Mindaugas

Mindaugas
Lietuvos didysis kunigaikštis Lietuvos karalius
Imaginacinis portretas Aleksandro Gvanjinio „Europos Sarmatijos aprašyme“, 1578 m.
Mindaugo giminė
Gimė	~1200 m.
Mirė	1263 m. rugsėjo 12 d. (~63 metai)
Tėvas	Nežinomas
Sutuoktinis (-ė)	Morta
Vaikai	Vaišelga Daumantas (Domantas) Rūklys Rupeikis
Lietuvos didysis kunigaikštis
Valdė	1236 m. – 1253 m. (~17 metų)
Pirmtakas	Živinbudas
Įpėdinis	Treniota
Lietuvos karalius
Valdė	1253 m. – 1263 m. (~10 metų)
Vikiteka	Mindaugas

Mindaugas (apie 1200 m. – 1263 m. rugsėjo 12 d.) – Lietuvos didysis kunigaikštis (apie 1236–1253), taip pat pirmasis Lietuvos karalius (1253–1263). Liepos 6 d., manoma Mindaugo vainikavimo Lietuvos karaliumi diena, yra Lietuvos Respublikos valstybinė šventė.

Kilmė ir giminystės ryšiai

Žinių apie Mindaugo kilmę ir artimiausius giminaičius istorijos šaltiniuose labai nedaug. Sprendžiant iš Livonijos eiliuotojoje kronikoje įvardyto Mindaugo tėvo turėto didžiojo kunigo (vok. ein kunic grôß) titulo, Henriko Latvio kronikoje nurodytų kai kurių iki Mindaugo valdžiusių Lietuvos valdovų žūties datų ir Voluinės metraščio žinios apie tai, kad 1219 m. Lietuvos ir Haličo-Voluinės taikos sutartis buvo sudaryta ir dviejų Mindaugo brolių ar pusbrolių vardu, galima spėti Mindaugą buvus Živinbuto – arba 1213 m. prie Lielvardės žuvusio tiksliai neidentifikuoto Lietuvos didžiojo kunigaikščio, arba Lietuvos „vyriausiojo kunigaikščio“, – taip pat Daujoto jaunesniuoju broliu ar pusbroliu.

Senuosiuose istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad Mindaugas galėjo būti mitinio kunigaikščio Rimgaudo įpėdinis.

Mindaugo veikla iki 1248 metų

Istorijos šaltiniuose Mindaugas pirmą kartą paminėtas 1219 m. kaip vienas iš kelių Tikrosios Lietuvos (Lietuvos žemės) kunigaikščių, kurių vardu smulkių lietuvių kunigaikštysčių konfederacijos vadovų, o gal tik vieno Lietuvos vyriausiojo kunigaikščio Živinbuto pasiuntiniai tais metais sudarė Lietuvos ir Haličo-Voluinės kunigaikštystės valstybių taikos sutartį.

Kada Mindaugas įveikė hipotetinius kandidatus į neužimtą Lietuvos valdovo sostą ir tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ar (pasak Dmitrijaus Ilovaiskio ir Edvardo Gudavičiaus) „pirmuoju suvienytos Lietuvos valdovu“, – tiksliai nežinoma, tačiau tai, kad 1236 m. Haličo-Voluinės didysis kunigaikštis Danila Romanovičius su Mindaugu derėjosi kaip su visos Lietuvos valdovu leidžia manyti, jog jis didžiuoju kunigaikščiu tapo 1236 m. ar šiek tiek anksčiau.

1244 m. prieš Livonijos ordino valdžią sukilusiems pietiniams kuršiams paprašius Mindaugo globos, 1244–1245 m. žiemą jo vadovaujama Lietuvos kariuomenė, tada nesėkmingai bandžiusi užimti Livonijos riterių neseniai užvaldytą buvusią kuršių Embūtės (dab. Latvijoje, Liepojos rajono rytuose) pilį, visame tuometiniame Pietų Kurše ir galbūt nedidelėje tuometinio Šiaurės Kuršo dalyje (dab. Liepojos rajono pietinėje dalyje) laikinai įtvirtino Lietuvos didžiojo kunigaikščio administraciją.

1248 m. sausio 15 d. kartu su Tautvilu ir Gedvydu Protvos mūšyje nugalėjo Rusios kariuomenę, mūšio metu žuvo Rusios kunigaikštis Michailas Jaroslavičius Narsusis.

1249–1254 m. vidaus karas ir Mindaugo krikštas

Mindaugo domenas ir svarbesnės pilys 1248 m. (pagal Gintautą Zabielą)

1248 m. pr. ar 1249 m. pab. Mindaugui iš savo sūnėnų (našlaičių Daujoto sūnų) Tautvilo ir Gedvydo bei šių dviejų kunigaikščių motinos brolio, visą ar dalį tuometinės Žemaitijos valdžiusio Vykinto atėmus jų tėvonijas, 1249 m. pavasarį ar vasarą Lietuvoje kilo vidaus karas. Sprendžiant iš Voluinės metraščio, karas kilo dėl Lietuvos žemės; pasak daugumos istorikų, Tautvilas su Gedvydu Lietuvos žemę ar jos dalį valdė iki 1248 m. Mindaugo brolėnus stipria voluinėnų ir polovcų kariuomene nedelsdama parėmė Haličo-Voluinės valstybė; Tautvilas apie 1250 m. pr. dar atvyko į Rygą, ten pasikrikštijo, užsitikrino Livonijos Katalikų Bažnyčios hierarchų bei (neilgam laikui) Livonijos ordino paramą kovoje su Mindaugu ir tikriausiai pasiskelbė Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Vis dėlto iki 1254 m. trukęs Mindaugo karas su jo centralizuota politika nepatenkintais vidaus oponentais (dauguma aukštaičių, rytinių žemaičių, nalšėnų ir jotvingių 1249–1254 m. vidaus karo metu liko ištikimi Mindaugui) ir jų užsienio rėmėjais baigėsi visiška Mindaugo pergale. 1251 m. Mindaugo delegacijai, atvykusiai pas popiežių Inocentą IV tartis dėl Lietuvos valdovo krikšto, vadovavo Parnužis. 1251 m. vasarį ar kovą Livonijos ordino magistro Andriaus Štiriečio iniciatyva pasikrikštijęs ir visokeriopą Vokiečių ordino Livonijos šakos palaikymą užsitikrinęs Mindaugas greitai išardė ir įveikė antilietuvišką Lietuvos žemės kunigaikščių Tautvilo ir Gedvydo, Haličo-Voluinės, pietinių jotvingių ir vakarinių žemaičių koaliciją (daugumą Tautvilą palaikiusių lietuvių ir jotvingių Mindaugas nugalėjo ar perviliojo į savo pusę dar iki 1252 m. pabaigos).

Mindaugas (XVI a. imaginacinis portretas)

Netrukus po Mindaugo ir, spėjama, kelių šimtų jo artimųjų bei vasalų katalikiško krikšto (Voluinės metraščio liudijimu, Mindaugo krikštas buvęs grynai formalus) 1251 m. liepos 17 d. Lietuvą popiežius Inocentas IV Milane surašyta bule paskelbė katalikiška karalyste, suteikdamas jai „šv. Petro nuosavybės“ teises. Taip Lietuvą kaip suverenų europinės politikos subjektą pripažino didžiausias tuometinės Vakarų Europos autoritetas, taigi ir pati Europa.

Vainikuoti Mindaugą ir jo žmoną Mortą popiežius įpareigojo Kulmo vyskupą Heinrichą Heidenreichą. 1253 m. liepos 6 d. arba birželio 29 d. (sekmadienį, kuris tais metais sutapo su šv. apaštalų Petro ir Povilo švente) Mindaugas ir Morta gal specialiai vainikavimo iškilmėms sumūrytoje pirmojoje Vilniaus katedroje (pasak dalies lietuvių archeologų bei architektūros istorikų), o gal, kaip teigia Tomas Baranauskas, – Palatavio piliakalnyje stovėjusioje Latavos pilyje, Lietuvos karaliumi ir karaliene buvo vainikuoti Rygos meistrų nukaldintomis karūnomis. Netrukus po to (1253 m. liepą) mainais už taiką ir Lietuvos valstybės tarptautinį pripažinimą Mindaugas kryžiuočiams atidavė visą Nadruvą, kai kurias tuometinės Žemaitijos teritorijas ir pusę Dainavos, 1255 m. spalį – visą Lietuvos valdytą Sėlos dalį, o 1259 m. rugpjūčio 7 d. – visą tuometinę Žemaitiją (beveik iki Šventosios rytuose), visą Skalvą ir beveik visą Dainavą.

Su Haličo-Voluinės didžiuoju kunigaikščiu Danila Romanovičiumi Mindaugas susitaikė apie 1254 m. pab. (1255 m. taika dar buvo sustiprinta Mindaugui ar Vaišelgai už Danilos sūnaus Švarno ištekinus Mindaugo dukterį). 1258–1259 m. žiemą šią taiką nutraukė Aukso ordos karvedžio Burundajaus vadovaujamos totorių ir jų priverstinių sąjungininkų voluinėnų kariuomenės žygis, kurio metu buvo nusiaubta ne tik Lietuvos žemė, bet ir Nalšia bei Dainava. Iš popiežiaus Aleksandro IV 1260 m. bulės matyti, kad nuo šio totorių ir voluinėnų puolimo nukentėjo didesnė Lietuvos dalis. Dalis istorikų svarbiausiu Burundajaus žygio akstinu laiko totoriams priešišką karaliaus Mindaugo politiką. Žinoma, kad 1255 m. jis netgi planavo ir jau buvo pradėjęs netikėtai nutrūkusį Lietuvos kariuomenės žygį į totorių valdomą Kijevą.

Mindaugo atsimetimas nuo krikščionybės ir valdymo pabaiga

Mindaugo krikštas, pavaizduotas vyskupo Vito portrete (nežinomas Lietuvos dailininkas), XVII a.

Padrąsintas po Durbės mūšio kilusio prūsų ir kitų baltų sukilimo prieš vokiečius bei pakurstytas Lietuvos submonarcho Treniotos, 1261 m. vasaros pabaigoje ar rudens pradžioje Mindaugas atsimetė nuo krikščionybės; išvijęs iš Lietuvos beveik visus joje buvusius vokiečius ir susigrąžinęs 1259 m. jo paties Vokiečių ordinui užrašytą Žemaitiją, jis vėl atnaujino Lietuvos karą su kryžiuočiais.

1268 m. popiežius Klemensas IV bulėje Mindaugą pavadino „šviesios atminties valdovu“. Toks Mindaugo įvardijimas privertė suabejoti Mindaugo 1261 m. apostazės realumu. Vis dėlto tą apostazę nepriklausomai vienas nuo kito patvirtina net keturi iš skirtingų kraštų (Voluinės, Livonijos, Lenkijos ir Lietuvos) kilę XIII–XIV a. šaltiniai, o Klemensas IV 1268 m. galėjo būti tiesiog nieko negirdėjęs apie Mindaugo atsimetimą nuo krikščionybės, nes popiežiumi jis tapo jau po Mindaugo mirties.

1263 m. rudenį Mindaugą kartu su jo sūnumis Rūkliu bei Rupeikiu nužudė suokalbininkai. Viena iš kelių spėjamų Mindaugo žūties vietų yra Agluona (dab. Latvijoje, į šiaurės rytus nuo Daugpilio). Iškart po Mindaugo žūties Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu pusmečiui tapo Treniota, o 1264 m. pavasario pabaiboje – Mindaugo sūnus Vaišelga.

Įamžinimas

• Paminklinis akmuo Lietuvos karaliui Mindaugui (Juozapinės kalnas, 1990 m.)
• Paminklas Mindaugui Vilniuje (skulp. Regimantas Midvikis, 2003 m.)
• 200 litų proginė moneta (2003 m.)
• Paminklas Mindaugui ir karalienei Mortai Agluonoje (skulp. Vidmantas Gylikis, 2015 m.)
• Mindaugo kalnas Naugarduke (istorijos ir kultūros paminklas Baltarusijoje, kodas 412В000387)
• Atstatoma Vorutos pilis (Šeimyniškėlių piliakalnis)
• Karaliaus Mindaugo taurė (nuo 2016 m.)

Galerija

• 
  200 litų sidabro ir aukso moneta (2003 m.) 750-osioms Mindaugo karūnavimo metinėms
• 
  „Lietuvos Karalius Mindaugas“ Lietuvos vardo tūkstantmečiui skirto medalio fragmentas. Autoriai: skulptorius Juozas Kalinauskas, dailininkė Lina Kalinauskaitė
• 
  Medalis skirtas Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo 750-čiui paminėti. Autorius – skulptorius, medalininkas Juozas Kalinauskas

Nuorodos

Vikicitatos

Vikižodynas

• E. Gudavičius apie Mindaugo vainikavimo datą, vietą ir aplinkybes
• A. Butkus. Mindaugas ir latgaliai. Žiemgala, 2008 / 1.

Mindaugas Mindaugo šeima Gimė: Apie 1200 Mirė: 1263
Karališkieji titulai
Prieš tai: Naujas titulas	Lietuvos karalius 1253-1263	Po to: Titulas išnyksta Kitas titulą turėjęs buvo Mindaugas II
Prieš tai: Živinbudas	Lietuvos didysis kunigaikštis 1236–1263	Po to: Treniota