Savireguliacija
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Savireguliacija, Homeostazė (graikiškai μοιοστάση 'lygi, pusiausvyra būklė') atviros sistemos sugebėjimas grįžtamojo ryšio pagalba išlaikyti vidinį sistemos stabilumą, atsižvelgiant į aplinkos pokyčius. 1929 savireguliacijos sąvoką pasiūlė Walter Cannon.
Savireguliacija kaip procesas gali vykti bet kurioje sistemoje (darinyje, susidedančiame bent iš dviejų elementų, susijusių tarpusavio sąveikos ryšiais). Autoreguliacijos proceso pagrindas yra grįžtamasis ryšys tarp sistemos sudėtinių dalių (posistemių, subjektų, elementų). Jis vyksta savaime (lot. eo ipso) – be išorės pagalbos, iš vidaus, sistemos viduje.
Savireguliacija pasireiškia įvairiose (techninėse, socialinėse, biologinėse) sistemose.
Skirstymas į savireguliaciją ir išorinę reguliacija yra dalinai sąlyginis, kadangi priklauso nuo to, kaip apibrėžiama nagrinėjama sistema. Jei valdanti dalis atsiduria už sistemos ribų - turime išorinę reguliaciją.
Gyvojoje gamtoje savireguliacija itin paplitusi. Išorinis žmogaus įsikišimas į biologinės sistemos veikimą, siekiant pagerinti vidinę jos organizaciją bei sąveiką joje, yra rizikingas, kadangi žmogus paprastai dar mažai žino apie tokių sistemų vidinį valdymą, kad galėtų efektyviai įsikišti.
Organizmai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kiekvienas organizmas yra savireguliacinis, kadangi jam būtina išlaikyti daug vidinių parametrų stabiliais (pvz., kūno temperatūrą, širdies veiklą, kraujotaką). Šią gyvųjų sistemų savireguliavimo savybę pastebėjo Claude Bernard 1878, ją apibūdindamas kaip vieną iš vidinės aplinkos (Milieu intern) požymių. Termoreguliacija gyvūnų organizmuose vyksta glaudžiai sąveikaujant atskiroms organų sistemoms ir posistemėms.
Natūrali organizmo savybė regeneruoti (regeneracija) irgi yra savireguliacijos pasireiškimas.
Grįžtamojo ryšio principai bei savireguliacija veikia taip pat ir sensorinių sistemų veikloje (otorinolaringolija).
Ekosistemos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Ekosistema kaip gyvųjų (biotinių) ir negyvųjų (abiotinių) komponentų visuma (pvz., biocenozė) geba savarankiškai reguliuotis. Kiekvienas organizmas, turėdamas tam tikrą nišą ekosistemoje, veikia kitus organizmus, veikia pastarųjų gyvenamąją aplinką (populiacijos savireguliacija). Šie atitinkamai reaguoja į daromą poveikį: toleruoja, konkuruoja arba kovoja dėl savo ekologinės nišos.
Tarprūšinė ir vidurūšinė savireguliacija daugiausia realizuojasi per konkurenciją, plėšrą ir parazitizmą.