Sirvėtos regioninis parkas
| Sirvėtos regioninis parkas | |
|---|---|
| IUCN V kategorija (saugomas kraštovaizdis) | |
 Parko stendas Juodeliškėje, pakeliui prie Lino verdenės
| |
| Vieta: | Švenčionių rajonas, Ignalinos rajonas,  Lietuva
|
  Sirvėtos regioninis parkas | |
| Koordinatės: | 55°12′0″ š. pl. 26°18′0″ r. ilg. / 55.20000°š. pl. 26.30000°r. ilg. |
| Plotas: | 87,35 km² |
| Įkurtas: | 1992 m. |
| Valdymas: | Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba |
Sirvėtos regioninis parkas – regioninis parkas rytų Lietuvoje. Parko plotas 8735 ha, direkcija Šventoje (Švenčionių rajonas). Įkurtas 1992 m. rugsėjo 24 d., siekiant išsaugoti Švenčionių krašto moreninės takoskyros kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą ir kultūros paveldo vertybes.[1]
Gamtos vertybės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Iškiliausia Švenčionių aukštumos ketera čia atskiria Nemuno ir Dauguvos baseinus. Parkas apima buvusį Sirvėtos geomorfologinį draustinį, Čiūlėnų moreninį masyvą, Mažerio-Ilgio-Beržuvio dubaklonį. Saugoma sudėtinga ir įspūdinga Bėlio, Sėtikio, Sirvėto, Staškinės, Kančiogino pratekamųjų ežerų sistema, raiškus Šventos dubaklonis, miškai su brandžiais eglynais, juodalksnynais ir pelkių intarpais, Saločio ežeras su pelkėtu apyežeriu, natūralių biotopų įvairovė su retaisiais augalais ir gyvūnais. Parke yra 31 ežeras. Gausu gamtos paminklų: legendomis apipintas Lino verdenės šaltinis, Stanislavavo, Bielionių, Adamavo ąžuolai, 26 liepų pavėsinė, Medišionių liepos, Neveraisčių uosynas. Parkas pasižymi kalkingomis žemapelkėmis su labai retomis augalų rūšimis ir jų bendrijomis, kai kurios jų yra įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą:[2]
- Mažoji šimtūnė
- Baltijinė gegūnė
- Dėmėtoji gegūnė
- Mažoji gegužraibė
- Pievinis plauretis
- Paprastasis kardelis
Bėlio miške yra Lino verdenė, ištekanti 171,2 m aukščiau jūros lygio, turinti gydomųjų savybių. Šventos kaime auga 26 liepų pavėsinė. Švenčionių aukštumos grožį galima pamatyti nuo Čiūlėnų keteros (273,2 m virš jūros lygio).
Sirvėtos regioniniame parke yra aptiktos 6 varliagyvių, 3 roplių ir 33 žinduolių rūšys.[3]
Kultūros paveldas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šventos, Juodeliškės pilkapiai, Švento bei Garnių alkakalniai, Aučynų, Stūglių, Rakštelių, Kačėniškės piliakalniai, Šventos, Stanislavavo, Adamavo, Gaspariškės dvarų pastatai bei jų liekanos, „Vytauto“ apygardos partizanų žuvimo vieta, Darinės bunkeris, tipiškas Švenčionių kraštui Didžiasalio gatvinis kaimas su 25 paminkliniais pastatais. Savita planine struktūra pasižymi Kančiogino kaimas su vertingais liaudies architektūros kompleksais.
Laisvalaikis ir pramogos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Rengiamos turistinės – pažintinės ekskursijos. Norintiems aktyviai praleisti laisvalaikį čia yra geros sąlygos pasivažinėti dviračiais, pažvejoti, pasimaudyti, stovyklauti, o žiemą – paslidinėti. Numatyti slidžių, pėsčiųjų, dviračių ir autoturizmo maršrutai. Schemose pažymėti pėsčiųjų takai nuves į pačias vaizdingiausias vietas – prie Aučynų ir Kačėniškės piliakalnių, Garnių alkakalnio, Šventos pilkapių, Lino verdenės ir kitų gamtos paminklų. Rekomenduojama maudytis prie esančių stovyklaviečių, poilsiaviečių ar kempingų. Nemokamos stovyklavietės prie Miškinio, Belio, Beržuvio, Mergežerio ir Kančiogino.
Parke vyksta Žiemos sporto šventė, Paukščių sutiktuvės ir palydėtuvės.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“. 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. I-2913. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba - Atkuriamasis Seimas. Nuoroda tikrinta 2024-10-20.
- ↑ „Augalija“. Suarchyvuotas originalas 2015-03-20. Nuoroda tikrinta 2016-03-05.
- ↑ „Gyvūnija“. Suarchyvuotas originalas 2015-03-20. Nuoroda tikrinta 2016-03-05.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Parko svetainė Archyvuota kopija 2016-04-05 iš Wayback Machine projekto.
| ||||||||||||||