltai mūsų eros pradžioje laidojosi plokštiniuose kapuose, o rytiniai – nuo V-VI mūsų eros amžių vėl ėmė deginti mirusiuosius (taip darė iki krikščionybės įvedimo). Kai kurie istoriniai šaltiniai rodo, kad mirusiųjų deginimo papročio buvo laikomasi ir įvedus krikščionybę.

Lietuvos didžiuosius kunigaikščius iškilmingai degindavo iki XIV amžiaus pabaigos.

Šaltiniai

• „Baltų religinės reformos“, Gintaras Beresnevičius, 1995 m.
• „Religijų istorijos metmenys“, Gintaras Beresnevičius, 1997 m.
• „Senovės lietuvių deivės ir dievai“, Marija Gimbutienė, 2002 m.