Sutartinės

Kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno (1916-2001) mokslinė studija Akordo sandaros klausimu (1972) buvo vienintelė teorinė refleksija empiriniame sovietmečio lietuviškojo muzikinio modernizmo okeane. Ji galėjo tapti "lietuviškojo serializmo" ir šiuolaikinės lietuvių muzikos kalbos teoriniu pagrindu, leidžiančiu logiškai ir koherentiškai susieti modernų mąstymą su tautine tradicija, tačiau ji pasirodė netinkamu-tautinio atgimimo-laiku, kai svarbesniu tapo ne teorinis, o emocinis kūrybos pagrindas. Šiame tekste komparatyvistiniu metodu bandoma įvertinti ir įvardyti šios studijos universalumą ir vietą tuometiniame lietuviškos muzikos kontekste.

Žiūrėdamas į linksmas nerūpestingai " dūzgiančio " Vilniaus gatves, neretai pagalvoju, kad kažkada žmogus gyveno kitaip. Prieš atsirandant technologijai, prieš išplintant Švietimo amžiaus idėjoms ir dar prieš įvedant krikščionybę senovės lietuviai gerokai giliau išgyveno savo santykį su juos supusiu pasauliu. Tokio santykio atspalviai dar skamba šventumo sampratoje. Šventos vietos, šventa tvarka, šventi daiktai ir šventi žmonės, yra tarsi užuominos, tam, kuris bando susivokti, vėl apmąstyti savo paskirtį pasaulyje. Bet šventas sritis " užpildė " pasaulietiški reiškiniai, urbanizacijos, technologizacijos ir kiti procesai išstūmė jas į kultūrinius paribius. Tad šventumo samprata retai svarstoma, beveik praradusi savo aktualią prasmę. Bet ar tikrai šventumas prarado savo aktualumą? Ar atsisakius šventumo nebuvo prarasta kažkas esmingai svarbaus, ar žmogus netapo perdėm paviršutiniškas? Technologijos amžiuje žmogus jau priprato gyventi su spartėjančiais gyvenamojo pasaulio pokyčiais, o tas pripratimas slepia, kad šių pokyčių pagrindai yra neapmąstyti. Neapmąstyti, nes ir pats mąstymas suformuotas tų pačių principų, iš kurių šie pokyčiai kyla. Tokio apmąstymo laukia ne tik technologija, bet ir ant jos pagrindų kylančios ekonominės, socialinės, politinės ir kitos sistemos, kurios sparčiai plisdamos užima vis didesnes gyvenamojo pasaulio sritis. Pokyčiai ne tik transformuoja šventumo ir kitas pamatines sampratas, jie šiandien radikaliai keičia požiūrį į šeimą, bendruomenę, viešumą, užtvindė gyvenamąjį pasaulį profanišku beprasmiškumu. Taigi neapmąstyti lieka ne tik patys pokyčiai, bet ir jų padariniai, tad straipsnyje keliamas klausimas, ar galima šventumo sampratą, kurią aptinkame archainiame lietuvių pasaulyje, atkurti šiandieniniame pasaulyje? Bandydamas atsakyti į šį klausimą, tyrinėju archainiame mitopoetiniame substrate gyvenusio ir dainuojamojoje tautosakoje savo pasaulėžiūrą poetiškai išreiškusio lietuvio mąstymą. Bandau suprasti, kiek jis prieinamas šiandien.

In contrast to Western art music, the dissonance-like sonorities in Schwebungsdiaphonie-cultures are at the core of the tonal structures. These cultures, although not abundant, are found in different locations all over the world (Cazden, Brandl, Messner, etc.). Sutartinės are a Lithuanian type of Schwebungsdiaphonie (Račiūnaitė-Vyčinienė, Ambrazevičius & Wiśniewska, etc.). On the one hand, the studies on psychoacoustic roughness and sensory dissonance are really big in number. The notions of roughness and sensory dissonance are usually considered as synonyms. On the other hand, it was proposed that ideal sounding of Schwebungsdiaphonie conforms to a maximum dissonance / roughness (Brandl, the diaphony in the Balkans and elsewhere; Ambrazevičius, the Lithuanian Sutartinės). In the present study, we analyze the occurrences of the notions of roughness and sensory dissonance in the psychoacoustic studies and define the case of Sutartinės in this context. The review of the experimental findings on the intervals corresponding to the maximum values of roughness / sensory dissonance reveals certain discrepancies between the concepts of roughness and sensory dissonance. It seems that, at least for a substantial frequency range, roughness is associated with larger interval sizes (Plomp & Levelt, Kameoka & Kuriyagawa, Terhardt, Zwicker & Fastl, Hutchinson & Knopoff, Vassilakis, etc.). Collation of these results and the findings of acoustical measurements of Sutartinė performances leads to the conclusion that the ideal vocal " clash " in Sutartinės most probably corresponds to psychoacoustic roughness, but not to sensory dissonance.

Background in ethnomusicology. The term Schwebungsdiaphonie ('beat diaphony') refers to two-part musical (usually vocal) styles with a lot of dissonant (beating) intervals such as seconds. In contrast to Western tonal music, the dissonant sonorities in Schwebungsdiaphonie lie at the core of their tonal structures. These musical cultures, although not abundant, are found in different locations all over the world (Cazden, 1945; Brandl, 1989; Messner, 1989; etc.). Sutartinės are a Lithuanian type of Schwebungsdiaphonie (Račiūnaitė-Vyčinienė, 2002; Ambrazevičius & Wiśniewska, 2009). Background in psychoacoustics. Roughness is considered either synonymous with sensory dissonance or its main component. It is caused by fast beating (amplitude modulations). Schwebungsdiaphonie singers adjust interval sizes to maximize sensory dissonance (Brandl, 1989; referring to the diaphony in the Balkans and elsewhere; Ambrazevičius, 2008a, referring to Lithuanian Sutartinės). Aims. We aim to differentiate between roughness and sensory dissonance (as defined in psychoacoustic studies) and consider the case of Sutartinės in this context. A supplementary purpose is to discuss the phenomena of tonality perception in Sutartinės. Main contribution. The psychoacoustic studies were overviewed and discrepancies between the concepts of roughness and sensory dissonance were noted. The experimental findings on the intervals corresponding to the maximum values of roughness / sensory dissonance were collated and significant disparities were found. It seems that, at least for a substantial frequency range, maximum roughness is associated with larger interval sizes than maximum sensory dissonance. Comparing these results with the findings of acoustical measurements of Sutartinė performances suggests that the ideal vocal " clash " in Sutartinės involves maximum roughness, but not maximum sensory dissonance. The tonal hierarchies in Sutartinės diverge substantially from Krumhansl's tonal hierarchy profiles, anchoring on a central nucleus and dissipating towards more peripheral pitches. Nevertheless, some associations with the tension-relaxation patterns characteristic of Western tonal music are apparent. Implications. Studies on sensory dissonance and roughness should define these notions more specifically and differentiate them. Findings may contribute to ethnomusicological courses on Sutartinės (and probably Schwebungsdiaphonie, in general).

The study discusses features of musical scales in Lithuanian traditional vocal performances. Manifestation of the equidistant model of musical scale and its interplay with diatonic thinking are considered. Three samples representing three different eth-nomusical dialects (54 songs, in total) are examined: the methods of diatonic contrast and clustering are applied in the processing of results of the acoustical pitch measurements. The evaluation of diatonic contrast shows that the song examples resembling the theoretical equidistant scale prevail over those resembling diatonics. The cluster analysis reveals certain groups of the scales characteristic of the examined dialects.

Sutartinės yra ne tik seniausias žinomas, bet ir darybiniu požiūriu labiausiai koncentruotas lietuviškojo folkloro žanras.
Pagrindinis santykis tarp dviejų balsų – sekundos intervalas. Tačiau kai kuriose sutartinėse balsai juda ritmo ir melodijos lygmenyse taip, kad užpildo visą garsinę erdvę, ir nors atskirų balsų ritminės vertės skirtingos – sukuriamas nepertraukiamos ritminės pulsacijos įspūdis.
Taigi koncentraciją arba disonansinių intervalų sutelktį galbūt galėtume laikyti pirminiu sutartinių bruožu, o tokiu aspektu pasižyminčias sutartines – pačiomis seniausiomis. Ciklinė, besisukanti ratu ir neišbaigiama forma įpavidalina atitinkamą intervalinę koncentraciją.
Kadangi sutartinės yra oraliniu būdu perduodama tradicija, akivaizdu, kad jų simbolinė visuma yra perteikiama skambančių formų dinamikoje, o ne grafikoje. Taigi sutartinėse svarbus ne statiškasis piešinys, o tai, kas atsiranda virš fiziškai „įsukamo“ sferinio judesio figūrų. Tai „pridėtinė“, „nematoma“, bet garsu vibruojanti sutartinių dimensija, veikiausiai prigimtinė jų funkcija, „dangiškasis atitikmuo“ (anot Janos Arany). Šios formos egzistuoja tik veikdamos, t. y. tapdamos gyvybinių procesų fiziniu perteikimu.

Practices of ethnic music revival change regional distribution of this music: e.g., unify regional diversity, making a genre or an instrument incident to one region into a symbol of ethnic music of the whole country. In this context questions about conception of earlier regional distribution of sutartinės in the Lithuanian folklore ensembles movement are especially interesting.
Ethnomusicologists associate sutartinės first and foremost with north-eastern Upper Lithuania: although there are disagreements about the possible distribution of this genre in the distant past, but in the 20th century it has been recorded mainly in this region. The genre was almost completely disappeared in natural environment in the end of the 20th century, but lately was revived, became popular and spread out throughout the whole Lithuania. The main contemporary performers of sutartinės are folklore ensembles, which have specific attitudes toward folklore, suitable performance and selection of a repertoire.
In 2009-2013 the research was carried out using qualitative and quantitative methods in order to find out how members of folklore ensembles perceive the earlier regional distribution of sutartinės. Diverse conceptions have been discovered: the members associate sutartinės mainly with Upper Lithuania, but as well quite often claim that have heard them as a local singing tradition in their own villages throughout the whole country. The latter opinion can mean that a big part of members of folklore ensembles actually do not know what kind of folk songs sutartinės are, or that data were gathered using unsuitable methods. This opinion may be explained by the influence of the specific regionalism ideology of the folklore ensemble movement too: the requirement to perform the folk songs of someone’s own region. Due to this reason a big part of members of folklore ensembles “remember” that have heard sutartinės as a local singing tradition in their own region.