Šventumo samprata

Archajinio lietuvių mąstymo atkūrimas: šventumo samprata Žilvinas Svigaris Raktiniai žodžiai: šventumas, darna, mitopoetinė sąmonė, kultūros antropologija, baltai. Žiūrėdamas į linksmas nerūpestingai „dūzgiančio“ Vilniaus gatves, neretai pagalvoju, kad kažkada žmogus gyveno kitaip. Prieš įsigalint technologijoms, prieš išplintant Švietimo amžiaus idėjoms ir dar prieš įvedant krikščionybę, senovės lietuviai – nujaučiu – gerokai giliau išgyveno savo santykį su juos supusiu pasauliu. Tokio santykio atgarsiai dar skamba senojoje šventumo sampratoje. Šventos vietos, šventa tvarka, šventi daiktai ir šventi žmonės yra tarsi užuominos tam, kuris bando susivokti, permąstyti savo paskirtį pasaulyje. Bet šventas sritis „užėmė“ pasaulietiški reiškiniai – urbanizacija, technologizacija ir panašūs „procesai“ išstūmė jas į kultūros paribius. Tad šventumo samprata retai svarstoma, ji jau beveik praradusi savo aktualią prasmę. Bet ar tikrai prarado savo aktualumą šventumas? Ar atsisakius šventumo, nebuvo prarasta kažkas esmingai svarbaus? Ar šventumo sampratos atsisakęs žmogus netapo perdėm paviršutiniškas, ar nesulėkštėjo jo gyvenamasis pasaulis? Technologijos amžiuje žmogus jau priprato gyventi apsuptas spartėjančių pokyčių, o tas pripratimas slepia pačius pokyčius, jų pagrindus likus visiškai neapmąstytus. Neapmąstytus dar ir dėl to, kad pats šiuolaikinis mąstymas yra įrėmintas tų pačių principų, iš kurių tie pokyčiai kyla. Apmąstymo laukia ne tik technologizavimas, bet ir ant jo pagrindų kylančios įvairios sistemos (politinės, ekonominės, sociologinės ir kitos), kurios, sparčiai augdamos, užima vis didesnes gyvenamojo pasaulio sritis. Pokyčiai transformuoja ne tik šventumo, bet ir kitas pamatines sampratas. Šeimos, bendruomenės, viešumo ir kitų sampratų prasmės pasikeitė tiek, kad prarado aiškius kontūrus. Pasitelkdamas šventumo sampratą straipsnyje mąstau apie archainiame mitopoetiniame substrate gyvenusio lietuvio pasaulėžiūrą, ypač ryškią lietuvių dainuojamojoje tautosakoje. Šventumas Apie šventumo sampratą kūrinyje Dievų ieškojimas nemažai rašo Vincentas Vyčinas. Jis apmąstė senąją lietuvių tradiciją ne bandydamas rekonstruoti jos tikslias detales, bet siekdamas suvokti jos esminius ramsčius, o sykiu ir galvodamas apie jų išsaugojimą bei puoselėjimą po Antrojo pasaulinio karo emigravusių lietuvių bendruomenėse. Vyčinas rašo, kad šventumas senojoje ikikrikščioniškoje lietuvių tradicijoje apėmė visą gyvenamąjį pasaulį ir buvo suvokiamas kaip visa apimantis archetipinis pradas 1 . Šį laikotarpį Vyčinas vadina aukso amžiumi2. Tačiau palaipsniui buvo pereita prie to, kad šventa tapo laikoma nebe visa žemė, o tik kai kurios jos dalys: ežeras, upė, giraitė, uola ar medis. Šventi bebuvo nebe visi daiktai, o tik kai kurie: tam tikra duona, tam tikras vynas3, tam tikras stalas ar altorius, tam tikra lazda, karūna ar vėliava. Nebe visi žmonės 1 Vyčinas 2009: 291. Vyčinas 2009: 566. 3 Nors lietuviai dažniausiai vartodavo alų arba midų, Vyčinas pastebi, kad ir vynas buvo naudojamas kaip reikšmingas apeigų elementas, bet banalėjant visuomenei jis virto savo paties priešingybe – karčiamose parduodama svaiginimosi priemone. 2 buvo šventi, o tik kai kurie: pirmiausia žynys, žiniuonis („gydytojas“), burtininkas ar nepaprastus darbus nuveikęs narsuolis4. Nebe visos dienos buvo šventadieniai, o tik tos, kuriomis žmogus susitikdavo su dievais 5 . Žmogus gyveno ciklišku ritmu, nuolat susvetimėdamas su pačiu savimi ir vėl save atrasdamas. Šventose vietose vykstančios šventės kaskart sugrąžindavo žmogų į pirmapradę vaikystę, vėl paversdamos jį dievų vaiku. Šventume žmogus tarsi vis atgimdavo iš naujo. Šventės ir ritualai mitinės visuomenės tikrovėje vis iš naujo atkuria prarastąjį aukso amžių 6 , kuomet šventumą suvokdamas kaip visa apimantį, žmogus ir save regėjo šventa visumos dalimi. Mitinė bendruomenė – ne aritmetinė individų suma. Jos esmė – transcendentine prasme suvokiamas žmonių bendrumas. Giliai įsišakniję pirmapradžiame mitiniame pasaulyje, o ne suskaldytame į specializacijas, žmonės nėra atskirti nuo pilnatvės, visumos, šventumo. Net su kitais, su savo šeima, kaimynais, gentainiais toks žmogus yra susijęs visumos – šventumo ryšiais7. Šventumas sujungia pasaulį į visa apimančią, gyvybingą ir darnią Visumą.8 Mitinio gyvenimo būdo neįmanoma nei suvokti, nei apmąstyti neatsižvelgiant į tai, kad – nors pasaulis radikaliai pasikeitęs – kiekviena kartà gimsta, miršta, myli, džiaugiasi, kuria ir išgyvena tikrovę kaip prigimtinę duotybę, ne vien priklausomą nuo kultūros. Tuo ir mitinė pasaulėvoka skiriasi nuo Vakaruose dominuojančios fragmentuotos ir griežtomis teorinėmis disciplinomis grindžiamos pasaulėžiūros. Kiekviena teorinė disciplina vartoja specifinę teorinę kalbą, formules, metodus, padedančius susikalbėti tos pačios srities specialistams, bet atskiriančius juos nuo kitų. Skaidymasis į skirtingas disciplinas ne tik suskaldė vakarietišką sąmonę, bet ir pakeitė požiūrį į kalbą. Todėl Vyčinas rašo, kad mėginimas išversti mitinę kalbą į racionalias teorines koncepcijas deformuoja mitinę pasaulėžiūrą9. Vadinasi, prieš žengiant pirmus tyrimo žingsnius, reikia aptarti pačią jo prieigą, jo kalbą. Čia galima prisiminti Antaną Maceiną, kuris kūrinyje Daiktas ir Žodis10 vienas pirmųjų filosofiškai apmąstė lietuvių kalbą11. Maceina teigia, kad žodžiai Vakarų kultūroje įgavo griežtai apibrėžtas, konkrečiame diskurse galiojančias ribotas reikšmes ir veikiau yra vadintini ne sąvokomis, o terminais. Kitaip tariant, žodžiai praranda savo prasmę, o sykiu ir gelmę, kurioje kiekvienas žodis, prasmingai įsipindamas į visumą, teigia pasaulio rišlumą. Gelmines žodžių prasmes pakeitė paviršutiniškos sutartinės reikšmės. Šie kalbos poslinkiai turi reikšmingas pasekmes, nes kalba, mąstymas ir pasaulėžiūra yra glaudžiai tarpusavyje susiję. Kalba 4 Fink 1960: 130–131. Vyčinas 2009: 566. 6 Vyčinas 2009: 567. 7 Vyčinas 2009: 27. 8 Vyčinas 2009: 589. 9 Vyčinas 2009: 36. 10 Tai paskutinis didesnės apimties likęs nebaigtas filosofo kūrinys, kuris pradžioje buvo pavadintas Lietuvių kalbos filosofija. Jis buvo sumąstytas kaip žingsnis nuo dualistinės prie monistinės metafizikos. Buvo parašyti tik du pirmieji skyriai, kurie išleisti pavadinimu Daiktas ir žodis. 11 Maceina 1998: 7. 5 Maceina teigia, kad žmogus visų pirma gyvena kalboje 12 . Kalboje gyvenamasis pasaulis susisieja į prasmingą, darnią, organišką visumą 13 . Be kalbos gyvenimiška patirtis pradingtų uždaros vienatvės užmarštyje. Didžiausią įtaką Vakarų mąstymui praėjusiame amžiuje padariusiu mąstytoju laikomas Martinas Heidegeris (Martin Heidegger) 14 rašo, kad kalba, kai ji vartojama ne bet kaip, o rūpestingai ir atidžiai, atveria savo savastį. Kadangi žmogus priklauso kalbai, šios savasties reikia paisyti.15 Tačiau technologiniame Vakarų pasaulyje žmogus elgiasi taip, lyg jis būtų kalbos šeimininkas. Redukavęs kalbą į paviršutinišką informacijos laikmeną, techniškėjančiame pasaulyje žmogus sykiu prarado ir gilesnį prasminį įsišaknijimą. Todėl Vakaruose manoma, kad be technologijų žmogus nebepajėgtų savimi pasirūpinti. Verta atkreipti dėmesį į Heidegerio mintį, kad dar iki technologijų įsigalėjimo – rūpestingai dirbdamas savo kasdienius darbus, augindamas tai, kas auga, širdyje būdamas laisvas 16 – žmogus gyveno visavertį gyvenimą. Vyčinas šią mintį papildo sakydamas, kad įsišakniję archajiniame ikikrikščioniškame mitiniame substrate žmonės buvo atviri pilnatvei, visumai, šventumui, kad jie žinojo, kas teisinga ir šventa, o kas klaidinga ir šventvagiška17. Kalbėdamas apie lietuvių kalbos archajiškumą ir atsparumą naujųjų laikų poveikiui, pasitelksiu emigracijoje kūrusio lingvisto Antano Klimo pastabas. Jis tvirtina, kad lietuvių kalba yra ne tik seniausia iš indoeuropiečių kalbų18 – ji daugiau nei 5000 metų nepatyrė asimiliacijos su jokia kita kalba. Būtent kalbų maišymasis, pasak jo, labiausiai nusilpnina kalbą, suprimityvindamas jos struktūrą ir iškraipydamas žodyną. Lietuvių kalboje geriausiai išsaugoti indoeuropiečių bendrystės laikų balsiai ir žodžių šaknys, kurių suskaičiuojama per 3000. Klimas aiškina, kad prie to prisidėjo lietuvių gyvenama geografinė vieta, nes neįžengiamos girios gerokai apribojo bendravimą su kaimynais (keliaujama pirmiausia būdavo upėmis ir ežerais, sausumos keliai įsigalėjo gerokai vėliau). Be to, lietuviai buvo apsupti kitų baltų genčių, kurios, nors galiausiai buvo nukariautos, ilgai saugojo lietuvių kalbą nuo kitų kalbų įtakos 19 . Jokioje kitoje indoeuropiečių kalboje – nei sanskrito, nei graikų ar lotynų – nėra tiek dalyvinių formų20, rodančių nepaprastą lietuvio pasaulio takumą, galima sakyti – gyvo patyrimo intensyvumą. Archajiškumas persmelkia visus jos lygmenis: nepaprastai turtinga garsų sistema, plastiška morfologija, sintaksė ir sakinio struktūra, ypač gausus žodynas, lanksti kalbodara 21 . Lietuvių kalboje, vartojant net keturias savarankiškas vietininko formas – intensyvą, iliatyvą, aliatyvą (kur link – vakarop) ir jau išnykusį adesyvą (prie ko – manip, savip), itin jautriai pabrėžiama buvimo vietos svarba. Pasak Maceinos, 12 Maceina 1998: 18. Maceina 1998: 19. 14 Heidegeris mūsų nagrinėjamai temai yra nepaprastai reikšmingas – jis padarė didelę įtaką Maceinos, Vyčino, Lingio, Mickūno, Šliogerio ir kitų svarbių šiam tyrimui lietuvių filosofų mąstymui. Supratęs, kad žmonija prarado pirmapradį kūrybinį potencialą, savo vėlyvuosiuose darbuose jis siekė į Vakarų mąstymą grąžinti mitopoetinį matmenį. 15 Heidegger 1971: 215. 16 Heidegger 1971: 217. 17 Vyčinas 2009: 27. 18 Klimas 2002: 52. 19 Klimas 2002: 52–54. 20 Klimas 2002: 68. 21 Comrie 1989: 214-215. 13 nykstant kalbai gyvus posakius keičia nusakymai, aprašymai, kurie rodo prarandamą jautrumą savo būklei ir būsenai pasaulyje. Mažėjant vietininkų, prarandamas jautrumas vietai, kurioje žmogus esti. Kalbėdamas apie heidegeriškąją buvimo pasaulyje (In-der-Welt-Sein) sampratą, Maceina pabrėžia, kad „esame būtybės, apspręstos buvoti vietininko linksniu“. Kitaip tariant, kalbos gelmėje žmogus tiesiog priartėja prie būties išgyvenimo. Lietuvių kalbos lankstumas, organiškumas, dėmesys vietininkams bei dalyviams leidžia sklandžiai artikuliuoti ir apmąstyti pirmapradę patirtį, apsieinant be gremėzdiškų konstrukcijų. Lietuvių kalba išsaugojo ne tik lengvumą, gyvumą ir dinamiškumą22, bet ir jautrumą buvimo būdui23. Dauguma gyvųjų indoeuropiečių kalbų turi tik vieną buvimą reiškiantį žodį, ir dažniausiai gerokai nutolusį nuo pirminio pavidalo (ang. I am, you are, he is; vok. ich bin, sie sind, er ist; pranc. je suis, vous être, il est), o lietuvių kalba yra išsaugojusi ne tik kelis buvimo veiksmažodžius (aš būnu, jūs būnate, jis būna; aš esu, Jūs esate, jis esti / yra), bet ir dvi visavertes būties sąvokas – būtis ir esatis 24 . Pabrėždamas lietuvių kalbos savitumą ir lankstumą, Algis Mickūnas daro išvadą, kad pati lietuvių kalba atveria ir savitą integralios filosofijos galimybę, nes čia dalykai dera tarpusavyje, atsveria vienas kitą, pats žmogus susivokia – „turi sampratą, savęs supratimą ir susipratimą“ 25 . Galima manyti, kad plačios lietuvių kalbos galimybės, žodžių darybos priemonių gausa ir įgalina lankstų mąstymą. Reikšmingas lietuvių kalbos bruožas yra jos dainingumas, kylantis iš turtingos žodžių kirčiavimo sistemos 26 . Mickūnas atkreipia dėmesį, kad lietuvių kalbos garsai sudaro įtampas tarp vienas kitą veikiančių ritmų: pirmojo ritmo iš ilgųjų ir trumpųjų balsių kaitos ir antrojo iš aukšto ir žemo tonų kaitos 27 . Didelė kirčių įvairovė harmonizuoja skambesį. Iš viso to – poetiški sąskambiai. Minėtosios lietuvių kalbos ypatybės nėra perteklinės. Jos tiesiog būtinos vidiniam kalbos ritmui palaikyti, kuris, tarsi pasyvus rišlumo matmuo, steigiasi atidžiai vartojant kalbą ir gerbiant jos savastį, iš kurios savaime išnyra poetiškos dermės. Lietuvių kalbos poetiškumą paryškina daugybė veik neregimų priemonių, kurių beveik neįmanoma apibrėžti taisyklėmis. Gyva jos organika skleidžiasi nuosekliai ir atidžiai plėtojant mintį. Jei palyginimui pažvelgtume į anglų kalbą, išvystume, kad, anglišką ištarą laiko sukausčiusi griežtai apibrėžta sakinio struktūra, ribota žodžių daryba. O štai lietuvių kalbos sakinio struktūra yra beveik laisva, o žodžių darybos galimybės atrodo begalinės28. Lietuvių kalba teikia nepaprastai plačias, savitas niuansų ir subtilių įžvalgų galimybes. Neatidus jos vartojimas, jos skubinimas, paviršutiniškų „mados“ reikalavimų jai primetimas ją nedovanotinai deformuoja. Kalbant apie lietuvių kalbos poetiškumą, paminėtina ir Zenono Slaviūno pastaba, kad nors senosios lietuvių dainos yra nerimuotos, dermė jose išgaunama pačių žodžių sąskambiais ir galūnių rimais, atsirandančiais kartojant priedainius ir paskutines 22 Maceina 1998: 125. Maceina 1998: 35. 24 Maceina 1998: 117. Taip pat žr. <https://en.wikipedia.org/wiki/Indo-European_copula>. 25 Mickūnas 2011: 208. 26 Klimas 2002: 57. 27 Mickūnas 2011: 199. 28 Bandant suskaičiuoti skirtingus veiksmažodžio vyti šaknies vedinius (nuvyti, apsivyti, pavyti..., vynioti, vystyti…) priskaičiuota apie dvidešimt tūkstančių savarankiškų žodžių <http://everyword.com/lit/zodynas/zodis/lt/vyti/(tab)/zodzio-formos/(page)/160>. 23 eilutes dažnai užbaigiant skambiaisiais balsiais o ir a29. Ir Liudvikas Rėza rašo, kad nors rimas nėra būtinas lietuvių liaudies dainos bruožas, daugybė vienodai skambančių deminutyvų, kurie baigiasi galūnėmis -elis, -a(i)tis, -ytis… ir dažni dvibalsiai ai, ei, au dažnai savaime sudaro rimą. Todėl beveik nėra dainos, kurioj nebūtų rimuotų eilučių.30 Taigi poetiška yra pati lietuvių kalba – jos daininga darna niuansuotais pustoniais skamba ir iš tūkstantmetės praeities lietuvius lydinčiose sutartinėse bei sakmėse, ir kasdienėse gyvenamojo pasaulio atvertyse. Poetiškumas Šventumo atspalvį, pasak Vyčino, senoji lietuvių tradicija prarado į „poetinį“ šventadienių alsavimą vis daugiau įsiterpiant pasaulietiškiems dalykams 31 . Norima pasakyti, kad šventumas nyksta nykstant poetiškumui. Norėdamas suprasti Vyčino nerimą, nuodugniau panagrinėsiu poetiškumo sampratą. Pasiremsiu Heidegeriu, tyrinėjusio vienos iš aukščiausių vokiečių literatūros viršūnių – romantizmo poeto Frydricho Helderlino (Friedrich Hölderlin) kūrinį „Poetiškai žmogus gyvena…“ 32 Heidegeris taikliai pastebi, kad pats prieveiksmis „poetiškai“ dabarties pasaulyje laikomas atitrūkimu nuo realios tikrovės, pragmatinio pagrįstumo stokojančiu tuščios vaizduotės polėkiu. Pati poezija, anot Heidegerio, mūsų dienomis tapo vien literatūros žanru, daugiausia formuojamu paviršutiniškų gyvenamojo meto madų ir mandagaus publikos skonio33. Kitaip tariant, poezijos samprata mūsų laikais tapo ne tik susiaurinta, bet ir iškreipta. Tad norint suprasti poetiškumą, negana vadovautis vien mūsų laikų požiūriu, – svarbu įsisąmoninti jos pirmapradę prasmę. Pirminės poiēsis (ποίησις) sampratos reikšmės reikia ieškoti jos saulėtoje gimtinėje – antikinėje Graikijoje. Čia poezijos reikšmė buvo nepaprastai plati: pirmiausia tai kūrimas, komponavimas, darymas. Platonas, perpasakodamas pokalbį tarp orakulės Diotimos ir Sokrato, pabrėžia, kad nors poiēsis gali būti suprantama plačiai, svarbiausia jos reikšmė buvo susijusi su kūrybine pastanga, suvokiama kaip siekis atverti iš nebūties išnyrančią būtį34. Tokia pastanga, pasak Diotimos, būdinga visiems kūrėjams, jie visi tam tikra prasme vadintini poetais. Orakulė aiškina, kad būtį poetas atveria ne bet kaip, o meniškai siedamas suvokimą su muzika ir ritmu35. Kitaip tariant, pirmaprade kūrybine galia apdovanotas poetas antikinėje Graikijoje ne tik atveria naują būtį, bet daro tai pabrėždamas pasaulio grožį ir harmoniją. Ištardamas „poetiškai žmogus gyvena…“ Helderlinas pirmiausia ir pabrėžia graikiškai suvokiamą poetiškumą. Todėl Heidegeris ir teigia, kad negana pasakyti „žmogus gyvena“. Nepridūrus „poetiškai“, gyvenimas praranda esminį dėmenį – žmogui belieka beprasmė egzistencija, kurios jau nebegalima vadinti visaverte 36 . Vadinasi, poetiškumas – tai ne sakymas kažko konkretaus, o už paties pasakymo 29 Slaviūnas 1958: 20. <http://antologija.lt /text/liudvikas-reza-lietuviu-liaudies-dainu-tyrinejimas>. 31 Vyčinas 2009: 566. 32 Heidegger 1971: 213. 33 Heidegger 1971: 214. 34 Platonas, „Puota“ 205b-c. Maceina pažymi, kad lietuvių kalba kaip jokia kita turi šiam veiksmui savitą žodį – būtinti (Maceina 1998: 124–125). 35 Platonas, „Puota“ 205c. 36 Heidegger 1971: 215. 30 slypinčios dalykų esmės atvėrimas. Pirmapradiškai suvokiama poezija peržengia literatūrinės eiliuoto teksto sampratos ribas, bet sykiu ir išlieka tiesiogiai susijusi su kalba. Gerbdamas kalbą, stovėdamas ant žemės ir keldamas akis į dangų, žmogus žvilgsniu aprėpia visą jaukų savo gyvenamąjį pasaulį. Įvertinęs pasaulio aprėptį, žmogus suvokia neįtikėtiną jo mastą (Ein seltsames Maß) ir savo ribotumą37. Pabrėždamas poetinį pasaulio matmenį, Vyčinas aiškina, kad būti poetiškai – vadinasi, būti kalbos šaknyse ir žodžiuose, kylančiuose iš pačių Žemės įsčių. Taip gyventi – tai laikytis savojo tako 38 . Vyčinas nori pasakyti, kad technologiniame pasaulyje gyvenantis žmogus pametė savo taką, prarado savo paties ribotumo ir pasaulio masto nuovoką. Nebejausdamas savo ribų, jis kreipiasi į poetus, kurie jam primena takoskyrą tarp mirtingumo ir nemirtingumo. Poetas stovi tarp riboto žmogaus ir beribių dievų39. Jo lemtis – atverti šią tarpinę erdvę, nes tiktai čia pasimato, kas yra žmogus. Poetai, nelyginant pranašai, savo kūryba išryškina šią nepaprastai trapią ribą, kurioje atsiskleidžia, kas žmogui lemta, o kas ne. Žmogus negali peržengti lemties gimti ir mirti, negali atsisakyti rūpintis savimi, savo artimaisiais, savo aplinka. Sykiu jis negali negyventi poetiškai. Būtent taip – būdamas atidus ribai tarp žmogiškumo ir dieviškumo, poetiškai kurdamas – jis atranda pasaulio tvarką ir paradoksaliai peržengia antropocentrinės pasaulėžiūros ribotumus. Bet kaipgi poezija tai įgalina? Poezijoje svarbi ne tik prasminga sintaksė, bet ir fonetiniai sąskambiai, derinamos tarpusavyje ne tik pasakymo semantiką sudarančios morfemos, bet ir ištaros skambesį bei įtaigą lemiančios fonemos. Poetas tarsi suaudžia dvi gijas: nepasikliaudamas vien logine minties raiška ir pabrėždamas garsų svarbą, jis siekia, kad prasmės ir garso darna sinchronizuotų sakomas mintis ir kalbos kloduose slypinčias sąsajas, supintų juos į vieną rišlią visumą. Steigdama naują mąstymo darną, įtaigi poezija suvokiamąją persmelkia suvokiamąją būtį. Stiprindami įprasminančio rišlumo pojūtį kalbos sąskambiai sykiu žadina ir pasaulėžiūrą praturtinančias įžvalgas. Siekdama įtaigumo, ieškodama darnos tarp prasmės ir išraiškos poezija priverčia kalbą įveikti įprastas nuostatas, atmesti sustabarėjusias klišes, peržengti kasdienybės ribas ir žengti į nežinomybę. Kadangi, pasak Maceinos, pirmiausia mąstome kalboje, tai poezija šitaip kartu įveikia mąstymo ribotumus. Kitoks kalbėjimo būdas įgalina kitokį mąstymą, o šis savo ruožtu atskleidžia kitokį pasaulėvaizdį. Poezijos steigiamas rišlumas nurodo ir išryškina įprastos logikos nepaisomus ar pražiūrimus prasminius ryšius. Pašaukimas poezijai gimė neatsitiktinai. Lemiamas iššūkis, su kuriuo grūmėsi sakytinės tradicijos, dar nevartojusios rašto, – kaip išsaugoti ir ateinančioms kartoms perduoti atmintį, žinias. Neatsitiktinai graikų atminties deivė Mnemosynė drauge yra mūzų motina. O kaip tik mūzoms buvo pavaldi poezija, menai, amatai ir apskritai bet koks „iš aukščiau“ atėjęs įkvėpimas bei meistriškumas, išmanymas. Skirmantas Valentas pabrėžia, kad senovės indoeuropiečių poezija, skirtingai nei mūsų dienomis, laikyta ne menu, o žinija, kurią veikiau tiktų vadinti mokslu; antai keltų druidai skirtingoms žinijos sritims, kaip teologija ar teisė, taikė skirtingus poetinius metrus40. Susidaro įspūdis, kad „aukštesnės“ tvarkos įžvalgos, skambėdavusios himnuose, dainose ir kitų žanrų poezijoje, poeto pastangomis buvo tarsi „nuleidžiamos“ į žmogaus 37 Heidgger 2000: 202–203. Vyčinas 2009: 427. 39 Heidegger 1971: 220-221. 40 Valentas 1997: 16 38 gyvenamą pasaulį ir čia palaikomos, puoselėjamos. Prie panašių išvadų prieina ir Daiva Vyčinienė, rašydama apie lietuviškų sutartinų „rinkėjas“ ir susiedama jas su kosmologija, pasaulio tvarkos palaikymu ir harmonizavimu. Galima numanyti, rašo ji, kad lietuviams giedant sutartines, kaip ir kitoms tautoms atliekant savo apeiginę muziką, garsų darnõs buvo siekiama ne tik estetiniais sumetimais: juk tik šitaip – darniai, t. y. „teisingai“, giedant, ir tegalima kreiptis į dievus 41 kaip tos tvarkos sergėtojus. Nors lietuviškų sutartinių giedotojų, žinoma, negalima tiesmukai lyginti su keltų druidais ar antikiniais poetais, vis dėlto kai kurios paralelės yra pamokančios. Vyčinienė teigia, kad giedotojos kitados buvusios itin svarbios apeigų dalyvės ar netgi vadovės. Pasak jos, esama pagrindo manyti, kad sutartinių giedotojos kitados bus priklausiusios žynių luomui. Tam pritartų ir kai kurie vedančiosios giedotojos įvardijimai, kaip sumanytoja, barvedė, ypač latvių vārdotāja „užkalbėtoja, žiniuonė“42, būtent vardytoja. D. Vyčinienės įžvalgą papildo S. Valentas, primindamas, kad vardas visais laikais laikytas dideliu turtu, be kurio žmogus apskritai negali gyventi, vardas kuria asmenį, tik per vardą asmuo įgyja vertę43. Valentas atkreipia dėmesį, kad senojoje religinėje poezijoje išskaityto dievo vardo skiemenys per anagramas ir sąskambius būdavo įpinami į kūrinio tekstą taip, kad jam skirtas šlovinamasis himnas ar malda, kuria siekta jo palankumo, savaime aidėjo jo vardu44. Verta prisiminti ir Algio Uždavino tyrinėtą antikinę teurgiją, kurioje vardas siejosi su juo įvardyto dalyko prigimtimi noetiniu lygiu ir buvo laikomas simboline priemone pašvęstajam pasiekti dievų tikrovę45. Tai, kad sutartinės kažkada galėjo būti susijusios su ritualais, pranašavimu ir būrimu, pasak Vyčinienės, rodytų ir toks jų pavadinimas, vienas iš daugelio, kaip kapotinės. Viena vertus, jis, matyt, reiškė atskirų balso partijų „susidaužimą“ arba pabrėžtą balsių artikuliavimą – savotišką „kapojimą“. Kita vertus, žodis kapotinė galėjo turėti ir gilesnę prasmę, susijusią su pačia būrimo esme46. Betgi archajinei sąmonei ir auką išnarstantis žynys, ir kalbą suskaidantis ir „sutvarkantis“ poetas abu vienodai atlieka pirmapradės sakralios visumos padalijimą, kuriuo siekia nustatyti jos dėmenis ir iš jų atkurti pirminę vienovę. Tiek aukojamo gyvulio, tiek žodžio išskyrimą iš visumos, suskaidymą ir paskui sudėjimą, grąžinimą į visumą galima matyti kaip vienodai sakralinį judesį, grąžinantį į visumą. Nors senovės poetas dėl jo atliekamos kalbos analizės ir sintezės gali būti palygintas su šiuolaikiniu lingvistu47, vis dėlto išskirdamas žodį iš vienovės ir vėl jį įjungdamas į naują vienovę, poetas tai daro ypatingu būdu. Lingvistas susitelkia tik į skaidymą, o poetui net reikšmingesnis yra jungimas. Jis derina žodį prie teksto visumos. Šis skirtumas yra neaprastai svarbus, nes pabrėžia visiškai kitokį mąstymo būdą, siekiantį ne kuo smulkiau išskaidyti, o suderinti ir taip pasiekti didesnės darnos. Tautosaka 41 Vyčinienė 2004: 18. Vyčinienė 2004: 18. 43 Valentas 1997: 27. 44 Valentas 1997: 25 45 Uždavinys 2016: 80, 85, 113, 136, 173 46 Vyčinienė 2004: 18. 47 Valentas 1997: 16–17. 42 Lietuvių tautosaką šiame straipsnyje pasitelkiame kaip savotišką šaltinį, liudijantį apie senovės lietuvių gyvenimo būdą ir pasaulėžiūrą. Kalbėdami apie lietuvių liaudies dainų meninio vaizdo savitumą, daugelis tyrinėtojų pažymi, kad, nepaisant visų galimų perkeltinių prasmių, jų „turinio pagrindą sudaro realus gyvenimas“ 48 . Nors lietuvių dainuojamoji tautosaka, ypač jeigu jai priskiriame ir naujųjų laikų kūrinius, yra nepaprastai „įvairiaspalvė“, čia apsiribosiu tik archajiniais jos pavyzdžiais. Suprantama, kad gyva dainuojamoji tautosaka nėra joks kartą visiems laikams suręstas statinys – veikiau kiekviena kartà jį iš naujo perstato ant tų pačių pamatų. Kūriniuose atsispindi skirtingų laikų žmonių pažiūros ir įsitikinimai, pradedant seniausiais, kokius tik siekia žmonijos atmintis 49 . Nors neįmanoma griežtai skirti tipų ar stilių – jie tarpusavyje glaudžiai persipynę, – bandysiu išskirti vieną klasifikacijose dar nepanaudotą kriterijų: vokatyvinių formų vartojimą, kai šauksmininko linksniu kreipiamasi į gamtos ar net kosmoso reiškinius, gyvūnus, paukščius, augalus. Tokį santykį galėtume vadinti gyvybingu dialogu. Šiose dainose dažniausiai sugretinama gamtos pasaulis ir žmogaus kasdienybė. Slaviūnas atkreipė dėmesį, kad tokie sugretinimai ypač dažni rytų aukštaičių sutartinėse50 . Mažai tikėtina, kad gamtos reiškinius su žmogaus gyvenimu gretinantys tautosakos pavyzdžiai galėjo susiformuoti veikiami krikščionybės, tad visi jie veikiau priskirtini archajinei ikikrikščioniškajai tautosakai ar, tiksliau, pastaruosius amžius pasiekusiai jos tradicijai. Taigi, kalbėsiu apie dainas, kuriose bendraujama su augalais, paukščiais, gyvūnais, saule, mėnuliu ar žvaigždėmis. Šiose dainose su meile ir rūpesčiu kreipiamasi į liepelę, dobilėlį, gegutę, saulelę. Kreipiamasi nuoširdžiai, tarsi norint prakalbinti. – Upele streventėle, Upele streventėle, Ko teki neperstoji? Mergele tu jaunoji, Mergele tu jaunoji, Ko verki neperstoji? – Ežerai nevelino, Ežerai nevelino, Šaltiniai pamačino. Broleliai nevelino, Broleliai nevelino, Sesulės pamačino.51 Šis pavyzdys pirmiausia atskleidžia tai, kad dainuojama ne apie kažką, o kreipiamasi tiesiogiai. Skirtumas esminis. Mickūnas pabrėžia, kad būtent ši kalbėjimo ypatybė reikšmingai skiria pirmapradį, archajinį, galėtume sakyti – steigiantįjį kalbėjimą nuo 48 Sauka 1968: 228 Vėlius 2014: 102. 50 Slaviūnas 1958: 18. 51 LLD VI: 389, Nr. 441 D593 Druskininkai 49 modernaus, aprašomojo, nutolstančiojo nuo tikrovės kalbėjimo52. Galėtume sakyti, kad kalbant apie ką nors, kalba vartojama pasyviai, veikiau kaip aprašomoji priemonė, o kalbant su kuo nors, tiesioginio dialogo forma kalba atsiveria visa savo galia, abi puses įtraukdama į tiesioginį santykį. Gyvybe pulsuojančiuose archajinės tautosakos dialoguose dainuojantysis ne tik pats priartėja prie gamtos ir ją prigretina prie savo kasdienybės, bet, peržengęs antropocentriškumo ribas, įsiprasmina jį supančiame pasaulyje. Dainoje Tu tecirvełe, raibaplunksnełe atrodo, kad sesutełė mokosi ir pasitikėjimo semiasi iš po mišką skrajojančios tecirvełės: – Tu tecirvełe, raibaplunksnełe, Aglių aglałe žaliašakełe, Kaip tu tį būsi žalioj girełėj, Aglių aglałe žaliašakełe? Kaip aš tį būsiu, tep i pabūsiu, Aglių aglałe žaliašakełe. Dzienų paskridėsiu, nakcį atsiłsėsiu, Aglių aglałe žaliašakełe. Tu Pranciškełe, tu sesutełe, Aglių aglałe žaliašakełe, Kap tu tį būsi čiužan šonełį, Aglių aglałe žaliašakełe? – Kaip aš tį būsiu, tep i pabūsiu, Aglių aglałe žaliašakełe: Dzienų paveiksiu, nakcį atsiłsėsiu, Aglių aglałe žaliašakełe. Daina dažniausiai susideda iš dviejų simetriškų dalių (šakų)53. Pirmojoje kalbama su gamta, antroje iškyla žmogaus pasaulis. Simetrija padeda gražiai suausti gamtos ir žmogaus gyvenimo reiškinius į vieną paveikslą. Pavyzdžiui, dainoje Oi tu eglele medžio šakos prilyginamos žmogaus vaikams, o pati eglė – motinai: Oi tu eglele, Tu siūbuonėle, Siūbavai rytą, Vėlų vakarėlį Kol išsiūbavai Devynias šakeles Dešimtą viršūnėlę Gegutei kukuot. Oi tu motule, 52 53 Mickūnas 2016: 4. Sauka 2007: 79 Tu vargdienėle, Kukavo gegelė Rytą vakarėlį, Kol iškukavo Devynis sūnelius, Duonelei uždirbti, Dešimtą dukrelę Galvelei pašukuot.54 Dainoje Nepūc vėjeli kalbama su vėjeliu, kad nepūstų lapų rugeliuosun: Nepūc, vėjuli, Nepūc, vėjuli, tai ųžuoluosun, Nekrec lapelių, Nekrec lapelių, tai rugeliuosun. Ateis matulė, Ateis matulė, tai rugeliuosun. Maži vaikeliai, Maži vaikeliai – rugelių rinkcie... Senas tėvulis, Senas tėvulis – pėdelių rišcie.55 Matome, kad ieškodamas atsakymų į savo kasdienius savo klausimus žmogus kreipiasi į gamtą, kuri kalba su juo per medelį, paukštelį, vėjelį. Tautosakoje nuolat pabrėžiama, kad esama paralelės tarp žmogaus ir gamtos, kad tarp jų nėra jokio atitrūkimo. Bet paralelė suvokiama ne formaliai, ne paviršutiniškai. Kreipinių deminutyvai parodo, kad dainuojančiojo savastis persmelkta jautrumo ir meilės supančiam pasauliui. Deminutyvinami ne tik gyvų būtybių pavadinimai, bet ir gyvų būtybių požymiai ar net santykius žymintys žodžiai. Tokia nuostata reikšmingai skiriasi nuo aprašomosios, kai nuo tikrovės atitrūkęs ir neįsipareigojęs jos aprašymas mažiau jautrų ir rūpestingą daro patį aprašantįjį. Tiesioginis kreipimasis į gamtą atveria magišką kalbos galią, atskleidžia jos lankstumą ir poetiškumą. Negalima įžūliai reikalauti – reikalingas kuklus kalbinimas, o sykiu ir atidus klausymas. Pavyzdžiui, dainoje Untinas untelį vadinojo56 kalbant su antele jai dargi sakoma, kad ši kviečiama neitų, o saugotųsi strielčiukų ir jų šunėlių: Antinas antelę vadinojo: Eikš, mano antele, arčiau manęs. Oi neiki, antele, neklausyki. Dės tavo galvelę kirtėjuosin. Dės tavo galvelę kirtėjuosin. Leis tavo kraujelį Dauguvosin. 54 LLD VI: 128 Nr. 127 D348 Petroškų kaimas LLD VI: 34 Nr. 6 D230 Kuksų kaimas 56 Slaviūnas 1958: 167–170. 55 Leis tavo kraujelį Dauguvosin. O margas plunksneles perinuosin. Dainoje Liulio lingyte tėvo, linago dainuojantysis perspėja voverėlę, kad ši pasislėptų nuo strielčiukų: Liulio lingyte tėvo, linago. Slapstykis, voverėl, linago. Nėr kur man spalstytis, linago. Po tankiuosius krūmelius, linago. Pilni mano takeliai, linago. Strielčiukų pristojo, linago.57 Dainoje Tu gervela, Ladoto58 dainuojantysis rūpestingai pataria gervelei skristi unt kvietienų, kur ši ras kviečio grūdų savo vaikams palasyti: Tu gervela, ladoto ladoto ladoto, Nusiskriski, ladoto ladoto ladoto, Unt kvietienų, ladoto ladoto ladoto, Pasiimki, ladoto ladoto ladoto, Kviečio grūdų, ladoto ladoto ladoto, Ir palasyk, ladoto ladoto ladoto, Savo vaikus, ladoto ladoto ladoto. Tai, kad antelė, voverėlė ar kiškelis įspėjami pasisaugoti medžiotojų, liepelė, ar eglelė – medkirčių, o gervelei patariama, kur ši ras maisto savo vaikams, atskleidžia dainuojančiojo santykio su gamta pobūdį. Parodydamas nuoširdų geranorišką atidumą, jautrų dėmesingumą jį supančiam pasauliui dainuojantysis lyg ir pats jaučiasi gamtos dalimi. Jautriuose dialoguose akivaizdi abipusė priklausomybė, o dainuojančiojo rūpestis tarsi įgyja grįžtamąjį ryšį. Laukuose dirbanti mergelė poetiškai šnekučiuojasi su saulele: – Oi saulala, oi motula, Ko tep anksti užtekėjai? – Oi mergela siratėla, Nor aš anksci užtekėjau, Nor aš anksci užtekėjau, Jau aš tavi lauki radau... – Oi saulala, oi motula, Ko tep vėlai nusilaidai? – Oi mergela lelijėla, Nor aš vėlai nusilaidau, Nor aš vėlai nusilaidau, 57 58 Slaviūnas 1958: 152. LLD VI: 50 Nr. 29 D265 Gavėniškio kaimas Dar tavi lauki palikau. 59 Toks žmogus save regi atvirame, bendrystės saitais susaistytame, gyvybės kupiname pasaulyje. Gamta suvokiama atvira geranoriškam dialogui ir rūpestingam sambūviui. Žalynėlis60 klausiamas, kur jį geriau sodinti: – Žalynėli mana, Dziemedeli mana, Kur tu man pasadzincie? – Tu pasadzinkie mani Prie juodai žemelai, Prie šaltam undenėlilui. Undenia aisi – I un man’ ažeisi, Mani žalių palaiscysi. Tu sasute mana, Tu cikraja mana, Kur tu man tai nuduocie? – Tu nuduokie mani Prie žaliai girelai, Prie viešamjam kelaliui. Tu kelaliu aisi – Un man’ ažeisi, Mani jaunų pralinksminsi.61 Gyvame dialoge su žalynėliu darniai jungiami žmogaus ir gamtos pasauliai pabrėžia rūpestį, kuriam ypač daug dėmesio skiria ir Vyčinas, rašydamas, kad jo senelis, kurį jis vadino kriviu, visada stengdavosi kiek įmanoma palikti viską taip, kaip sukūrė motina gamta. Senas ąžuolas jam atrodė kupinas Perkūno, žaibų ir griaustinio dievo, galios. Kiekvieną kartą kirsdamas medelį ar tik rykštę arkliui paraginti jis nepamiršdavo medžio skausmo. Net pašalinę šaką jis stengdavosi nukirsti rūpestingai, vengdamas sutrikdyti medžio augimą 62 . Rūpesčio sampratą plėtoja ir Gintaras Beresnevičius, rašydamas, kad „žemdirbio mąstymas įtraukia visas sritis – kitaip neįmanoma, jam reikalinga ir Žemė, ir Dangus. Nėra elementų, kurie jo neliestų, kurie jam nerūpėtų, nėra tokių procesų, kurie neveiktų derliaus, atmosferos, socialinės dermės. Šitas rūpestis yra kosminės prigimties. Persmelkiantis“; „Jei ūkininkas nėra Rūpintojėlis ir nekartoja dieviškosios kontempliacijos, viską siejančios į visumą, jis negali padėti pagrindo nei ūkiui, nei sodybai, nei derliui, nes viskas išsilaksto. Daiktų daug. Po krizių, katastrofų, per karus Rūpintojėlių gausėja, idant jie primintų vyrams pareigą – sieti išlikusius daiktus krūvon. Siekti atgaivinti visumą.“63 Kitaip tariant, rūpestyje Beresnevičius regi 59 LLD VI: 279 Nr. 307 D484 Dragužių kaimas Kitoje versijoje klausiama dobilėlio arba kanapėlės 61 LLD VI: 99 Nr. 95 D330 Paliesiaus kaimas 62 Vyčinas 2009: 355. 63 Beresnevičius 2005: 400. 60 lietuvio būdo šaknis, kurių nepaliečia net laikmečių permainos. Tai neįtikėtinai tiksli įžvalga, kuri paaiškina ne tik daugelį dalykų, vykstančių mūsų laikais, bet ir leidžia giliau įsiklausyti į archajinėje tautosakoje skambančią pasaulėjautą. Kalbant apie rūpesčio sampratą, svarbu paminėti ir Heidegerio įžvalgą, kad žmogus pasaulyje yra ne bet kaip, o rūpestingai. 64 Tačiau ką reiškia būti rūpestingai? Negi žmogus rūpinasi tik tada, kai nusprendžia būti rūpestingas? Anaiptol, nesirūpindamas jis negalėtų išgyventi nė dienos. Kiekvienas dirba kasdienius darbus ir rūpinasi savo aplinka, savo kūnu, valgo, rengiasi ir t. t. Suvokimas, kad žmogus yra esmingai stokojanti būtybė65, ragina žmogų nuolat rūpestingai derintis prie gyvenamojo pasaulio. Tad rūpesčio samprata yra dvilypė. Rūpestis yra susijęs ir su tuo, kuo rūpinamasi, ir su derinimusi prie pasaulio. Archajinėje tautosakoje ši derinimosi nuostata yra nepaprastai išplėtota ir daugialypė. Rašydamas apie sutartines, Slaviūnas atkreipia dėmesį, kad jos išsaugojo ne tik daug dalykų, būdingų pirmykštei poezijai 66 , – jų dermę sustiprina stereometrinė ir grandininė sutartinių posmų struktūra67. Ir Vyčinienė, kalbėdama apie visuotinės darnos nuostatas sutartinėse68, pažymi, kad čia svarbu suderinti tai, kas tarsi nedera, taip apimant visą Būties Gamą, be „gėrio–blogio“ išlygų, nieko neatstumiant ir nieko neišstumiant į „pasąmonę“. Sutartinėse, pasižyminčiose sudėtinga daugiabalse architektonika, derinimo pastangą regime ne tik turinio, bet ir garsų plotmėje. Dainuojant į vieningą visumą susilydo ne tik skirtingų tonų garsai, bet ir skirtingi pasauliai – žmogaus, gamtos, kosmoso. Dirbdamas darbus, rūpindamasis šeima, apmąstydamas pasaulio tvarką, klausydamas aukštesnių galių, mitopoetinis žmogus negali ir nenori nuo jų atitrūkti, nes būtent jos jam teikia pasitikėjimą ir įkvėpimą. Klausydamas ir priklausydamas, jausdamasis visumos dalimi, jis dainuoja, o jo dainos skamba kartu su gamta. Dainos skamba gervelei, mėnesėliui, o raudų garsas pasiekia protėvių vėles. Poetiškai įkvėpta dvasia laisvai peržengia skirtingų pasaulių ribas ir gyvybiniais saitais susieja jas į darnią visumą. Dainomis apipintas gyvenamasis pasaulis prisipildo atidaus, jautraus sambūvio. Balsai užlieja gojus ir susilieja į vientisą žmogaus, gamtos ir visatos gaudesį. Daina juos sujungia į harmoningą dermę. Dainuodamas su saulele ar obelėle žmogus tampa didingos gyvos visatos dalimi, ir ne paviršutiniškai, bet išgyvendamas ją visa savo esybe. Darna Neretai keliama mintis, kad senovės lietuviai gerbė ir šventa laikė darną 69 . Ypač tokią mintį žadina sutartinės, kurių pats pavadinimas reiškia sutarimą, ypatingą derėjimą, taigi darną, kurioje skirtingi balsai besipindami vienas kito nenustelbia, o, kaip rašo Slaviūnas, palaiko skambesio pusiausvyrą, sudarydami „muzikinio paveikslo melodinį vieningumą“70. Archajinėje lietuvių tautosakoje ieškome ne paviršutiniškos, o visa apimančios gilios darnos, tad svarbi ir pasikartojanti posmų bei sąskambių struktūra. Kaip be galo kartojamose tantrinio budizmo mantrose ar dzeno piešime, kai 64 Heidegger 1967: 212. Heidegger 1967: 213. 66 Slaviūnas 1958: 25. 67 Slaviūnas 1958: 20. 68 Vyčinienė 2012: 18. 69 Uždavinys 1992: 181. 70 Slaviūnas 1958: 10. 65 daugybę kartų piešiamas tas pats peizažas ar hieroglifas, taip ir kiekvienas naujas sutartinės posmas tik pagilina įsitraukimą. Suvokimą ugdo išgyvenimo gelmė. Įsidainuodamas ir įsigyvenamas žmogus vidumi sutampa su dainuojamu pasauliu. Ritmas, rimas, melodika, jautrus atidumas reiškia ne dekoratyvumo siekį, o tarsi buvimo ir susivokimo pasaulyje būdą, grindžiamą darna. Galima numanyti, kad derinimo pastanga archajiniame pasaulyje gyvenusiam senovės lietuviui buvo susijusi su tam tikra pačioje gamtoje slypinčia pirmaprade tvarka, pirmapradžiu pasaulio prasmingumu. Prasmingumas tampa rišlumo pagrindu, galimybe žmogui suvokti tikrovę ir susivokti pačiam. Kitaip tariant, prasmingumas, kaip galimybė išvysti reiškinius gyvybiškai tarpusavyje susijusius, steigiamas pačioje gamtoje vyraujančios darnos pavyzdžiu. Todėl Mickūnas ir teigia, kad lietuvių tautosakoje pasaulis apmąstomas poetiškomis dainomis, o ne teorijomis, kurios nėra lietuviškas „tvarinys“71. Čia viską lemia rūpestis savo gyvenamąja aplinka, kai, užuot primetus jai savo reikalavimus, ieškoma dermės. Dainuojant sutartines kartą patirta dermė su intensyvesne tikrove nei kasdienybėje neužmirštama. Taikli yra Beresnevičiaus pastaba, kad dainos dainuojantįjį ne tik nuasmenina (tarsi kaukės), bet ir pakylėja 72 . Nuasmeninimas čia eina drauge su atsivėrimu visumai, susiliejimu su visuma, į kurį įtraukia sutartinės gausmas. Šis susidainavimo patyrimas gerai pažįstamas choristams, kai skirtingiems balsams suskambėjus darniu akordu, apima įsiliejimo į didesnę visumą jausmas. Ir Vyčinas, kalbėdamas apie šventumą kaip apie visa apimantį, turi galvoje ne vieną ar kitą pasaulio reiškinį, o buvimo jame būdą gyvybiškai įsiliejus į visumą. Ir Mickūnas pabrėžia, kad gyvybiškumas nedaro skirtumo tarp „šventų“ ir „sekuliarių“ vietų 73 . Kalbant apie poetinę kalbą ir iš jos kylantį mąstymo būdą, sykiu reikia pasakyti, kad gyvybiškoje lietuvių tautosakoje ji reiškia daugiau nei vien ritmą ir rimą. Ji įveda sąskambį ir dermę, taigi steigia rišlumą ir darną. Tad ir giedotoja, arba dainininkė, pirminius dėmenis jungdama į darnią visumą, atlieka tarsi magišką virsmą. Kalba poezijoje ne tarnauja kitiems poreikiams, bet atsiskleidžia savo pirmaprade esme, kaip sau pakankama steigianti atitinkamą žmogaus būtį. Rašydamas apie poetiškumą Vyčinas 74 pabrėžia, kad ne kiekvienas klauso dievų balso ir tik nedaugelis jį girdi. Būtent poeto siela yra tiek laisva, kad išgirstų dievų dėsnius ir atskleistų juos kitiems, saugiai apsiautusi juos poetine kalba 75 . Poetas atskleidžia ne žmogaus sukurtą, o „iš aukščiau“ atsiveriančią darną, tad ir šventumo siejimas su poezija neatsitiktinis. Auštant iš nebūties tamsybių patekanti saulė nušviečia pasaulio darną, tad švintanti diena yra šventa. Poetiškai gyvendamas – tai yra dainuodamas – kiekvieną dieną savo darbais pagarbina žmogus. Iš tikrųjų šventas tad yra pats poetiškas gyvenimas, poetinis gyvenimo būdas – ne vienų ar kitų dogmomis nustatytų „šventų“ daiktų, vietų ar asmenų garbinimas. Lietuvių tautosaka yra tiek racionali, kad nereikalauja žemintis prieš „aukštesnes“ galias76, neprašo išmaldos ir pasigailėjimo. Ir nepretenduoja į galutinį žinojimą. Užtat 71 Mickūnas 2011: 199, 200. Beresnevičius 2005: 399. 73 Mickūnas 2016: 6. 74 Vyčinas 2007: 108. 75 Vyčinas 2007: 38. 76 Mickūnas 2014: 216. 72 čia daug jautraus rūpesčio bei atjautos viskam, kas gyva. Slaviūnas pažymi, kad sutartinėse jautrumas reiškiamas ypatingu būdu – vengiama atvirai rodyti jausmus ir išgyvenimus, bet siekiama kalbėti ir jausmus reikšti santūriai. Užtat šios dainos yra ramios ir giedros, teigiančios gyvenimą. Jų skambesys saikingas, rimtas, išdidus, bet sutelktas ir santūrus, netgi kuklus77. Tą yra pažymėjęs ir Beresnevičius, sakydamas, kad šventumas lietuviams neturi grasios, bauginančios jėgos atspalvio. Šventumą jis lygintina su darniu „plintančio, besiskleidžiančio ypatingos galios srauto“ išgyvenimu. Taigi, kiek galima spręsti iš tautosakos, senovės lietuvio gyvenimo būdui ir mąstymui negalima nekritiškai primesti mokslinių mitologijos kategorijų bei klasifikacijų. Minėtieji tautosakos pavyzdžiai – o tokių dainų yra neapsakomai daug! – rodo, jog turėtume išskirti gyvybiškąją poetiką. Archajinėje lietuvių tautosakoje regime į pirmą planą iškeltą gyvybiškąją, o ne mitinę kalbą. O kad ši „gyvybiškumo“ samprata neliktų miglota ir nesuprantama, baigiant būtina ją bent trumpai aptarti. Gyvybiškumas Gyvybiškumas archainės lietuvių tautosakoje teigiamas netiesiogiai. Dainose jis atsiveria kasdienius žmogaus rūpesčius regint gamtos reiškinių bei kosmoso visumoje. Žmogus nėra užsidaręs prasimanytose antropocentriškose nuostatuose, jis gyvena pasaulyje, ne tik palikdamas vietos visiems kitiems jo gyventojams, bet juos nuolat kalbindamas, derindamasi prie jų ir tuo jungdamas tikrovę į vieną gyvą visumą. Sakalėlis, gegelė, vėjelis ar saulelė, kaip tos vieningos tikrovės dėmenys, paminimi ne bet kaip, bet pabrėžiant jų gyvumą, gyvybiškumą. Technologiškai apsiginklavusiuose Vakaruose savaiminis gyvybiškumas tarsi nebereikalingas, nes išmokta viską paaiškinti kaip negyvą daiktą ir sėkmingai manipuliuoti juo savo naudai, taip „garantuojant“ sau išgyvenimą. Bėda tik ta, kad mokslinis pasaulio ir jo reiškinių aiškinimas taiko anatomo metodą – „užmuša“ reiškinį kaip visumą ir išskaido jį į smulkiausias įmanomas dalis, o tada paskelbia, kad atrado pačias smulkiausias jo daleles, ir daugiau jame neliko nieko „nepažinto“. Bet ar nebuvo jame „kai ko daugiau“ prieš jį užmušant ir skrodžiant? Maiklas Zimermanas (Michael Zimmerman), tyrinėjęs Vakarų mąstymo pagrindus, teigia, kad jau Platono ir Aristotelio darbuose pradėjo ryškėti „produkcionizmo“ požymiai 78. Kitaip tariant, Vakaruose remiamasi prielaida, kad viskas pasaulyje atsirado panašiai, kaip žmogaus padaryti daiktai. Vakarų metafizikos pagrinduose slypi nuostata, kad viskas yra padaryta, sukurta, sukonstruota, suprantamas tad ir rekonstravimo bei dekonstravimo santykis. Tačiau tokia prielaida ir jos lemta nuostata visai netinka tirti gyvosios gamtos reiškinius, gyvas būtybes, gyvybę, kurios „padaryti“ dar niekam nėra pavykę, net ir Vakarams. Tyrinėjant gyvybės, gyvybiškus reiškinius pasirodo, kad pats jų skaidymas į dalis juos sunaikina kaip gyvus, nes gyva būtybė yra vieninga visuma, o ne ją sudarančių dalių mechaninė suma. O jeigu pasaulis ir jo reiškiniai yra ne vien tik padaryti, sukonstruoti, bet gimę ir užaugę, tai ir pasaulėžiūra privalo skaitytis su gyvybiškuoju pasaulio aspektu, su jo gyvybiškumu. Gyva būtybė su aplinka yra susisaisčiusi įvairiausiomis apykaitos gijomis: augalui reikia drėgnos dirvos ir šviesos, gyvūnui deguonies, vandens, maisto ir t. t. Lygiai taip ir upės, krantai, kalvos ir slėniai, vėjai, debesys ir lietūs drauge su augalais ir gyvūnais 77 78 Slaviūnas 1958: 18. Zimmerman 1990: 157. sudaro ištisą visumą, kuriai vėlgi būtina upes priimanti jūra, šviesą ir šilumą skleidžianti saulė ir t. t. Taigi kiekviena gyvybiška visuma ir sudaryta iš „dalių“, ir pati yra didesnės visumos dalis, ir turi savo ypatingą būdą. Užtat gyvybiškieji reiškiniai nesiekia atsiskirti nuo aplinkos, nuo kitų gyvybiškųjų reiškinių – atvirkščiai, jie jungiasi, papildydami vienas kitą, ir jų sambūvio pati esmė yra darnus jungimasis. Bet jungiamasi ne bet kaip: kadangi kiekviena gyva visuma reiškiasi ypatingu būdu, tai ir joms jungiantis skirtingos ypatybės sunyra į aukštesnę darną (kaip dviejų atskirų rankų pirštai sunerti apima visą žmogų): saulė ir žemė maitina augalus, augalai maitina žolėdžius gyvūnus, šie savo ruožtu maitina plėšrūnus, o visa, kas miršta, galiausiai patręšia žemę; visa tarpusavy dera, ir gamtos žmogus dera prie saulės, žemės, augalų ir gyvūnų, o šios visuotinės dermės vaisius yra derlius. Čia paaiškėja, kodėl poezija senovėje buvo veikli žinojimo apraiška, žinojimo veiksmas. Mat, poetinio meistriškumo esmė yra taip suderinti žodžių skambesį, kad suderėtų garsas ir prasmė, taip vienas kitą prikeldami gyvenimui ir virstų viena gyvybiška visuma. Tai regime ir sutartinėse. Panašiai račius taip suderina stebulę, stipinus ir ratlankį, kad iš atskirų dalių jie virsta darnia visuma – riedančiu ratu. Panašiai audėja taip suderina atskiras gijas, kad jos virsta darnia visuma – audinio raštu. Taikli užtat yra Mickūno pastaba, kad visų reikšmingiausių mokslinių atradimų priešakyje visada ėjo menininkai – poetai, muzikai, skulptoriai. Ir archainėje lietuvių tautosakoje, ypač dainose galima įžvelgti atitinkamą santykį – žmogaus įsijungimą, įsiaudimą į gyvąją tikrovę, aukštesnę gyvąją visumą. kaip lyjant patvinsta upė, kaip patręštas suveša augalas, taip dainuojančio žmogaus pasaulis gausiau dera, todėl yra gyvesnis. Apibendrinimas Lietuvių archajinė tautosaka yra nepaprastai gyvybiška, tad ir šventumo samprata čia atitinkama. Perdėtus jausmus demonstruoti vengiama, nėra nei grubios, nei grasinančios retorikos, nėra pasažų, kuriuose būtų giriamas žiaurumas ar žudymas, liaupsinamos jėgos, prievartos, didybės ar aistros apraiškos. Archajinė lietuvių tautosaka savo ruožtu ragina ieškoti jos savitumą išryškinančio tyrimo būdo, nukreipto labiau į gyvybiškąsias dermes, jautrumą būsenoms, sau reiklų ir net asketišką rūpestį, sąskambių semantiką. Mitopoetiniame pasaulyje žmogus gyveno rūpestingai ir darniai įsijungdamas į jį supantį pasaulį, kaip lygiavertis šalia kitų jo dėmenų bei dalyvių, kaip medis tarp medžių, kaip ekosistema tarp ekosistemų. Ir atskiri žmonės, ir mažesnės bendruomenės, kaip gyvybiškos visumos, jungiasi į didesnes gyvybiškas visumas. Senovės lietuvio darnų įsijungimą į pasaulį lydi dainos, jis įdera į aplinką poetiškai. Poetas daro dvigubą veiksmą. Įkvėpimą patirdamas „iš aukščiau“, jis veržiasi į aukštybes, bet savo pašaukimą išreikšdamas kalba, jis sykiu lieka tarp žmonių. Tai vėlgi jungimo veiksmas. Mažesnei visumai (žmonėms, bendruomenei) atverdamas didesnę (dangiškąją, dvasinę), poetas kartu susieja tai, kas žinoma, su nežinomybe. Nors aukščiausia, galutinė tikrovė pranoksta žmogaus suvokimo ribas, „aukštesnioji“ visuma atsiveria išlaisvintam poeto žvilgsniui, o per poetą bei jo kūrinius – ir bendruomenei. Pirmapradis poetiškumas pasaulio tvarką atveria kitaip nei Vakaruose įsigalėjęs techninis mąstymas ir tuo talkina apmąstant pirmykštę šventumo sampratą. Pirmapradis poetiškumas nėra antropocentriškas, nesiekia perdėm „sužmoginti“ pasaulio, nužeminti jo iki manipuliuojamo objekto ir reiškiasi ne mechaniniu konstravimu – jis atsiveria visumos išgyvenimui tokios, kokia ji yra savaime, ir tokią ją siekia atverti, perteikti kitiems. „Klausyti dievų“ poetui reiškia ne palikti šį pasaulį, bet įgarsinti ir pagarsinti pasaulyje jų balsą. Tad poetiškumo persmelkta lietuvių dainuojamoji tautosaka šia prasme gali būti laikoma bendruomenės siekio įsiderinti į šventąja visumą išraiška ir būdu. Literatūra Beresnevičius 2004 – Gintaras Beresnevičius. Lietuvių religija ir mitologija. Vilnius, 2004. Beresnevičius 2005 – Gintaras Beresnevičius. Meditacija, kontempliacija, ekstremalios būklės: Lietuva ir Rytai. Iš: Rytai-Vakarai: Komparatyvistinės studijos, IV (Kultūrologija 12). Sudarytojas A. Andrijauskas. Vilnius: KFMI, 2005. Comrie 1989 – Bernard Comrie. Language Universals and linguistic typology: Syntax and Morphology. Second Edition. Chicago: University Of Chicago Press, 1989. Fink 1960 – Eugen Fink. Spiel als Weltsymbol. Stuttgart: u. Kohlkammer, 1960. Heidegger 1967 – Martin Heidegger. Sein und Zeit. Tübingen: Max Niemeyer Verlag, 1967. Heidegger 1971 – Martin Heidegger. Poetry, Language, Thought. New York: Harpher Colophon Books, 1971. Heidegger 1983 – Martin Heidegger. Aus der Erfahrung des Denkens 1910-1976. Frankfurt am Main: Vittorio Klosermann, 1983. Heidegger 1985 – Martin Heidegger. Unterwegs zur Sprache: Eröffentlichte Schriften 1910-1976, Band 12. Frankfurt am Main: Vittorio Klostermann, 1985. Heidegger 2000 – Martin Heidegger. Vorträge und Aufsätze: Veröffentlichte Schriften 1910-1976, Band 7. Frankfurt am Main: Vitorio Klostermann, 2000. Heidegger 2003 – Martin Heidegger. Meno kūrinio ištaka. Vilnius: Aidai, 2003. Kardelis 2007 – Naglis Kardelis. Vienovės įžvalga Platono filosofijoje. Vilnius: Versus aureus, 2007. Klimas 2002 – Antanas Klimas. Lithuanian in the 21st Century. Iš: Lituanus, XLVIII. 2002. <http://www.lituanus.org/2002/02_3_06.htm> LLD VI – Lietuvių liaudies dainynas, VI: Darbo dainos, I. Parengė Leonardas Sauka, Ambraziejus Jonynas. Vilnius, Vaga, 1993. Maceina 1998 – Antanas Maceina. Daiktas ir Žodis: Lietuvių kalbos filosofija. Vilnius: Aidai, 1998. Mickūnas 2011 – Algis Mickūnas. Lietuviškos kalbos pasaulis. Iš: Kultūros barai, 2011, Nr. 7/8. Mickūnas 1987 – Algis Mickūnas. Integrali sąmonė. Iš: VU Rankraščių skyrius F289-16. Mickūnas 2004 – Algis Mickūnas. Sąžinės istorija ir sudėtis. Iš: VU Rankraščių skyrius F289-700. Mickūnas 2011 – Algis Mickūnas. Estetika: Menas ir pasaulio patirtis. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011. Mickūnas 2014 – Algis Mickūnas. Mokykla ir mokiniai. Vilnius: Versus Aureus, 2014. Mickūnas 2016 – Algis Mickūnas. Mito garsas. Iš: VU Rankraščių skyrius F289-796 Platonas. Puota. Prieiga: <http://www.perseus.tufts.edu/hopper/text?doc=Perseus%3Atext%3A1999 .01.0174%3Atext%3DSym.%3Asection%3D205a>. Rėza 1825 – Liudvikas Rėza. Dainos, oder Littauische Volkslieder, su komentarais ir straipsiniu „Lietuvių liaudies dainų tyrinėjimai“. Prieiga: <http://antologija.lt /text/liudvikas-reza-lietuviu-liaudies-dainu-tyrinejimas>. Sauka 2007 – Donatas Sauka. Lietuvių tautosaka. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. Slaviūnas 1995 – Zenonas Slaviūnas. Sutartinės, I. Prieiga: <http://www.sutartines.info/>. Uždavinys 1992 – Algis Uždavinys. Pasaulio Šventumas. Iš: Ikikrikščioniškosios Lietuvos kultūra. Vilnius: Academia, 1992. Uždavinys 2016 – Algis Uždavinys. Filosofija ir teurgija vėlyvojoje antikoje. Įvadas John F. Finamore. Vilnius: Sophia, 2016. Vyčinienė 2004 – Daiva Vyčinienė. Beieškant lietuvių ir latvių daugiabalsių dainų bendrybės. Iš: Liaudies kultūra, 2004, Nr. 4. Vyčinienė 2010 – Daiva Vyčinienė. Sutartinių giedojimas tarsi paukščių giesmė: gamtos ir kultūros santykis. Iš: Lietuvos muzikologija, XI. Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2010. Vyčinienė 2012 – Daiva Vyčinienė. Lietuvių sutartinių ir ainų polifoninių dainų lygiagretės. Iš: Lietuvos muzikologija, XIII. Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2012. Vėlius 2014 – Norbertas Vėlius. Lietuvių mitologija, II. Sudarytoja Birutė Vėliuvienė. Vilnius: Mintis, 2014. Zimmerman 1990 – Michael E. Zimmerman. Heidegger's Confrontation with Modernity: Technology, Politics, and Art. Bloomington: Indiana University Press, 1990.