Liudvikos skrynia: balandžio 2011

Lietuvoje smulkiažiedė gegužraibė į saugomų augalų sąrašą įrašyta 1962 m., o 1992 m. ji įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą ir priskirta prie grėsmingos būklės rūšių kategorijos.
Smulkiažiedė gegužraibė yra Lietuvoje rečiausia gegužraibės genties rūšis.
Anksčiau dauguma populiacijų telkėsi šiaurės vakarinėje Lietuvos dalyje. Pietrytinėje šalies dalyje pavienių populiacijų yra Varėnos rajone ir Elektrėnų savivaldybėje. Anksčiau smulkiažiedė gegužraibė buvo gerokai dažnesnė ir plačiau paplitusi nei dabar. Dauguma anksčiau aptiktų populiacijų tikriausiai sunykusios, o kai kurios yra grėsmingos būklės, nes jas sudaro tik pavieniai individai.
Smulkiažiedės gegužraibės, palyginti su kitomis gegužraibėmis, vystosi labai lėtai. Iš sėklų sudygę daigai pirmą kartą tikrąjį lapą gali išauginti tik dešimtaisiais augimo metais. Manoma, kad smulkiažiedės gegužraibės daigo stadija tęsiasi ilgiausiai iš visų gegužraibinių šeimos augalų. Daigai mikorizę dažniausiai sudaro su Rizoctonia genties grybais ir vystosi po žeme. Jie, kitaip negu visų kitų gegužraibinių, išaugina belapį šakniastiebį, bet šakniagumbio nesudaro. Šakniagumbis išauga tik tada, kai augalas išleidžia pirmus tikruosius lapus. Dauginasi sėklomis, rečiau - vegetatyviškai, kai užaugina daugiau nei vieną naują šakniagumbį. Manoma, kad individai subręsta ir pirmą kartą pražysta 13 - 16 gyvenimo metais, tačiau užregistruota retų atvejų, kai augalai pražysta 3 gyvenimo metais.
Smulkiažiedės gegužraibės yra šviesamėgiai augalai, todėl įsikuria gerai apšviestuose, šiltuose šlaituose, sausose ar vidutinio drėgnumo pievose. Lietuvoje jos pradeda žydėti liepos pradžioje ar vėliau. Lapus smulkiažiedės gegužraibės išleidžia rudenį ir žiemoja su lapais.
Smulkiažiedės gegužraibės labai jautrios trąšoms ir herbicidams. Lietuvoje kai kurios šios rūšies augalų populiacijos išnyko sukultūrinus arba suarus upių slėnių pievas, buveinėms apaugus krūmais arba jas užsodinus medžiais.
http://ekologija.blogas.lt/prie-brazuoles-prazydo-smulkiaziedes-geguzraibes-orchis-ustulata-4816.html

Pradėkime nuo pradžių – nuo sėklų – kodėl parduotuvėse jų nėra pirkti? Taip yra todėl, kad nepakanka į atsitiktinės žemės gumulą įmesti orchidėjos sėklą ir tikėtis, kad ji išdygs – dar ir todėl senaisiais laikais šie augalai buvo tokie brangūs ir ne vienam mokslininkui buvo “galvos skausmas” sudaiginti orchidėjos sėklas.
Subrendusioje orchidėjos sėklų dėžutėje jų esti tūkstančiai, o kartais ir milijonas – jos tokios mažos, kad dydį sulyginti galima su dulke – viena sėklytė tesveria vieną tūkstantąją miligramo dalį. Prancūzų mokslininkas N.Bernardas nustatė, kad orchidėjų sėklos sudygsta tik susijungę su tam tikromis mikroskopinių grybelių rūšimis.
Tik 1922 m. Amerikiečių mokslininkui L. Knudsonui pavyko sudaiginti orchidėjų sėklas sterilioje maistinėje terpėje, taip šiuos augalus paverčiant prieinamais ne tik Europos turtuoliams. Šio metodo pagalba galime džiaugtis įvairiausiais hibridais, kurie lengviau prisitaiko prie neidealių sąlygų mūsų namuose.

Mūsų, augintojų akį labiausiai traukia orchidėjų žiedai – dideli ir spalvingi, pačių įmantriausių formų, sukeliančių įvairias asociacijas ne tik žmonėms, bet ir šių augalų apdulkintojams, vabzdžiams. Skirtumas tik tas, kad žmonės supranta, kad tai asociacija – o vabzdys priima “už gryną pinigą”. Šie augalai potencialius apdulkintojus vilioja pačiais įvairiausiais būdais, tuo pranokdami kitus žiedinius augalus.
Viliojimo metodams priskiriama spalvos, formos, tam tikrų vabzdžių feromonus atitinkantys kvapai ir įvairūs kitokie būdai. Geltonžiedžiai Diuris atstovai, augantys Australijoje, turi infraraudonųjų spindulių taškelį, esantį ant žiedo lūpos, kurį “nukopijavo” nuo šalia augančių Fabiacea (lt. pupinių) šeimos augalų. Šis taškelis vilioja vabzdžius, kurie paprastai maitinasi tik pupinių šeimos augalų išskiriamu nektaru. Tokiu būdu ši orchidėja praplečia savo potencialių apdulkintojų sąrašą.
Kitas neįprastas, bet, pasirodo, gerai pasiruošus, labai veiksmingas metodas yra dar sudėtingesnė apgaulė. Tokį metodą geriausiai įvaldę yra ofrio (Ophrys) atstovai. Jų žiedai primena kurios nors rūšies vabzdį, negana to, dar ir kvapą skleidžia būdingą būtent tai vabzdžio rūšiai. Išvaizda ir kvapas labai įtikinamai apgauna tos rūšies patinėlius ir jie tuojau bando poruotis su “patele apgavike” tokiu būdu polinarijos prilimpa prie vabzdžio pilvelio ir vėliau pernešamos ant kito žiedo apgaviko. Daugiau nei pusė Europoje augančių orchidėjų tokiu būdu apgaudinėja vabzdžius.
Didysis angrekas (Angraecum sesquipedale) patvirtino Čarlzo Darvino iškeltą teoriją, kad augalai yra priklausomi nuo tam tikros, kartais vos vienos, rūšies vabzdžio. Dar 19 amžiuje Č.Darvinas iškėlė teoriją, kad tik vabzdys, galintis pasiekti nektarą, sugeba apdulkinti žiedą. Jo žodžiais, tai turi būti “kažkoks didelis drugys, turintis labai ilgą siurbtuką”.
To meto entomologai nepriėmė šios informacijos rimtai ir tik praėjus 40-šimčiai metų ši teorija buvo patvirtinta – naktinis drugys Xanthopan morgani praedicta, turintis 30 cm ilgio siurbtuką, buvo atrastas Madagaskare. Būtent tokio ilgio pentiną (nektarinę) turi didysis angrekas.
http://gyvenimas.delfi.lt/naujos_formos/orchidejos-protingi-augalai.d?id=44133859

Kartais ant medžių šakų išauga tikri ore kabantys orchidėjų sodai. Yra keli pagrindiniai orchidėjų augimo būdai – vienos jų savo šaknis, kaip ir dauguma augalų, leidžia tiesiai į žemę, tad ir vadinamos žemėje augančiomis, kitos – dažniausiai kilę iš tropinių pasaulio vietovių - prisitaikę gyventi aukščiau – ant medžių šakų, kamienų, nuvirtusių medžių, krūmų ir netgi kaktusų, vadinamos epifitais (tik jokiu būdu tai neparazituojantys augalai – kitus augalus pasirenka tik atramos tikslais!).
Dar viena grupė orchidėjų prisitaikiusi gyventi tiesiog ant uolų, moksliškai vadinamos litofitais, jos šaknis įleidžia į plyšius tarp akmenų, kur kaupiasi augimui reikalinga drėgmė ir vėjo suneštos žemės, smėlio mišinys, pūvančios augalų liekanos, sudarančios mitybai reikalingą derinį. Tačiau yra ir tokių, kurios praktiškai visą savo gyvenimą praleidžia po žeme, į paviršių trumpam iškeldamos tik žiedus.

Nuo ko gi viskas prasidėjo? Nors tam tikrų orchidėjų rūšių skonines, kvapiąsias, gydomąsias, antgamtines ir panašias savybes žmonės įvertino labai seniai, tačiau tikroji manija išplito po pasaulį Karalienės Viktorijos laikais, kai už vieną egzempliorių kolekcionieriai net ilgai nesvarstydami klojo tūkstančius. Aukščiausia suma, užfiksuota istorijoje, siekė 1500 svarų sterlingų (1890 metais), kas šiandien prilyginama 96500 svarų sterlingų.
Vienas ryškiausių momentų buvo katlėjos (Cattleya) pražydinimas. Viljamas Katlis (Williams Cattley), žymus tuometinis atogrąžų augalų žinovas ir kolekcionierius, pražydino nežinomą augalą, patekusį į jo rankas gana atsitiktinai – stengiantis apsaugoti retas ir trapias kerpes, siunčiamas iš atogrąžų miškų, jos saugumo sumetimais buvo pririštos prie tvirtų nežinomo augalo stiebų.
Būtent šio, vėliau pavadinto katlėjos (Cattleya labiata) vardu, augalo dėka, orchidėjų reitingai iškilo taip aukštai, kad būriai keliautojų – botanikų ir avantiūristų, pelno medžiotojų ar tiesiog aštrių potyrių mėgėjų, keliaudavo į atogrąžų miškus rinkti šių nepaprastų augalų ir tūkstančius jų gabenti į Europą, stengiantis patenkinti turtingųjų norus.
Tai įvyko 1818 metais, Anglijoje. Ryškus alyviškai rožinis katlėjos žiedlapių atspalvis imtas vadinti “orchidėjų spalva”. Ši orchidėja tapo prabangos ir rafinuotumo simboliu. Tačiau žala, padaryta tais laikais, mus persekioja ir šiandien – didžioji dalis šių augalų transportavimo metu žūdavo, kiti gyvenimą užbaigdavo Europoje, nežinant, kaip juos auginti ir kokias sąlygas sudaryti. Ne tik orchidėjos nukentėjo – nukentėjo ištisi miškai, kurie buvo kertami, bandant pasiekti orchidėjų augimvietes. Dėl to jų skaičius Raudonosiose pasaulio knygose tik augo.
Trumpam grįžkime prie žmonių, kurie sukūrė begales legendų, pasakojimų, būtų ir nebūtų istorijų šiems augalams apibūdinti. Kadangi šie augalai paplitę visame pasaulyje, tad ir istorijų yra pačių įvairiausių. Remiantis tomis legendomis, sužinome, kad orchidėjos gali būti plėšrios, atogrąžų miškuose puolančios žmones, net ir šiomis dienomis, švelniau, tačiau kartais išgirstame jas vadinamas vabzdžiaėdžiais augalais, tačiau tai ir telieka legendomis ar asociacijomis.
Ne visos istorijos tokios baisios, pavyzdžiui Senovės Graikijoje orchidėja buvo laikoma meilės, viduramžiais buvo gaminami meilės gėrimai, tikint, kad padės pelnyti mylimo žmogaus dėmesį. Ne visi tikėjimai buvo paprastas prasimanymas ar atsitiktinės asociacijos – kiti įgavo mokslinį pagrindimą – šiuolaikinėje medicinoje taip pat naudojamos orchidėjų šakniagumbių ištraukos gydyti tam tikras ligas.
http://gyvenimas.delfi.lt/naujos_formos/keisti-ir-viliojantys-ziedai.d?id=44133347

Žemėje augančios rūšys gali gyventi po žeme iki 15 metų iki kol pražys.
Kew Gardens (Anglija) patvirtina, kad orchidėjos gyvena virš 100 metų.
Vanilės (Vanilla planifolia) prieskonis gaminamas iš šios lianinės orchidėjos sėklų.
Gramatophyllum speciosum – orchidėja gigantas, pasiekiantis beveik 8 metrus aukščio.
“Nacional Geographic” teigimu, mažiausia orchidėja buvo atrasta 2009 metų gruodžio mėnesį, kurios dydis siekia vos 2 mm skersmens, žydi beveik perregimais žiedais, auga Ekvadore, priklauso Platystele genčiai.
Naujos orchidėjų rūšys atrandamos kasmet ir tai sudaro apie 200-300 naujų rūšių per metus.
Lietuviškas orchidėjų pavadinimas – gegužraibės!
Tad domėkimės ir sėkmingai auginkime šiuos augalus namuose! Jais besirūpindami namuose nepamirškime kelių esminių priežiūros taisyklių:

- laistykite kuo minkštesniu, vasarošilčiu vandeniu;
- neleiskite augalo vazonėliui stovėti vandenyje ilgiau nei pusę valandos – permirkus substratui išpilkite perteklių arba pakelkite taip, kad šaknys tiesiogiai nesiliestų su vandeniu;
- saugokite nuo tiesioginių saulės spindulių;
- sodinkite tik į specialų orchidėjoms skirtą substratą – žemės joms netiks, pagrindinė sudėtinė substrato dalis turi būti medžio žievė;
- esant sausam patalpų orui – apipurkškite augalą vandeniu – taip pakelsite drėgmės lygį aplink augalą. Saugokite nuo užsilikusio vandens augalo šerdyje – jį sugerkite vatos gabalėliu;
- nepamirškite kartais patręšti specialiai joms skirtomis trąšomis.
- Smagiai auginkite ir džiaukitės pačių pražydintais augalais – tai paprasta!
http://gyvenimas.delfi.lt/naujos_formos/idomus-faktai-apie-orchidejas.d?id=44128417