Vikipedija

Jokūbavas

Jokūbavas
{{#if:280px
Jokūbavo dvaro parko fragmentas, 2006 m.
Jokūbavas
Jokūbavas
55°49′41″š. pl. 21°20′31″r. ilg. / 55.828°š. pl. 21.342°r. ilg. / 55.828; 21.342 (Jokūbavas)
Apskritis Klaipėdos apskrities vėliava Klaipėdos apskritis
Savivaldybė Kretingos rajono savivaldybės vėliava Kretingos rajono savivaldybė
Seniūnija Žalgirio seniūnija
Gyventojų (2021) 372
Vietovardžio kirčiavimas
(2 kirčiuotė) [1]
Vardininkas: Jokūbãvas
Kilmininkas: Jokūbãvo
Naudininkas: Jokūbãvui
Galininkas: Jokūbãvą
Įnagininkas: Jokūbavù
Vietininkas: Jokūbavè
Istoriniai pavadinimai * rus. Якубово[2]

Jokūbavas – kaimas pietrytinėje Kretingos rajono savivaldybės dalyje, prie kelio  216  Gargždai–Kretinga  ir kelio  217  Klaipėda–Jokūbavas , 10 km į pietryčius nuo Kretingos, abipus kelio į Gargždus. Seniūnaitijos centras. Veikia paštas (LT-97008), Jokūbavo Aleksandro Stulginskio pagrindinė mokykla, mokyklos kraštotyros muziejus, Jokūbavo Švč. Mergelės Marijos bažnyčia, biblioteka. Išlikęs Jokūbavo dvaras.

Etimologija

redaguoti

Iš pradžių gyvenvietė vadinosi Babrūniai – vandenvardinis vietovardis, kilęs nuo Babrūnės upelio. XVIII a. čia dvarą įkūrė Jokūbas Nagurskis, kurio vardu ir gyvenvietė pavadinta Jokūbavu (dvarininkinis vietovardis).[3]

Istorija

redaguoti
 
Paminklas A. Stulginskiui dvaro parke

Prie Babrūnės upelio žmonės apsigyveno I tūkstantmečio pradžioje.[4] XVI a. susiformavo Babrūnių (Bobrunie) kaimas, kuriam vardą davė upelis. Jo pakrantės kalvoje XVI-XIX a. veikė kaimo kapinės, vadinamos Marų kapeliais. Dvasiniu gyvenimu rūpinosi Kretingos parapijos kunigai.

Kaimas buvo patogioje geografinėje padėtyje, palankioje prekybai vystyti. Pro jį ėjo kelias iš pajūrio į Žemaitijos gilumą, šalia buvo Prūsijos karalystė. Todėl Kartenos ir Mišučių dvarų savininkas, Žemaičių kunigaikštystės pakamaris Jokūbas Nagurskis apie 1776–1780 m. kaimo žemėje įkūrė palivarką (Mišučių dvaro ūkinį padalinį) ir miestelį, kuriuos pavadino savo vardu – Jokūbavu. Oficiali miestelio įkūrimo data – 1777 m. birželio 8 d. Tą dieną J. Nagurskis pasirašė privilegiją dėl miestelio įkūrimo ir teisės miestelėnams rengti penktadieninius turgus suteikimo.[5] Ją patvirtino Lenkijos karalius Stanislovas Augustas.[6]

Nuo 1777 m. Jokūbave jau vyko turgūs, kurie prekių gausa ir apyvarta lenkė kaimyniniuose miesteliuose vykusius turgus.[7] XVIII a. pabaigoje miestelyje lankėsi vokiečių pirkliai iš Klaipėdos ir Karaliaučiaus, kuriems J. Nagurskis dvare prie kelio į Karteną pastatė mūrinį prekių sandėlį. Tartis su jais į Jokūbavą atvykdavo pirkliai iš Plungės, Telšių, Šiaulių ir kitų miestų. Prekybai palankios sąlygos XVIII a. pabaigoje į Jokūbavą pritraukė ir pirklius žydus. Negausi jų bendruomenė miestelyje turėjo savo namus ir sinagogą.

Šalia miestelio ir palivarko J. Nagurskis 1778 m. pastatė koplyčią – pirmąją katalikų bažnyčią. 1846 m. miestelyje buvo 25, o kaime – 26 dūmai.[8] Kaimas priklausė Kartenos, o miestelis – Kretingos parapijai. XIX a. Jokūbavas atiteko dvarininkams Parčevskiams. Iš jų sumaniu ūkininkavimu XIX a. II pusėje garsėjo Konstantinas Parčevskis, kuris be tradicinės šiam kraštui grūdininkystės plačiai vystė paukštininkystę ir veislinę gyvulininkystę.[9] Į tėvą lygiavosi sūnus Vincentas Parčevskis, kuris nuomavo Lapių ir Gargždų dvarus.[10] Prasidėjus I pasauliniam karui, 1915 m. pavasarį Parčevskiai evakavosi į Rusiją, o dvare 1915–1918 m. šeimininkavo Oberosto Lietuvos srities Kretingos apskrities karinės valdžios viršininko skiriami vietininkai.

1919 m. Jokūbavas prijungtas prie Kretingos valsčiaus ir tapo seniūnijos centru. 1923 m. jame buvo 37 kiemai, o miestelis vadintas bažnytkaimiu.[11] 1919 m. pabaigoje Jokūbave apsistojo Lietuvos kariuomenės 5-ojo pėstininkų pulko husarai, saugoję Lietuvos ir Klaipėdos krašto sieną. Vėliau juos pakeitė 2-asis pėstininkų pulkas, kuris 1923 m., susigrąžinus Klaipėdos kraštą, iš Jokūbavo pasitraukė.

1926 m. pravesta žemės reforma, kurios metu išparceliuotas dvaras, o bažnytkaimis išskirstytas į vienkieminius ūkius. Dalis dvaro žemių priskirta Petrikaičių kaimui, o kita pavadinta Suktinių kaimu ir išdalinta Lietuvos kariuomenės kariams savanoriams ir dvaro kumečiams.[12] Parčevskiams likusią dvaro sodybą 1926 m. nusipirko Lietuvos valstybės ir politikos veikėjas, buvęs Lietuvos Respublikos prezidentas Aleksandras Stulginskis.

Tarpukariu Jokūbavo, žmonių vadinto Jokūbiške, bažnytkaimyje veikė pieninė, motorinis malūnas, pašto agentūra, pora krautuvių, Kretingos vartotojų bendrovės skyrius (nuo 1926 m.), valdiška pradinė mokykla (nuo 1919 m.), Jaunųjų ūkininkų ratelis, pavasarininkų (nuo 1930 m.), blaivybės draugijos ir vaikų Angelo Sargo sąjungos (nuo 1928 m.) kuopos, tretininkų kongregacija. Veiklumu pasižymėjo Jokūbavo šaulių būrys, kuriam vadovavo mokytojas Petras Bortkevičius. Šauliai 1931 m. surengė Lietuvoje leidžiamų laikraščių parodą, 1935 m. būrio susirinkime „sumetė in ginklų fondą 16 litų, kurie tą patį vakarą išsiųsti kariuomenės vado vardu“.[13]

Vokietijai atplėšus Klaipėdos kraštą, Jokūbavas vėl tapo pasienio gyvenviete. Ypač žmonės tai pajuto į apylinkes įžygiavus raudonosios armijos ir NKVD pasienio kariuomenės daliniams. Raudonarmiečiai statė betoninius pasienio įtvirtinimus, kuriems kasdami žvyrą sunaikino dalį Jokūbavo (Babrūnių) senųjų kapinių. Kovai prieš okupantus mokytojas P. Bortkevičius kartu su bendražygiais Kretingos apskrityje 1940 m. įkūrė pogrindinę organizaciją, kurią enkavedistams pavyko susekti. P. Bortkevičius buvo suimtas, kalintas Kretingoje, Kaune.[14] Besiruošdami karui su Vokietija, enkavedistai iš pasienio zonos 1941 m. evakavo Jokūbavo gyventojus.[15] 1941 m. birželio 14 d. iš Jokūbavo buvo ištremta prezidento A. Stulginskio šeima.

1944 m. priartėjus frontui, sudegė katalikų bažnyčia ir žydų maldos namai. Po karo aplinkiniuose miškuose veikė Kardo rinktinės partizanai. Jie nukovė stribus Antaną Slušnį ir Antaną Šeputį (1948 m.), Jokūbavo apylinkės pirmininką Praną Jomantą (1949 m.), kitus sovietų aktyvistus. 1948 m. spalio 19 d. Jokūbave prie partizanų ryšininko Jono Jokšo sodybos į Kretingos stribų ir enkavedistų surengtą pasalą pateko ir žuvo Kardo rinktinės Vidmanto kuopos Kaributo būrio vadas Vytautas Jablonskis-Vanagas ir partizanai Kazimieras Jašinskas-Krivaitis ir Petras Benetis-Algis.[16]

1945 m. Jokūbavo dvaro žemėse pradėjo veikti Kretingos tarybinio ūkio padalinys. 1948–1951 m. iš Jokūbavo buvo ištremti V. Bundulienė, K. Vižintienė bei kiti ūkininkai su šeimomis. 1950 m. vietoje tarybinio ūkio padalinio įsteigtas Jokūbavo kolūkis, kurio administracija įsikūrė dvaro rūmuose.

1950–1992 m. Jokūbavas buvo centrinė ūkio gyvenvietė. 1958 m. atidaryta biblioteka, vėliau – kultūros namai, pirminės sveikatos priežiūros centras. Pradžios mokykla 1953 m. tapo septynmete, aštuonmete, 1989 m. – devynmete, o 1991 m. – pagrindine. 1991 m. rugsėjo 29 d. mokyklai suteiktas Aleksandro Stulginskio vardas.

Prasidėjus atgimimui, jokūbaviškiai išsikovojo leidimą atstatyti bažnyčią. Ant 1991 m. gegužės 15 d. Telšių vyskupo Antano Vaičiaus pašventintų pamatų iškilo mūrinė bažnyčia, kurios projektą parengė architektas Edmundas Giedrimas. Suniokotoje dvaro teritorijoje Klaipėdos Aukuro draugijos rūpesčiu 1991 m. rugsėjo 29 d. pastatytas paminklas Lietuvos prezidentui Aleksandrui Stulginskio (architektas E. Giedrimas, skulptorius Motiejus Narbutas).[17]

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XVIII a. Kartenos valsčius, Gondingos pavietas, Žemaičių kunigaikštystė
1861–1915 m. Mišučių seniūnija, Kartenos valsčius, Telšių apskritis, Kauno gubernija, Rusijos imperija
1919–1940 m. Jokūbavo seniūnijos centras, Kretingos valsčius, Kretingos apskritis
1940–1941 m. Jokūbavo apylinkės centras, Kretingos valsčius, Kretingos apskritis, LTSR
1941–1944 m. Jokūbavo seniūnijos centras, Kretingos valsčius, Kretingos apskritis, Šiaulių krašto apygarda, Ostlando Lietuvos generalinė sritis
1944–1950 m. Jokūbavo apylinkės centras, Kretingos valsčius, Kretingos apskritis, LTSR
1950–1953 m. Jokūbavo apylinkės centras, Kretingos rajonas, Klaipėdos sritis, LTSR
1953–1954 m. Jokūbavo apylinkės centras, Kretingos rajonas, LTSR
1954–1960 m. Kretingos apylinkė, Kretingos rajonas, LTSR
1960–1963 m. Jokūbavo apylinkės centras, Kretingos rajonas, LTSR
1963–1990 m. Žalgirio apylinkė, Kretingos rajonas, LTSR

|1990–1995 m.|Žalgirio apylinkė, Kretingos rajonas |1995–2009 m. |Žalgirio seniūnija, Kretingos rajono savivaldybė, Klaipėdos apskritis |nuo 2009 m.|Jokūbavo seniūnaitija, Žalgirio seniūnija, Kretingos rajono savivaldybė}}

Gyventojai

redaguoti
 
 
Demografinė raida tarp 1885 m. ir 2021 m.
1885 m.*[2] 1886 m. 1902 m.[18] 1923 m.sur.[19] 1959 m.sur.[20] 1970 m.sur.[21] 1979 m.sur.[22]
163 186 77 275
197 (kaime)
78 (dvare) 		216 294 374
1985 m.[23] 1989 m.sur.[24] 2001 m.sur.[25] 2011 m.sur.[26] 2021 m.sur.[27] - -
462 502 502 479 372 - -
  • * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.

Žymūs žmonės

redaguoti
Gyveno
Gimė
Žuvo
Palaidoti

Kultūros paveldas

redaguoti

Galerija

redaguoti
  •  
    Naujoji Jokūbavo bažnyčia (archit. E. Giedrimas)
  •  
    Telšių vyskupo A. Vaičiaus atminimui 1991 m. pastatytas kryžius
  •  
    Kryžius 1948 m. Jokūbave žuvusiems partizanams atminti (skulpt. V. Vaičiūnas)
  •  
    Koplytėlė ir kryžiai bažnyčios šventoriuje
  •  
    A. Stulginskio paminklas (archit. E. Giedrimas, skulpt. M. Narbutas, 1991 m.)
  •  
    A. Stulginskio portretinis bareljefas (skulpt. M. Narbutas, 1991 m.)
  •  
    A. Stulginskio paminklo memorialinis užrašas
  •  
    Maštarų šeimos kapas Jokūbavo kapinėse
  •  
    Kapinių koplytėlė
  •  
    Šventosios Šeimos skulptūrinė grupė
  •  
    Kapinių koplytėlė
  •  
    Kapinių kryžius
  •  
    Kapinių kryžius
  •  
    Kapinių kryžius
  •  
    Kaltinis kryžius
  •  
    Kapinių kryžius
  •  
    Kapinių kryžius
  •  
    Kapinių kryžius
  •  
    Kapinių skulptūrinis stogastulpis

Šaltiniai

redaguoti
  1. ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
  2. ↑ 2,0 2,1 Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 5 (Таарджалъ — Яя). СПб, 1885, 930 psl.
  3. ↑ Ingrida Semaškaitė. „Lietuvos dvarai“. Enciklopedinis žinynas. – Vilnius, „Algimantas“, 2010. // psl. 148
  4. ↑ Ignas Jablonskis. Kretingos rajono Jokūbavo kaimo priešistorinės sodybvietės tyrinėjimai, 1981. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas, f. 1, b. 35
  5. ↑ Elmantas Meilus. Lietuvos miestų, miestelių steigimo ir turgų bei prekymečių privilegijos. – Lietuvos miestų istorijos šaltiniai. – Vilnius, 1988. – P. 94
  6. ↑ Jokūbavas. – Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. 3. – Vilnius, 1966. – P. 692
  7. ↑ Mečislovas Jučas. Prekyba Lietuvos kaime XVIII a. – Iš lietuvių kultūros istorijos, t. 4. – Vilnius, 1964. – P. 114
  8. ↑ Gadon M. Opisanie powiatu Telszewskiego w gubernii Kowieńskiem w dawnem Xięstwie Żmujdzkiem położonego. – Wilno, 1846. – Str. 152
  9. ↑ Гуковскій К. Тельшевскій уѣздъ. – Ковна, 1890. – C. 25-27
  10. ↑ Vienybė – 1912, Nr. 18. – P. 285
  11. ↑ Lietuvos apgyvendintos vietos. – Kaunas, 1925. – P. 115
  12. ↑ Vyriausybės žinios – 1927, Nr. 2. – P. 6 (kaimas vadinamas Aguonėliais)
  13. ↑ Trimitas – 1935, Nr. 24. – P. 437
  14. ↑ Vytautas Rimgaila. Išdraskyti mokytojų likimai. – Švyturys (Kretinga) – 1992, birželio 10
  15. ↑ Bronius Kviklys. Mūsų Lietuva, t. 4. – Bostonas, 1968. – P. 262
  16. ↑ Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų departamento 1998-03-06 archyvinė pažyma
  17. ↑ Jokūbavas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 686 psl.
  18. ↑ Алфавитный списокъ населенныхъ мѣстъ Ковенской губерніи. – Ковна, Тіпографія Губернскаго Правленія, 1903.
  19. ↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
  20. ↑ Jokūbavas. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 692 psl.
  21. ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
  22. ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  23. ↑ Jokūbavas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 124
  24. ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  25. ↑ Klaipėdos apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
  26. ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
  27. ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.

Nuorodos

redaguoti

Aplinkinės gyvenvietės

  Kretinga – 10 km
Petrikaičiai 		Būdviečiai Raguviškiai  
Suktiniai
     
     
     
Kumponai
Triušiai Žvirbliai Šašaičiai
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Jokūbavas&oldid=6707666"