Warner Bros.
 | |
| Įkurta | 1923 m. balandžio 4 d. |
|---|---|
| Įkūrėjas (-ai) | Džekas Varneris Haris Varneris Semas Varneris Albertas Varneris |
| Centrinė būstinė | Berbankas, Kalifornija, Jungtinės Amerikos Valstijos |
| Pajamos | 25,14 mlrd. USD (2022 m.) |
| Padaliniai | „Warner Bros. Pictures Group“ „Warner Bros. Television Group“ „DC Comics“ „Warner Bros. Animation“ „Warner Bros. Theatre Ventures“ „Warner Bros. Home Entertainment“ „Warner Bros. Consumer Products“ „Warner Bros. Studio Operation“ |
| Tinklalapis | www.warnerbros.com |
„Warner Bros. Entertainment Inc.“ (kitaip žinoma kaip Warner Bros. arba sutrumpintai WB) – JAV kino ir pramogų studija. Jos būstinė įsikūrusi „Warner Bros. Studios“ komplekse, Berbanko mieste, Kalifornijoje. Šią kompaniją 1923 m. įkūrė keturi broliai: Haris, Albertas, Semas ir Džekas Varneriai. Jų įkurta kompanija įsitvirtino kaip Amerikos filmų pramonės lyderė, tapo Amerikos kino pramonės asociacijos nare bei pakeitė ir paįvairino Amerikos filmų industriją.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Įkūrimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Įmonės pavadinimas kilo nuo įkūrėjų Varnerių pavardės. Varneriai 1889 m. spalį, būdami maži, kartu su savo lenkiško bei žydiško kraujo turinčia mama, emigravo[1][2][3] [4] iš Lenkijos miesto Krasnosielco į JAV uostamiestį Baltimorę, Merilando valstijoje. Jų tėvas čia gyveno nuo 1888 m.
Savo karjerą filmų industrijoje trys vyresnieji broliai pradėjo nusipirkę projektorių, kurio pagalba rodė filmus Pensilvanijos ir Ohajo valstijų miestuose. Pradžioje[5] Semas ir Albertas Varneriai investavo 150 dolerių, kad pristatytų „Life of American Fireman“ ir „The Great Train Robbery“ filmus. 1903 m. jie atidarė savo pirmąjį kino teatrą pavadinimu „Cascade“, Pensilvanijoje.
1904 m. Varneriai įkūrė kompaniją „Duquesne Amusement & Supply Company"[6] [7] Pitsberge. Šios įmonės paskirtis buvo platinti filmus. 1912 m. Haris Varneris pasamdė Polą Čeisą, kuris tapo jų auditoriumi. Artėjant Pirmajam pasauliniam karui jie pradėjo kurti filmus. 1918 m. Saulėlydžio Bulvare, Los Andželo mieste, Varneriai atidarė pirmąją „Warner Brothers“ kompaniją Holivude. Semas ir Džekas dirbo su vizualizacija, o Haris ir Albertas, kartu su savo auditoriumi bei kontrolieriumi P. Čeisu, tvarkė finansus ir įmonės plėtrą Niujorko mieste. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo išleistas pirmasis nacionalinis sindikuotas filmas „My Four Years in Germany“, sukurtas pagal populiarią buvusio ambasadoriaus Džeimso W. Džerardo knygą. Dėl Hario Varnerio bankininko Motlio Flinto suteiktos piniginės paramos, 1923 m. balandžio 4 d., broliai buvo oficialiai užregistruoti kaip „Warner Bros. Pictures, Incorporated“.
Pirmasis svarbus sandoris buvo teisių į Eiverio Hopwudo 1919 m. Brodvėjaus pjesę „The Gold Diggers“ įsigijimas iš teatro prodiuserio Deivido Belasko. Vėliau pagrindine jų studijos žvaigžde tapo vokiečių aviganis Rin Tin Tinas, kurį po Pirmojo pasaulinio karo iš Prancūzijos parvežė amerikiečių kareivis.[8] Filmai su Rin Tin Tinu ne tik tapo populiarūs, tačiau paskatino Darelo F. Zanuko karjerą. Ilgainiui jis tapo vienu geriausių prodiuserių. Didesnės sėkmės studija sulaukė po to, kai vyriausiuoju režisieriumi pasamdė Ernestą Lubitsą.[8] E. Lubitso filmas „The Marriage Circle“ buvo sėkmingiausias 1924 m. studijos filmas ir tais pačiais metais atsirado „The New York Times“ geriausiųjų sąraše.[8]
Nepaisant Rin Tin Tino ir E. Lubitso filmų sėkmės, Varnerių studija vis dar išliko nedidelė.[8] Samas ir Džekas nusprendė pagrindinį vaidmenį filme „Beau Brummel“ pasiūlyti Brodvėjaus aktoriui Džonui Barymorui.[8] Filmas buvo toks sėkmingas, kad Haris pasirašė ilgalaikę sutartį su D. Barrymore’u.[8] Filmas „Beau Brummel“ susilaukė tokios pat sėkmės kaip ir „The Marriage Circle“ ir „Times“ buvo pripažintas vienu iš dešimties geriausių metų filmų.[8] 1924 m. pabaigoje „Warner Bros.“ buvo sėkmingiausia nepriklausoma Holivudo studija[8] ir konkuravo su trimis didžiausiomis studijomis („First National“, „Paramount Pictures“ ir „Metro-Goldwyn-Mayer“).[9]
Studija klestėjo, ji sulaukė paramos ne tik iš Volstrito, tačiau 1924 m. dėka Goldmano Sachso gavo didelę paskolą. Už gautus pinigus Varneriai nusipirko „Vitagraph Company“ kompaniją, kuri prisidėjo prie įmonės plėtros.[8] 1925 m. Varneriai pradėjo eksperimentuoti su radiju. Jie įkūrė sėkmingą radijo stotį KFWB Los Andžele.[8]
1925–1935 m.
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]„Warner Bros.“ buvo filmų su sinchronizuotu garsu pradininkė. Dėl nuolatinių Semo raginimų 1925 m., Varneriai sutiko įtraukti filmus su sinchronizuotu garsu į kuriamą produkciją.[8] 1926 m. vasario mėn. studija pranešė apie 333 413 dolerių grynąjį nuostolį.[10]
Haris ilgai atmetinėjo Semo prašymą įtraukti garsą į jų produkciją. Po ilgo laiko Haris sutiko įtraukti sinchronizuotą garsą su viena sąlygą: jis bus naudojamas tik foninei muzikai. Jie pasirašė sutartį su garso inžinierių kompanija „Western Electric“ ir įkūrė „Vitaphone“.[8] 1926 m. „Vitaphone“ kompanija pradėjo kurti filmus su muzika ir garso efektų takeliais. Šie takeliai buvo naudojami juostoje „Don Žuanas“, kurioje pagrindinį vaidmenį atliko D. Barymoras. Norėdamas išgarsinti „Don Žuano“ išleidimą, Haris įsigijo didelį „Piccadilly“ teatrą Manhatane, Niujorke ir pervadino jį „Warners' Theatre“.[11]
„Don Žuano“ premjera įvyko 1926 m. rugpjūčio 6 d., „Warners' Theatre“ teatre, Niujorke.[11] Pirmųjų filmo seansų metu, teatrų savininkai samdė orkestrus, kurie rodant filmą grojo ir taip kūrė gyvus garso takelius. 1926 m. bendradarbiaudami su „Vitaphone“ „Warner Bros.“ sukūrė aštuonis garso takelius, kurie buvo naudojami kiekvieno „Don Žuano“ filmo seanso pradžioje. Nemažai filmų gamybos kompanijų suabejojo garso takelių svarba.[11] „Don Žuanas“ neatpirko savo gamybos išlaidų[8], o E. Lubitsas išvyko dirbti į MGM[8]. 1927 m. balandį „didžiojo penketo“ studijos („First National“, „Paramount“, „MGM“, „Universal“ ir „Producers Distributing“) sužlugdė „Warner’s“[11]. „Western Electric“ nusprendė atnaujinti „Warner’s Vitaphone“ sutartį su sąlyga, jog kitos kino kompanijos galės išbandyti kuriamus garso takelius.[11]
Dėl atsiradusių finansinių problemų „Warner Bros.“ ieškojo įvairių sprendimų ir išleido filmą „The Jazz Singer“, kurį režisavo Elas Džolsonas. Šiame filme buvo mažai įgarsintų dialogų, tačiau buvo įtraukti E. Džolsono dainavimo segmentai. Šis filmas tapo tikra sensacija. Tai reiškė filmų su sinchronizuotu garsu pradžią ir tyliosios eros smukimą. Nepaisant šių įvykių, naktį prieš atidarymą mirė Semas. Dėl Semo mirties broliai nebegalėjo dalyvauti filmo premjeroje. Po ištikusios nelaimės, Džekas tapo vieninteliu gamybos vadovu. Semo mirtis padarė didelę įtaką Džeko emocinei būklei,[12] nes jis, buvo Džeko įkvėpėjas ir mylimiausias brolis[11]. Ateinančiais metais Džekas griežtai kontroliavo studiją.[12] Darbuotojų atleidimas tapo įprastu dalyku.[11] Jis atleido, Rin Tin Tiną (1929 m.) ir Douglasą Fairbanksą jaunesnįjį.[11]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Jacobson, L. (2018). The Warner Brothers Prove Their Patriotism. Voces Novae, 10(1), 2.
- ↑ Hixson, W. L. (Ed.). (2003). The American Experience in World War II: The United States and the road to war in the Pacific (Vol. 3). Taylor & Francis.
- ↑ Cocks, G. (2004). The wolf at the door: Stanley Kubrick, history, & the Holocaust (Vol. 1). Peter Lang.
- ↑ Meyer Carla (2013) „California Hall of Fame to induct the four Warner brothers“ Archyvuota kopija 2019-10-28 iš Wayback Machine projekto. [ žiūrėta 2022-12-07 ]
- ↑ Green, F. (1929). The Film Finds Its Tongue (Vol. 10). GP Putnam’s Sons.
- ↑ Slippery Rock University of Pennsylvania (2006-01-31) „Harry M. Warner film festival named one of thirty two 'premier' events in state“ [žiūrėta 2022-12-07]
- ↑ „Progressive Silent Film List“ [žiūrėta 2022-12-07]
- ↑ 8,00 8,01 8,02 8,03 8,04 8,05 8,06 8,07 8,08 8,09 8,10 8,11 8,12 8,13 Sperling, C. W., Millner, C., & Warner, J. (1998). Hollywood be thy name: The Warner Brothers story. University Press of Kentucky.
- ↑ „Theatre Owners Open War on Hays“ [žiūrėta 2022-12-08]
- ↑ Freedland, M. (1983) The Warner Brothers. St. Martin’s Press. [1]
- ↑ 11,0 11,1 11,2 11,3 11,4 11,5 11,6 11,7 Thomas, B. (1990). Clown Prince of Hollywood: The Antic Life and Times of Jack L. Warner. McGraw-Hill Companies.
- ↑ 12,0 12,1 Stephen Schochet „Tales of the Warner Brothers