Tikrasis artišokas

Cynara csolymus

Tikrasis artišokas (Cynara csolymus)

Karalystė:	Augalai ( Plantae)
Skyrius:	Magnolijūnai ( Magnoliophyta)
Klasė:	Magnolijainiai ( Magnoliopsida)
Eilė:	Astriečiai ( Asterales)
Šeima:	Astriniai ( Asteraceae)
Gentis:	Artišokas ( Cynara)
Rūšis:	Tikrasis artišokas ( Cynara csolymus)

Tikrasis artišokas (Cynara csolymus) – astrinių (Asteraceae) šeimos artišokų (Cynara) genties augalas.

Dvimetis augalas. Lapai dideli, plunksniški. žiedynas mėlynos spalvos. Žydi paprastai antraisiais metais.

Kilmė

Artišoką žinojo dar senovės Romoje ir Graikijoje. Iš Italijos XV-XVI a. kaip kultūrinis augalas jis paplito kitose šalyse.

Lietuvoje artišokas mažai žinomas ir vartojamas.

Sudėtis

Artišokas turi 15,5 % angliavandenių, 3,26 % azotinių medžiagų, 0,22 % riebalų, rauginės medžiagos, vitaminų A, B, C.

Mityba

Apvalkalėlių išorinių lapelių ir galvučių pagrinduose yra kvapiųjų medžiagų, teikiančių artišokui malonų kvapą, gerinantį apetitą.

Valgomos daugiausiai žiedynų galvutės.

Vaistinės augalo savybės

Artišokas ypač naudingas pagyvenusiems žmonėms ir sergantiems ateroskleroze.

Džiovintos šaknys ir žolė apsaugo nuo širdies vainikinių arterijų aterosklerozės. Ši poveikį lemia esantis cinarinas.

Cinarinas taip pat skatina tulžies ir šlapimo išsiskyrimą, padeda sergant vandenlige. Rekomenduojama valgyti pačius artišokus arba ryte ir vakare gerti jų sultis (iki 1/4 stiklinės).

Seniau nuo kepenų ir tulžies takų ligų gydydavo artišokų lapų nuoviru (iki 3 puodukų per dieną). Artišoko graižų nuoviras su kiaušinių tryniais vartojamas nuo vidurių užkietėjimo ir kepenų ligų. Artišokuose yra vertingų priešvėžinių flavonoidų: Apigenino, Luteolino.^[1].