Demokratija

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Demokratija (gr. δημοκρατία = dēmokratía – dēmos ‘liaudis’ + kratos ‘valdau’) – valdymo sistema, kai visa valdžia kyla iš piliečių valios, įstatymus leidžia laisvais ir reguliariais rinkimais renkami tautos atstovai, o valdo pagal konstitucijos nustatytus įgaliojimus veikianti vyriausybė, Piliečių valia įgyvendinama tiesiogiai referendumuose ir plebiscituose arba per savo išrinktus atstovus. Nors ir nėra tikslaus, visuotinai priimtino demokratijos apibrėžimo, lygybė ir laisvė nuo seniausių laikų išskiriami kaip demokratijai svarbios savybės. Šie principai realizuojami per visų piliečių lygybę prieš įstatymą ir vienodas politines teises (pvz., balsavimo ar kandidatavimo prasme).

Balsavimas yra svarbi proceso dalis

Šiuo metu demokratija yra tapusi universaliai taikomu žodžiu, nors ne visada aišku, kokią tikrovę tas žodis atspindi. Kadangi supratimas kas yra demokratija yra labai įvairus, dažnai kartu su šiuo žodžiu naudojami įvairūs būdvardžiai, „patikslinantys“ kas turima galvoje. Šiuolaikinės Vakarų demokratijos paprastai vadinamos liberaliosiomis demokratijomis.

XIX a. demokratija tampa įtakinga politine idėja, XX a. pr. – ji virsta politine realybe, XX a. vid. tampa geopolitine realybe, XX a. pb. – tai universali politinio sutvarkymo paradigma.

Demokratinių šalių pasaulio žemėlapyje daugėja. Naujojo tūkstantmečio pradžioje demokratiniai režimai įsitvirtino Vakarų ir Pietų Europoje, Australijoje, Kanadoje, N. Zelandijoje, Japonijoje ir JAV. Be to, per paskutinius du dešimtmečius demokratinės valdymo formos atsirado Rytų Europoje, Lotynų Amerikoje ir Azijoje, taip pat kai kuriose Afrikos šalyse.

Masinės atstovaujamosios demokratijos vystymasis yra stipriai susijęs su ekonominiu vystymusi ir atitinkamai šalies turtingumu. Todėl nenuostabu, kad demokratija yra ir išlieka stabili daugelyje Europos šalių ir JAV, bet sunkiai įsitvirtina kitose pasaulio šalyse. Jei vyriausybė nesugeba užtikrinti pagrindinių ekonominių šalies gyventojų poreikių, politinis nestabilumas yra neišvengiamas.

Istorinė raida

Antikinė (tiesioginė) demokratija

„Periklis kreipiasi į Atėnų asamblėją“ (dail. Philipp von Foltz, 1853). Vakaruose Atėnų tautos susirinkimas laikomas archetipiniu demokratinio valdymo pavyzdžiu.

Demokratija, kaip ir pats terminas, pirmiausia atsirado Graikijos miestuose-valstybėse po ilgai trukusių kovų tarp didikų ir turtingųjų su paprasta liaudimi. Didžiausią išraišką demokratija pasiekė Atėnuose, kur visiems piliečiams vyrams buvo suteikta teisė dalyvauti valstybės valdyme. Pareigūnai buvo renkami tiesiogiai piliečių susirinkimo metu arba parenkami burtų keliu.

Atėnų demokratijoje buvo ir gana kontroversiškų aspektų, pavyzdžiui, piliečių teisė ištremti tuos piliečius, kurie buvo laikomi pavojingais demokratijai (ostrakizmas). Antikos filosofas Aristotelis demokratijos sąvoką vartoja negatyvia prasme, apibūdindamas prasčiokų valdžią ir vietoje jos propaguoja tam tikrą demokratijos ir oligarchijos mišinį – politėją.

„Ciceronas smerkia Katiliną“ (dail. Cesare Maccari, 1889). Freskoje vaizduojamas Romos senatas.

Romos respublikoje, kol ji nebuvo laikui bėgant palaipsniui pakeista principatu taip pat buvo įgyvendinti tam tikri demokratijos elementai, remiantis laisvų piliečių lygiateisiškumo idėja. Istoriškai svarbesnis Romos įnašas buvo teisinės valstybės koncepcijos sukūrimas, kuri yra svarbi šiuolaikinės demokratijos sampratos dalis.

Apie antikinę (klasikinę) demokratiją žinome daugiausia iš jos kritikų. Tarp tokių kritikų yra ir Aristotelis, kuris teigė, jog demokratija palanki demagogams.

Mūsų laikais klasikinė demokratija dažnai buvo pernelyg idealizuojama, klaidingai suprantama dėl politinio žodyno modernizavimo. Tokio tipo demokratija buvo galima tik nedidelėje valstybėje, kur liaudis buvo politiškai apšviesta ir buvo apribota, nes dauguma gyventojų buvo vergai ir nepiliečiai. Antikinėje demokratijoje yra tik horizontali demokratijos ašis – lygybė be vertikalios – individo laisvės, kurią vėliau suteikė liberalizmas. Antikinė demokratija neteikė reikšmės valdžios apribojimui, neskyrė valstybės ir piliečių, neišskyrė profesionalių politikų. Dalyvavimas valdžios vykdyme neimplikuoja individo laisvės. Vyravo individualizmo dvasia, bet ne modernios individo laisvės. Nebuvo skirtumo tarp viešosios ir privačiosios sferų (ji iš viso nebuvo pripažįstama).

Demokratijos sampratos raida iki XIX a.

Viduramžiais demokratijos idėjos Europoje praktiškai išnyko, išskyrus kai kuriuos savarankiškus miestus ir Šveicarijos dalis.

Per ankstyvųjų Italijos miestų respublikų egzistavimą ir Viduramžius išsivystė svarbios moderniai Vakarų demokratijai svarbios idėjos, tokios kaip atstovavimas. Tomas Akvinietis ir Žanas Bodenas kėlė valdžios apribojimo idėjas, teigdami, kad valdžios galia yra ribojama moralinių įstatymų, papročių.

Didelę reikšmę demokratijos sampratos raidai turėjo prigimtinių teisių idėja (dabar dažniausiai vadinama žmogaus teisėmis). Remiantis šia idėja prieita prie išvados, kad visi laisvi žmonės turi vienodas teises. Tai sekė sutarties idėja, tai kad valdantieji ir valdomieji tarpusavyje susiję abipusiais įsipareigojimais. Jei valdovas nevykdydavo savo pareigų arba ribojo prigimtines teises, liaudis galėjo atsiimti suverenitetą. Ši idėja, suformuluota Džono Loko, stipriai darė įtaką britų parlamentinei demokratijai ir, taip kaip apibrėžta Žano Žako Ruso socialinės sutarties teorijoje, padėjo filosofiškai pagrįsti Amerikos ir Prancūzijos revoliucijas.

XVIII a. Šarlis Monteskjė įvedė „valdžių padalijimo“ sampratą.

Ginamoji demokratija

Tai klasikinė liberalioji samprata, susiformavusi XIX a. I p. utilitaristų Madisono (Madison), Bentamo (Bentham), Milio (Mill) teoriniuose darbuose. Jų teorija daug kuo panaši į antikinį demokratijos supratimą, Madisonas antikinę demokratiją vertino kritiškai, nes ji buvo nesuderinama su asmens saugumu, nuosavybės teisėmis. Pagrindinė tezė – demokratija reiškia atsakingą valdymą (responsible government). Propaguojama valdžių atskyrimo idėja.

Tipologija

Demokratinės politinės sistemos skirstomos į įvairius tipus. Pats stambiausias ir dažniausias skirstymas yra į tiesioginę demokratiją ir atstovaujamąją demokratiją.

Tiesioginė demokratija – kai už galiojančių įstatymų pakeitimus ir naujus įstatymus balsuoja visi rinkimų teisę turintys piliečiai.

Atstovaujamoji demokratija – kai rinkimų teisę turintys piliečiai išrenka atstovus, kurių pažiūros maksimaliai atitinka daugumos piliečių pažiūras. Šie atstovai balsuoja už visus galiojančių įstatymų pakeitimus. Tai techniškai įmanoma demokratijos forma, tačiau turinti begalę trūkumų:

a) atstovai patys sau nustato privilegijas bei savo veiksmų kontrolę

b) atstovai turi teisę pakeisti pažiūras po rinkimų

c) atstovus galima papirkti

d) atstovai gali naudotis valdžia asmeniniams interesams tenkinti

e) atstovai gali keisti rinkimų įstatymus, tuo nepastebimai uzurpuodami galimybę patekti į valdžią vėl ir vėl;

ir t.t… ….

Geriausi įrodymai kad valstybėje atstovaujamoji demokratija ne visiškai teisinga:

-kai priimami sprendimai, kuriems akivaizdžiai nepritaria dauguma gyventojų;

-kai valdžioje išlieka neatsistatydinę atstovai ir vyriausybės su labai žemais visuomenės palaikymo reitingais;

-kai piliečiai iš valstybės bėga į užsienį(nenormaliai aukštas emigracijos lygis).

Šiuolaikinė demokratija yra visų pirma atstovaujamoji demokratija, nors taikomos ir tam tikros tiesioginės demokratijos formos – referendumai, plebiscitai, piliečių apklausos. Tačiau skirtingų demokratinėmis laikomų šalių patirtis skirtinga – vienur referendumai valstybės lygmeniu nerengiami (JAV referendumai gali būti rengiami tik valstijų arba dar žemesniame lygmenyje), kitur rengiami labai dažnai (Šveicarija).

Šiuolaikinė Vakarų demokratija dažnai vadinama liberaliąja demokratija. Panašiai bando derinti liberalizmą ir demokratiją Dahl’as. Demokratijos požymiai pagal Dahl'ą (poliarchija):

• Politinių sprendimų kontrolė renkamiems pareigūnams.
• Rinkimai (sąžiningi, laisvi, dažni, taikingi).
• Rinkimų teisę turi turėti visi suaugę piliečiai.
• Renkamumas.
• Žodžio teisė.
• Informacijos alternatyva.
• Teisė į asociacijas.

Už ir prieš

Tradiciškai demokratijos tikslu laikomas siekis užkirsti kelią tironijos atsiradimui (valdžios susikoncentravimui vieno ar kelių asmenų rankose). Taigi demokratija nebūtinai turi garantuoti geriausią valdymą, bet uždėti apribojimus naudojimuisi valdžia ir užtikrinti, kad bet kokia bloga valdžia gali būti pakeista taikiu būdu.

Nepaisant to, daugelis ^{[reikalingas šaltinis]} žmonių mano, kad nėra tokios sistemos, kuri idealiai tvarkytų visuomenę, ir kad demokratija taip pat moraliai nėra ideali.

Empirinės ir normatyvinės demokratijos teorijos

Kadangi nėra vieningos sampratos kas yra demokratija, egzistuoja įvairios teorijos ir sampratos aiškinančios kas yra demokratija arba kokia ji turėtų būti. Demokratijos teorijas galima skirstyti į du konceptualius požiūrius:

• normatyvinį ir
• empirinį (aprašomąjį)

Empirinės teorijos domisi kas yra demokratija ir kaip ji praktiškai veikia. Normatyvinės teorijos nustato kokios yra privalomosios sąlygos vienai ar kitai politinei sistemai įvardinti kaip demokratinei. Tam tikra prasme skirstymas yra sąlyginis, nes normatyvinės teorijos remiasi praktika, o empirinės teorijos taip pat užsiima demokratijos interpretavimu ir tipologizavimu.

Taip pat skaitykite

• Atėnų demokratija
• Demokratinės taikos teorija

Vikižodynas