Koplyčia

Anksčiau Koplyčiomis buvo vadinami Panoteriai.

Koplyčia (lot. cappa – apsiaustas, paltas; deminutyvas – capella) – nedidelis katalikų arba anglikonų religinės paskirties pastatas.^[1] Koplyčia taip pat vadinama atskira nedidelė patalpa su altoriumi religinėms apeigoms atlikti.^[1]

Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčios interjeras

Pavadinimas kilęs iš patalpos, kurioje buvo saugojamas šv. Martyno apsiaustas, pavadinimo (capella).^[2] Vėliau taip imti vadinti visi mažesni religinės paskirties statiniai, šventovės.

Koplyčios gali būti tiek atskiri statiniai, tiek ir integruoti į religinės paskirties pastatus (bažnyčias, katedras), arba pasaulietinius statinius (ligonines, įstaigas, universitetus ir kitus). Lietuvoje atskira koplyčia yra įrengta Seime, koplyčias turi ir Vytauto Didžiojo universitetas, Mykolo Romerio universitetas,^[3] taip pat Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos.^[4]

Priklausomai nuo paskirties koplyčia gali būti įvardijama kaip baptisterija (prie bažnyčios statomas apvalios arba daugiakampės formos centruotas pastatas, dengtas kupoliniu stogu, skirtas krikšto apeigoms vykdyti), arba Sakramentinė koplyčia.

Koplyčios paplito viduramžiais; pradėtos įrenginėti pilyse,^[1] rūmuose. Šiuo metu parapijai neišgalint pasistatyti bažnyčios, yra pastatoma arba įrengiama koplyčia.

Viena garsiausių koplyčių – Siksto koplyčia, kur yra renkamas popiežius.^[5]

Šv. Kazimiero koplyčia, esanti Vilniaus Arkikatedroje bazilikoje, laikoma vienu vertingiausių Lietuvos baroko dailės paminklų.^[6]