Socialinės reprezentacijos: teorinės įžvalgos

View metadata, citation and similar papers at core.ac.uk brought to you by CORE provided by Klaipeda University Open Journal Systems ISSN 2029-6894. ANDRAGOGIKA, 2016, 1 (7) DOI: S O C I A L I N Ė S R E P R E Z E N TA C I J O S : T E O R I N Ė S Į Ž VA L G O S Birutė Jatkauskienė1, Modestas Nugaras2, Kęstutis Trakšelys3 ANOTACIJA Autoriai pristato Lietuvos moksliniame kontekste mažai nagrinėtą klausimą – socialines reprezentacijas, kurios yra ypač svarbios dabar, nes jos padeda formuoti tam tikrą požiūrį į socialinius visuomenės reiškinius, susidaryti nuomonę, spręsti problemas, komunikuoti ir t. t. Remiantis moksline literatūra, aptariamas socialinių reprezentacijų konceptas, jų įvairovė. Pateikiamas socialinių reprezentacijų konstravimas, savybės bei funkcijos. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: socialinės reprezentacijos, reprezentacijos kūrėjas, reprezentacijos vartotojas, socialinių reprezentacijų konstravimas. Įvadas Kodėl šiandieną, kalbant apie įvairius socialinius reiškinius, yra aktualu analizuoti reprezentacijos konceptą, suvokti jo svarbą? Atsakant į šį klausimą, vertėtų akcentuoti, kad mums visiems svarbu žinoti, kuo mes remiamės, palaikydami santykius su mus supančia aplinka, pasauliu. Mus supančiame pasaulyje visada iškyla poreikis kažkuo remtis, vadovautis, kažką įvaldyti, identifikuoti, spręsti vienokias ar kitokias problemas. Štai kodėl mes susikuriame reprezentacijas. Jos mus lydi tuomet, kai įvardijame, apibūdiname, interpretuojame, apibrėžiame įvairius mus supančios realybės objektus (Jodelete, 2006). Tai padeda užimti tam tikrą poziciją analizuojamo objekto, reiškinio, fakto ir kt. atžvilgiu, susiformuoti požiūrį, jį apginti. Kitaip tariant, viskas pasaulyje yra susiję, nes kiekvieną dieną palaikomi 1 2 3 Birutė Jatkauskienė – socialinių mokslų (edukologija) daktarė. Klaipėdos universiteto Tęstinių studijų instituto Andragogikos katedros profesorė. Mokslinių interesų sritys: suaugusiųjų švietimo veikėjų profesionalizacijos sistemos ir proceso ypatumai. Modestas Nugaras – Klaipėdos universiteto Tęstinių studijų instituto Andragogikos magistro studijų studentas. Mokslinių interesų sritys: suaugusiųjų švietimo problematika, universiteto dėstytojų veiklos aspektai. Kęstutis Trakšelys – socialinių mokslų (edukologija) daktaras. Klaipėdos universiteto Tęstinių studijų instituto Andragogikos katedros mokslo darbuotojas, Lietuvos edukologijos universiteto Edukologijos katedros docentas. Mokslinių interesų sritys: švietimo sociologija, suaugusiųjų švietimas, socialinė stratifikacija ir lygiavertiškumas. 138 SOCIALINĖS REPREZENTACIJOS: TEORINĖS ĮŽVALGOS santykiai su „kitais“, atliekama vienokia ar kitokia veikla, kas nors teigiama arba kas nors neigiama. Todėl profesiniame ir asmeniniame gyvenime mes patys tampame reprezentacijų subjektais ir objektais. Tačiau svarbu suprasti, kad mes negalime reprezentacijos paversti kažkokia abstrakcija (Jodelet, 2003). Socialinės reprezentacijos Lietuvos moksliniame kontekste nėra daug analizuotos. Jas daugiau yra analizavę užsienio mokslininkai (Wachelke, 2012; Höijer, 2011; Howarth, 2006; Jodelete, 2006; Gilly, 1991; ir kt.), kurie socialines reprezentacijas dažniausiai tyrinėja kaip mūsų santykį su supančia aplinka ir požiūrio į socialinius reiškinius konstruktą. Šiame straipsnyje autoriai, remdamiesi teorinėmis prieigomis, siekia aptarti socialinės reprezentacijos konceptą ir savybes bei funkcijas. 1. Socialinės reprezentacijos konceptas ir jų įvairovė Moksliniame kontekste (Jodelet, 2003; Moscovici, 2003; ir kt.) teigiama, jog reprezentuoti ar reprezentuotis reiškia mentalinį veiksmą, kuriuo subjektas yra susiejamas su objektu. Nėra reprezentacijos be jos objekto, nepaisant to, ar pastarasis yra realus, ar įsivaizduojamas, esantis ar nesantis. Objekto reprezentacija – tai jo atkūrimas, jo interpretavimas, siekiant jį suprasti, paaiškinti. Subjektas analizuojamas, vertinamas ne tik grynai klinikinėje perspektyvoje, bet atsižvelgiama į jo socialinius, kultūrinius santykius, priklausomybę kažkuriai socialinei grupei. Todėl norint pabrėžti socialinę kognityvinio proceso dimensiją prabylama apie socialines reprezentacijas, tuo atskleidžiant tarpdisciplininę reprezentacijos analizės prieigą. Taigi socialinė reprezentacija tampa pagrindine sąvoka, analizuojant bet kurią individų, grupių, institucijų arba subtilesnę – idėjų, faktų, pasisakymų, praktinės veiklos sąveikos situaciją ar procesą. Socialinė reprezentacija suprantama kaip socialiai sukurta ir socialinės visumos pasidalyta tarpusavyje žinių forma, skirta bendrai suvokiamai realybei konstruoti (Jodelet, 2003). Socialinės reprezentacijos implikuoja ir kognityvinę, ir mentalinę žmogaus veiklą, kas paaiškina tarpdisciplininę reprezentacijų analizės prieigą. Šį teiginį įrodo įvairių socialinių mokslų darbų, skirtų reprezentacijų analizei, gausa, ir ypač nuo tada, kai buvo pradėta atsiriboti nuo redukcionistinio pobūdžio stimulas-atsakas „porelės“. Viskas, kas yra žmogiška, gali būti analizuojama, remiantis socialinėmis reprezentacijomis (Moscovici, 2003). Galima teigti, kad S. Moscovici prikėlė E. Durkheimo (1997) palikimą, pereidamas nuo kolektyvinių reprezentacijų prie socialinių ir atverdamas kelią jų analizės tarpdiscipliniškumui. Moksliniuose darbuose ir bendrinėje kalboje sąvoka socialinės reprezentacijos dažniausiai vartojama daugiskaita. Ir tai visiškai suprantama, nes reprezentacijos organizuojasi, struktūruojasi, susijungia viena su kita, sudarydamos „socialinių prasmių organizuotus junginius“ (Gilly, 2003, p. 364). Paprastai analizuojamos reprezentacijų sistemos, jų junginiai, kuriuose vienos jų yra labiau dominuojančios 139 BIRuTĖ JATKAuSKIENĖ, MODESTAS NuGARAS, KęSTuTIS TRAKŠELyS nei kitos. Įvairūs socialinių sistemų reprezentacijų junginiai pasižymi specifiniais ryšiais, o pačios reprezentacijos tampa visos socialinės sistemos sąveikos pagrindu ir kartu produktu. Socialinių reprezentacijų analizė leidžia pereiti nuo aprašymo prie aiškinimo, papildyti sociografinius ar statistinius tyrimus, užpildyti spragas, atsiradusias dėl mikro- ar makrosociologinės analizės. Socialinės reprezentacijos tampa psichologijos, sociologijos, kitų socialinių mokslų konceptu, leidžiančiu numatyti ir taikyti tarpdisciplininę analizės prieigą. Socialinių reprezentacijų analizė reikalauja specifinės tyrimo metodologijos. Atlikdamos grynai tarpininkavimo funkcijas, reprezentacijos sujungia įvairius kodus ir yra neatsiejamos nuo kalbos, tampančios ta vieta, kurioje reprezentacijos reiškiasi, tampa suprantamos kitiems individams. Tikra reprezentacijų „atmintis“ yra rašytinė kalba. Nesuvokiama žodžių prasmė su rašytinės kalbos ar kitų komunikacijos būdų pagalba išryškina savas ir kitų individų reprezentacijas. Kalba ir komunikacija įsiskverbia į socialinį reprezentacijų kūrimo ir vartojimo kontekstą. Kiekvienos metodologijos, skirtos reprezentacijų analizei, tikslas – sujungti reprezentacijas, kalbą, praktinę veiklą ir vertybes, todėl dažniausiai taikomi kokybinės analizės metodai bei technikos. Jų taikymo metu ypač kreipiamas dėmesys į nutrūkusią informanto mintį, sakinį, tylos pauzes, t. y. į tai, kas sutrikdo sąmoningo kalbėjimo struktūrą. Taikant tokią metodologiją, galima operuoti pasisakymais, požiūriais į įvairius socialinius institutus, socialinius reiškinius ir t. t. (Gelin ir kt., 2007). Jei pritarsime I. Markovai (2005) ir kitiems socialinės psichologijos atstovams, kad savivaizdis, jo konstravimas, savęs suvokimas yra nuolat orientuojamas ir veikiamas socialinių reprezentacijų (būdas, kaip veikėjas save suvokia remdamasis kitų suvokimu), tai galėtume teigti, kad savęs suvokimas yra labai svarbus veiksnys, konstruojant profesinį identitetą, perkeliant kai kurias veiklos funkcijas iš kitų profesinių grupių ar profesijų konteksto. Reprezentacija leidžia simboliu (vaizdiniu) įkūnyti tai, kuo norima būti (Baggio, 2006). Tai mentalinė konstrukcija, kuri suteikia prasmę realiai situacijai (Watzlawick, 1988). Reprezentacija susikuria remiantis veikėjo atmintyje glūdinčiais struktūriniais elementais. Kognityvinės psichologijos perspektyva nurodo, kad veikėjo reprezentacijos yra pagrindas, padedantis pastarajam orientuotis ir atkoduoti situacijų kiekį, reikalingą siekiant suvokti pasaulį ir individui veiklai vykdyti (Raynal, Ricunier, 2007). Socialinės psichologijos požiūriu, socialinės veikėjų reprezentacijos taip pat užima centrinę vietą. Tai mentalinė konstrukcija, kuri atskleidžia tarpusavio santykius ir situacijų ryšius. Socialinės reprezentacijos atlieka dvigubą funkciją: vaizdinį paverčia atpažįstamu, o nematomą dalyką – matomu, suvokiamu ir suprantamu (Moscovici, 1984). Tai, kas yra neatpažįstama, nesuprantama, negali būti priskirtina kokiai nors kategorijai, rūšiai, grupei. Toks požiūris gali būti aktualus dėstyto- 140 SOCIALINĖS REPREZENTACIJOS: TEORINĖS ĮŽVALGOS jams, kurie gali remtis reprezentacijomis, išgrynindami ir integruodami vaizdinius į savo veiklos suvokimą, konceptualizuodami, konstruodami studentų žinias. Reprezentacijų konceptas daugiaprasmis, jis buvo ir yra analizuojamas įvairių mokslų požiūriu, taikant tarpdisciplininę prieigą. Psichologijos mokslo požiūriu, reprezentacija – tai reiškinio, objekto, idėjos, situacijos, scenos ar pasaulio, kuriame egzistuojame, mentalinis vaizdinys, išreikštas figūra, simboliu, ženklu ir kt. (Reuter, 2010). Tarptautinių žodžių žodyne (Vaitkevičiūtė, 2000, p. 409) reprezentacijos pirmoji reikšmė yra „atstovavimas“. Tokia samprata neprieštarauja R. Reuter (2010) reprezentacijos sampratai, nors ir išreiškia priešingą idėją: aktualios esybės pakeitimą jos atstovu (vaizdu, simboliu, ženklu, figūra ir kt.). J. C. Abricas (2003) reprezentaciją apibūdino kaip mentalinės veiklos produktą ir procesą, kurių metu individas ar jų grupė atkuria jiems reikšmingą, akivaizdžią realybę. Todėl reprezentacija yra organizuota nuomonių, nuostatų, įsitikinimų informacijos visuma apie objektą ar situaciją. Manytina, kad socialinių reprezentacijų konceptas taikomas tada, kai kalbama apie tam tikrą socialiai sukurtų ir pasidalytų žinių formą, turint labai aiškią ir pragmatišką viziją. Analizuodamas socialines reprezentacijas, E. Durkheimas (1967) taikė sociologinę reprezentacijų prieigą, siekdamas išryškinti kolektyvines reprezentacijas. Autorius skiria individualias reprezentacijas kaip kolektyvinių reprezentacijų elementus ir pastarąsias traktuoja kaip bendras visai grupei, homogenines reprezentacijas. Reprezentacijos, anot E. Durkheimo, – tai lyg bendra kalba, kurią visi vartoja ir visi supranta. Taip kolektyvinės reprezentacijos tampa grupės narių jungiamąja grandimi, akstinu vieningai mąstyti ir veikti, kalbos vektoriumi, leidžiančiu laisvai reikštis grupės narių mintims. E. Durkheimo teigimu, kolektyvinės reprezentacijos mažiau kinta, yra stabilesnės nei individualiosios ir labiau sustiprina, konsoliduoja pačią grupę. Kitų autorių (Moscovici ir kt., 2003) nuomone, reprezentacijas reikia priskirti ne grupei, o individui. Anot S. Moscovici, individas konstruoja savo asmeninį aplinkos suvokimą, o jo reprezentacijos tampa atskaitos tašku, kuriuo remiantis bus galima interpretuoti įvairias realybės situacijas, su kuriomis susiduriama. D. Sperberis (2003) siūlo dar kitokią reprezentacijų analizės prieigą. Pasak autoriaus, reprezentacija jungia jos objektą, turinį ir reprezentacijos vartotoją. Taip pat pažymėtina, kad D. Sperberio iniciatyva atsirado dar vienas labai įdomus terminas – reprezentacijos kūrėjas, kuris gali skirtis nuo termino reprezentacijos vartotojas (Sperber, 2003, p. 133). Autoriaus teigimu, vartotojas gali turėti savo reprezentaciją, todėl šiuo atveju tai reikštų mentalinę reprezentaciją (pavyzdžiui, prisiminimas, ketinimas, hipotezė). Kai reprezentacija atsiranda vartotojo aplinkos dispozicijoje, ji tampa vieša reprezentacija. Vartotojas tampa kūrėju, o aplinkoje esantys asmenys – vartotojais. Skirtumas tas, kad mentalinė reprezentacija turi tik 141 BIRuTĖ JATKAuSKIENĖ, MODESTAS NuGARAS, KęSTuTIS TRAKŠELyS vieną vartotoją, tuo tarpu vieša reprezentacija jų gali turėti ir keletą. Taigi vieno individo mentalinės reprezentacijos gali būti labai gausios, ir tik nedidelė jų dalis taps viešosiomis reprezentacijomis. Kai individas pasisavins kurią nors viešąją reprezentaciją, jis ją pavers sava mentaline reprezentacija, kuri gali būti visiškai nepanaši į viešąją. Iš mentalinės reprezentacijos, tapusios vieša, galime gauti tiek mentalinių reprezentacijų, kiek yra grupės narių. Kai reprezentacijos plačiai paplinta, jomis yra dalijamasi, jos tampa ilgalaikės, todėl galima kalbėti apie kultūrines reprezentacijas. Nors kultūrinių reprezentacijų kontūrai nėra labai ryškūs, vis dėlto galima apie jas kalbėti kaip apie mentalinių ir viešųjų reprezentacijų, egzistuojančių socialinėje grupėje, porūšį (Sperber, 2003). Vertėtų paminėti ir faktą, kad viešomis reprezentacijomis yra visada daugiau ar mažiau dalijamasi, todėl jos visos yra daugiau ar mažiau kultūrinio pobūdžio. 2. Socialinių reprezentacijų savybės ir funkcijos Skiriamos tokios pagrindinės socialinių reprezentacijų savybės (Jodelet, 2006): y ryšys su objektu. Kiekviena socialinė reprezentacija yra susieta su objektu; y įsivaizduojamas reprezentacijos pobūdis. Susikurtas reprezentacijos vaizdinys teikia nuorodą į socialinę ar individualią vaizduotę. Tai palengvina suvokimą, leidžia įvardyti abstrakčias sąvokas ar dalykus, kuriuos sudėtinga suvokti; y simbolinis prasmės teikimo pobūdis duoda nuorodą į ideologinius procesus, vykstančius tarp individų. Reprezentacija suteikia simbolinę prasmę savo objektui, kuri kyla iš subjekto mentalinės konstrukcijos. Vadinasi, reprezentacija yra objekto mentalinė reprezentacija, kurią mes esame pajėgūs simboliškai atkurti; y konstruktyvistinis pobūdis teikia nuorodą į veiklos sampratos pirminę apibrėžtį. Kognityvinio proceso metu subjektas pažįsta tikrovę ją konstruodamas, siekdamas ją integruoti į savo vertybių sistemą; y autonomiškas ir kūrybingas reprezentacijos pobūdis teikia nuorodą į tam tikrą poveikį, įtaką. Reprezentacija „sužadina“ elgseną ir nuostatas, kurias mes įgyjame pačioje sąveikos su objektu pradžioje. Tai reiškia objekto interpretavimo rekonstrukciją ir subjekto raišką reprezentacijoje. Skiriamos keturių kategorijų socialinių reprezentacijų funkcijos: y kognityvinės funkcijos. Reprezentacijos leidžia individui integruoti žinias į jam suprantamą jo turimo žinojimo aplinką. Jos taip pat leidžia klasifikuoti nepažįstamus jo kognityviniam pasauliui dalykus ir tuo sumažinti abstrakčių dalykų skaičių. Reprezentacijos suteikia individui specifinį mąstymo ir kasdienio gyvenimo interpretavimo būdą, atsižvelgiant į jo turimas vertybes 142 SOCIALINĖS REPREZENTACIJOS: TEORINĖS ĮŽVALGOS (Abric, 2003, p. 16). Vadinasi, reprezentacijos sudaro socialinio bendravimo pagrindą, ir tik remiantis turimomis reprezentacijomis įmanoma socialinė individų komunikacija; y elgsenos orientavimo funkcijos. Reprezentacijų paskirtis – įtaka kitam individui, pasauliui. Remiantis turimomis reprezentacijomis, individas orientuoja savo elgseną, požiūrius, nuostatas, nes reprezentacijos teikia prasmę objektui. Todėl reprezentacijos organizuoja visą socialinę elgseną ir komunikaciją. Be to, reprezentacijos atlieka socialinių santykių antisipacijos funkciją, t. y. „žaidimas sužaidžiamas dar nepradėjus žaisti, išvados padaromos dar neprasidėjus veiksmui“ (Jodelet, 2003, p. 53). Tarpusavio santykiai konstruojami, jei individai susitinka, siekdami kažką veikti, sukurti, padaryti ar pagaminti. Taip susikuria ištisa nuostatų, lūkesčių sistema, kurią galima būtų vadinti išankstine realybės dekodavimo sistema, nes ji numato lūkesčių antisipacijos visumą (Abric, 2003, p. 13). Kai grupės nariai sutaria dėl bendros realybės vizijos, ji tampa kasdienės veiklos ir bendravimo vadovu (Jodelet, 2003, p. 53). Jei nepasidalijama bendra vizija, gali kilti grupės narių konfliktas. Pavyzdžiui, jei studentai ir dėstytojai nepasidalina bendra mokymosi/ studijavimo veiklos vizija, gali kilti konfliktinė situacija. Štai kodėl negalima reprezentacijos abstrakcija, būtina aiškiai apibrėžti reprezentacijos objektą; y identiteto funkcijos. Reprezentacijos konstruojamos individualiai arba kolektyviai. Reprezentacijų bendrumas grupės nariams leidžia dalintis ta pačia kalba, ta pačia realybės vizija, idėja.. Jei grupė priima tas pačias reprezentacijas, ji turi galimybę sustiprinti socialinius santykius ir įtvirtinti socialinį identitetą. Pavyzdžiui, jei studentai ir dėstytojai sustiprintų savo socialinius santykius, jie galėtų konstruoti bendrą profesinės veiklos kūrėjų identitetą; y aiškinamosios funkcijos. Viena individų grupė elgsis su kita grupe remiantis tuo, kokią poziciją yra užėmę ir kokias bendras reprezentacijas susikūrę kitos grupės atžvilgiu. „Kito“ reprezentacija paaiškina elgseną su „kitu“ (Doise, 1986, p. 24). Todėl reprezentacijos tampa elgsenos su kitu ar kitais individais bei jų grupėmis paaiškinimu. Pavyzdžiui, kartais pasigirsta studentų nuomonė, kad dėstytojų veikloje dominuoja pagrindiniai monologo tipo didaktiniai metodai ir pagrindiniai vaidmenys – žinių perteikėjo ir žinių vertintojo. Vadinasi, studentai elgsis su dėstytojais remdamiesi savo reprezentacijomis. Tad pagrindiniai klausimai, į kuriuos ieškoma atsakymų, galėtų būti tokie: kaip konstruojamos socialinės reprezentacijos? Kokia jų struktūra, kilmė? Kaip reprezentacijos transformuojasi? S. Moscovici (2003) pateikė du procesus, kurie vyksta, konstruojantis socialinėms reprezentacijoms – objektyvacija ir pritvirtinimu. 143 BIRuTĖ JATKAuSKIENĖ, MODESTAS NuGARAS, KęSTuTIS TRAKŠELyS Objektyvacija – tai procesas, kai subjektyvūs mąstymo produktai įgyja savarankišką (objektyvią) egzistenciją (Berger ir kt., 1999). Objektyvacija pereina nuo koncepto prie jo reprezentacijos, t. y. individui suprantamo turinio ir struktūros. Šis procesas apima tris etapus: y selektyvus konstravimas (arba dekontekstualizavimas). Individas pasirinks dalį informacijos, remdamasis kultūros kriterijais, o dalį informacijos eliminuos. Patys atspariausi reprezentacijos elementai bus atsieti nuo konteksto, kuris teikė prasmę. Įgyjama didesnė autonomija, kuri padidina reprezentacijų vartojimo galimybes; y struktūruojantis schematizavimas reiškia tam tikro modelio įsivaizduojamo branduolio formavimąsi. Išlaikyta informacija organizuojasi pagal turimas specifines žinias apie objektą ir pagal reprezentacijos branduolį. Pastarasis yra reprezentacijos pagrindas, apie kurį suburiami ir interpretuojami kiti reprezentacijos elementai. Komunikacija, susieta su socialine subjektų priklausomybe, turi labai didelę įtaką abiem etapams; y natūralizacija vyksta, kai įsivaizduojamos schemos elementai subjekto yra beveik suvokti ar suvokiami fiziškai (Rousiau, Bonardi, 2001, p. 20). J. C. Abrico (2003) nuomone, visi minėti etapai nebūtinai vyksta, bet reprezentacijos kūrimas labai stipriai remiasi individo vertybių sistema. Pritvirtinimas papildo objektyvacijos procesą įdiegiant reprezentaciją ir jos objektą į socialinę erdvę bei siekiant jos kasdienio vartojimo. Pritvirtinimas leidžia integruoti tai, ko mes nežinome arba mažai žinome, į mums gerai pažįstamą aplinką, atitinkančią turimą vertybių sistemą. W. Doise ir kt. (1986) nuomone, pritvirtinimas – tai naujo objekto įterpimas į gerai pažįstamą aplinką, siekiant objektą interpretuoti. Socialines reprezentacijas sudaro ne vien turinys. Reprezentacijų sistema organizuota taip, kad jos elementai priklauso vienas nuo kito. J. C. Abricas (2003) nurodo dvi reprezentacijas struktūruojančias sistemas, sujungtas specifinėmis funkcijomis, kurios daugiau ar mažiau užtikrina reprezentacijų stabilumą. S. Moscovici (2003) akcentavo įsivaizduojamą reprezentacijos branduolį, o J. C. Abricas (2003) – centrinį, arba struktūruojantį, reprezentacijos branduolį. Tai pagrindinis reprezentacijos elementas, suteikiantis jai ir grupei, naudojančiai reprezentaciją, visą prasmę. Centrinis branduolys nepriklauso nuo tiesioginio konteksto ir atlieka dvi funkcijas: teikiančią prasmę generatyvinę ir organizacinę, teikiančią reprezentacijai teigiamą ar neigiamą orientaciją. Tai yra pagrindinė reprezentacijų savybė, mus ypač dominanti vykstant reprezentacijos transformacijai. Centrinis branduolys yra stabiliausias reprezentacijos elementas, užtikrinantis pastarosios gyvavimą mobiliuose, kintančiuose kontekstuose (Abric, 2003, p. 22). Reprezenta- 144 SOCIALINĖS REPREZENTACIJOS: TEORINĖS ĮŽVALGOS cijos konotacija kitokia, skirtinga, jei skiriasi centrinis branduolys. Kita vertus, dėl savo stabilumo centrinis branduolys sunkiai modifikuojamas. Centrinis reprezentacijos branduolys turi dvi dimensijas. Pirmoji – funkcinė dimensija, susieta su reprezentacijos objekto funkciniais aspektais. Taip susieti, pavyzdžiui, veiklos užduoties atlikimo reprezentacijos centrinio branduolio elementai. Antroji dimensija – normatyvinė, susieta su socialiniais afektyviniais reprezentacijos objekto aspektais. Todėl centrinis branduolys gali būti sudarytas iš normų, nuostatų, stereotipų, priešingų reprezentacijos objektui. Periferiniai centrinio branduolio elementai organizuojasi apie centrinį branduolį. Jie daugiau ar mažiau nutolę nuo centrinio branduolio ir sudaro centrinio branduolio bei konkrečios situacijos, kurioje formuojasi reprezentacija, sąsajas (Abric, 2003, p. 25). Todėl periferiniai reprezentacijos elementai tiesiogiai siejasi su individo kontekstu. Periferiniai reprezentacijos elementai atlieka tris funkcijas: konkretinimo, su kurio pagalba reprezentacijos tampa suprantamos, jas galima perteikti kitiems, lengvai integruoti į individo mąstymą; reguliavimo funkcija leidžia individui integruoti naujus duomenis į reprezentacijos objektą, mažinant informaciją arba ją interpretuojant, atsižvelgus į centrinio branduolio prasmę; gynybos funkcija leidžia branduoliui likti stabiliam, absorbuoja visa tai, ką teikia nauji, bet prieštaringi duomenys. Periferiniai elementai kinta priklausomai nuo konteksto, bet būtent todėl pats branduolys išlieka stabilus. Periferiniai reprezentacijos elementai deformuojasi, bet tai neliečia globalaus reprezentacijos turinio ir bendros jos orientacijos (Seca, 2002, p. 64). Remiantis R. M. Secaʼos (2002) reprezentacijų struktūra, galima numatyti reprezentaciją, turinčią teigiamą arba neigiamą orientaciją. Dėl centrinio branduolio stabilumo ir periferinių elementų gynybos funkcijos socialinės reprezentacijos yra atsparios pokyčiams. Centrinis branduolys sudaro reprezentacijos pagrindą, todėl branduolio transformacija sukelia reprezentacijos pokyčius. Siekiant atskleisti centrinio branduolio transformacijos mechanizmą, reikia kalbėti apie periferinius reprezentacijos elementus kaip apie operacines schemas (Flament ir kt., 2006), padedančias atskleisti situaciją, nes schemos atlieka tam tikras funkcijas. Schemos yra tarsi elgsenos instrukcija, kuria remiantis yra suprantama, kas konkrečioje situacijoje yra normalu, o kas nenormalu. Tuo atveju, jei reprezentacija nukenčia, t. y. jei kyla grėsmė jos centriniam branduoliui, normaliosios schemos tampa svetimos, apibūdinamos keturiomis sudedamosiomis dalimis: normalaus priminimu, svetimo elemento nustatymu, prieštaravimų tarp abiejų terminų patvirtinimu ir racionalizavimo siūlymu, leidžiančiu bent kurį laiką susitaikyti su prieštara (Flament ir kt., 2003). Taip operacinės schemos įgalina individo reprezentacijų ir elgsenos pokytį. 145 BIRuTĖ JATKAuSKIENĖ, MODESTAS NuGARAS, KęSTuTIS TRAKŠELyS Išvados Socialinės reprezentacijos yra organizuota nuomonių, nuostatų, įsitikinimų informacijos visuma apie objektą ar situaciją. Socialinės reprezentacijos yra daugialypis ir įvairiapusis reiškinys, tad įvairių autorių nuomonės skiriasi apibrėžiant socialines reprezentacijas bei jų teorines prieigas. Mokslinėje literatūroje socialinės reprezentacijos yra skirstomos į dvi rūšis: individualistinės ir kolektyvinės, todėl skiriasi ir jų savybės bei funkcijos. Išskiriamos šios socialinių reprezentacijų savybės: ryšys su objektu; įsivaizduojamas reprezentacijos pobūdis; simbolinis prasmės teikimo pobūdis; konstruktyvistinis pobūdis; autonomiškas ir kūrybingas reprezentacijos pobūdis. Analizuoti autoriai skiria keturių kategorijų socialinių reprezentacijų funkcijas: kognityvines, elgsenos orientavimo, identiteto ir aiškinamąsias. Socialinių reprezentacijų konstravimas gali vykti dviem būdais: objektyvacijos ir pritvirtinimo. Pirmuoju atveju tai procesas, kai subjektyvūs mąstymo produktai įgyja savarankišką (objektyvią) egzistenciją. Antruoju atveju – pritvirtinimas papildo objektyvacijos procesą, įdiegiant reprezentaciją ir jos objektą į socialinę erdvę bei siekiant jos kasdienio vartojimo. Mokslinės literatūros analizė leidžia teigti, jog reprezentacijos vaidina pagrindinį vaidmenį bendravimo, problemų formulavimo ir jų sprendimo atveju bei įgalina perprasti, suvokti veiklos situaciją, pereiti nuo neapibrėžtos, nekonkrečios situacijos prie problemiškos situacijos, paskui suformuluoti pačią problemą, ir numatyti jos sprendimo strategiją. Straipsnis gautas 2016 03 25 Spausdinti rekomendavo prof. dr. Genutė Gedvilienė Literatūra Abric J. C. (2003). Les représentations sociales: aspects théoriques. In J.-C. Abric (ed.). Pratiques sociales et représentations, 11-36. Paris: P.u.F. Baggio, S. (2006). Psychologie sociale. Bruxelles: De Boeck. Berger, P. L., Luckmann, Th. (1999). Socialinės tikrovės konstravimas. Žinojimo sociologijos traktatas. Vilnius: Pradai. Durkheim, E. (1997). Les règles de la méthode sociologique. Paris: P.u.F. Doise, W. (1993). Logiques sociales dans le raisonnement. Neuchâtel: Delachaux & Nestlé. Flament, C., Guimelli, C., Abric, J. C. (2006). Effets de masquage dans l‘expression d‘une représentation sociale. Les Cahiers Internationaux de Psychologie Sociale, 69, 15–31. Howarth, C. (2006). Social Representation is Not a Quiet Thing: Exploring the Critical Potential of Social Representations Theory. British Journal of Social Psychology, 45 (1), 65–86. Höijer, B. (2011). Social Representations Theory: a New Theory for Media Research. Nordicom Review, 32 (2), 3–16. Gelin, D., Rayou, P., Ria, L. (2007). Devenir enseignant: parcours et formation. Paris: Armand Colin. Gilly, M. (1991). Les représentations sociales dans le champ éducatif. In D. Jodelet, (ed.). Les Repésentations sociales. Paris: P.u.F, 2 édition, 252-274. Jodelet, D. (2006). Place de l’expérience vécue dans les processus de formation des représentations sociales. In V. Haas (2006a). Les savoirs du quotidien: transmissions, appropriations, représentations. Rennes: P.E.R., 235–255. 146 SOCIALINĖS REPREZENTACIJOS: TEORINĖS ĮŽVALGOS Jodelet, D. (2003). Représentations sociales: un domaine en expansion. In D. Jodelet (ed.). Les représentations sociales. Paris: P.u.F. 31–61. Marková, I. (2005). Le dialogisme en psychologie sociale. Hermès-Thème: Psychologie sociale et communication, 41, 25–31. Moscovici, S. (1984). The phenomenon of social representations. In R. Farr, S. Moscovici (éds.). Social Representations. Cambridge: Cambridge university Press. Moscovici, S. (2003). Des représentations collectives aux représentations sociales: éléments pour une histoire. In D. Jodelet (ed.). Les représentations sociales. Paris: P.u.F., 79–103. Raynal, F., Ricunier, A. (2007). Pédagogie: dictionnaire des concepts clés. Paris: ESF. Reuter, y. 2010. Dictionnaire des concepts fondamentauux des didactiques. Bruxelles: De Boeck. Rousiau, N., Bonardi, C. (2001). Les représentations sociales, état des lieux et perspectives. Belgique: Mardaga. Seca, J. M. (2002). Les représentations sociales. Paris: Arman Collin. Sperber, D. (2003). Les représentations sociales. In D. Jodelet, Les représentations sociales. Paris: P.u.F., 7 édition, 171–182. Vaitkevičiūtė, V. (2000). Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius: Žodynas. Wachelke, J. (2012). Social Representations: a Review of Theory and Research from the Structural Approach. Universitas Psychologica, 11 (3), 729–741. SOCIAL REPRESENTATIONS: THEORETICAL INSIGHTS Birutė Jatkauskienė, Modestas Nugaras, Kęstutis Trakšelys Summary The article, the authors present the Lithuanian scientific context, little consideration of the issue – social representations. Which is especially important now, because they help to form a certain approach to the social phenomena of society, form an opinion, problem solving, communication, etc. based on the scientific literature discusses the concept of social representations, their diversity. By the social representations construction, properties and functions. KEy WORDS: social representations, representations of the developer, consumer representation, social construction of representations. 147