Sandro Botticelli

Sandro Botičelio autoportretas paveiksle „Išminčių pagarbinimas“

Sandras Botičelis (it. Sandro Botticelli, tikr. Alessandro di Mariano Filipepi, 1445 m. kovo 1 – 1510 m. gegužės 17 d.) – italų ankstyvojo renesanso Florencijos dailės mokyklos tapytojas. Sandras Botičelis garsus vienais žymiausių paveikslų meno istorijoje: „Pavasaris“ (arba „Primavera“, 1482) ir „Veneros gimimas“ (1485, abu Uficių galerijoje)

Per savo gyvenimą Sandras Botičelis buvo vienas iš Florencijos bankininkų Medičių numylėtinių, tapė jiems laisvas alegorijas antikinėmis temomis. Tačiau gyvenimo viduryje susižavėjo vienuolio Džirolamos Savonarolos mokymu ir, pasak legendos, pats mėtė savo paveikslus į religinių laužų liepsnas kaip nepadorius. Gyvenimo pabaigoje Sandras tapė giliai religingas scenas ir mirė skurde.

Labiau nei kuris kitas iškilus italų renesanso menininkas Sandras Botičelis buvo nepelnytai primirštas kelis šimtmečius po mirties. Tik XIX a. antroje pusėje dailininko kūryba susidomėta iš naujo ir nuo to laiko jo darbai yra dažnai vertinami italų ankstyvojo renesanso dailės, linijos ir formos harmonijos, viršūne.

Biografija

Jaunystė ir ankstyvieji darbai

Alesandras Filipepis, Marijano sūnus (it. Alessandro di Mariano Filipepi), gimė 1445 m. Florencijoje. Gimimo diena yra spėjama kovo 1-oji. Sandro yra vardo Alesandras trumpinys, o pravardė Botičelis (liet. „maža statinaitė“) siejama su jo brolio Džovanio pravarde. Pravardė gali būti kildinama nuo Džovaniui priklausiusios parduotuvės iškabos, kurioje buvo pavaizduota statinė.

Sandras Botičelis buvo jauniausias iš keturių pasiturinčio Florencijos kailiadirbio Marijano vaikų. Tikriausiai Sandras gimė antroje tėvo santuokoje. Botičelio motina Smeralda mirė, kai jam buvo 6 metai. Tėvas Marijanas mėgino suteikti Sandrui visapusišką išsilavinimą, tačiau, anot Vazario, vaikas pasirodė visiškai nepripratinamas prie mokslo (vėlesniais liudijimais, jis niekuomet neišmoko gerai skaityti ir rašyti). Neapsikentęs tėvas atsisakė minties, kad gali Sandrą išmokslinti ir įdarbino jį pameistriu pas auksakalį. Spėjama, kad minimas auksakalys buvo Sandro brolis Antonijus, kuris buvo už jį gerokai vyresnis.

Pas brolį Sandras dirbo apie 1−2 metus laiko, tačiau nesėkmingai. Esą Sandras niekaip nemokėjo išmokti daryti tai, kas jam sakoma. Tuomet Sandras atskleidė tėvui norą tapti tapytoju. Šis jį, apie 1460−1462 m., nuvedė mokintis į žymiausio tuo metu Florencijos dailininko Filipo Lipio dirbtuves. Žinoma, kad nuo 1462 iki 1465 m. Sandras dirbo kaip Filipo Lipio mokinys Prato mieste. Filipas Lipis perdavė Sandrui geriausias Florencijos dailės mokyklos tradicijas. Grakščios linijos ir figūrų drapiruočių puošnumas padarė įtakos Sandrui. Ypačiai tai matyti iš Filipo Lipio freskos Prato katedroje „Erodo puota“. Sandras neprisijungė prie Filipo Lipio šiojo darbuose Spolete, tačiau manoma, kad jis buvo su jais susipažinęs arba dar paruošiamojoje jų stadijoje Prate, arba kelionių į Romą metu.

„Judita, grįžtanti į Betuliją“

„Holoferno atradimas“

1465 m. grįžęs į Florenciją Botičelis pradėjo profesionalaus dailininko karjerą. Tuo metu datuojami pirmi jo darbai, pvz., „Madona su Kūdikiu ir dviem angelais“ Ospedale degli Innocenti našlaičių prieglaudai, kurie rodė akivaizdžią Filipo Lipio įtaką. Tuo metu Sandras pradėjo susipažinti su kitais Florencijos dailininkais ir palaipsniui Filipo Lipio įtaką pakeitė Andrėjos del Verokjo ir brolių Polajuolų įtakos. Tai matoma iš Džordžo Vazario ankstyviausiu paminėto Sandro kūrinio „Fortitudė“ (Sėkmė) 1470 metais – užsakymo vietos pirklių gildijai. Įmanoma, kad Botičelis galėjo tuo metu pabuvoti Vengrijoje dėl ryšių su dailės užsakymais Filipo Lipio dirbtuvėms.

1472 m. Sandras Botičelis įstojo į Šv. Luko dailininkų gildiją Florencijoje. Šiuo laikotarpiu datuojami vieni geriausių ankstyvųjų Sandro darbų: „Holoferno atradimas“ ir jo porinis paveikslas „Judita, grįžtanti į Betuliją“, kuriuose vaizduojama biblijinė istorija apie Juditą, nukirtusią galvą judėjų priešų vadui Holofernui. Apie 1473 m. Sandras dirbo Pizoje (šie darbai nutrūko). Maždaug tuo metu Sandras pateko į įtakingiausios Florencijos šeimos, faktinių respublikos valdytojų Medičių aplinką. Medičių aplinkoje Sandras susipažino su iškiliausiais Florencijos piliečiais ir menininkais. Lorencas Medičis apie 1473 m. užsakė darbą „Šv. Sebastijonas“ Santa Maria Maggiore bažnyčiai, kuriame dar jaučiama viduramžiška dvasia, tačiau Sandras greitu laiku pradėjo nuo jos nusisukti ir persiėmė Florencijos intelektualiniuose sluoksniuose vyravusiomis neoplatoniškomis idėjomis. Šių idėjų esmę, graikiškos filosofijos ir kultūros idėjų atgaivinimą ir sintezę su tuometine krikščioniškąja pasaulėžiūra, Sandras vėliau perteikė savo alegoriniuose paveiksluose.

1474 m. datuojamas vienas žymiausių Sandro portretų „Vyras su Kozimo Medičio medalionu“, kuriame, manoma, pavaizduotas Džuljanas Medičis, Lorenco brolis. 1475−76 m. datuojamas „Išminčių pagarbinimas“ Santa Maria Novella bažnyčiai, kuriame Sandras pavaizdavo Medičių šeimos narius^[1]. Pats paveikslas atrodo tarsi Medičių giminės apoteozė su giminės nariais išminčių vaidmenyje, su tuomet jau mirusiu Kozimu Medičiu Senuoju. Paveiksle yra Sandro Botičelio tapytas autoportretas.

Kūrybinėje viršūnėje

Tuo metu Sandras Botičelis susipažino su Leonardo da Vinčiu, kuris buvo Andrėja del Verokjo mokiniu ir 8 metais už jį jaunesnis. Tarp Sandro mokinių buvo Filipo Lipio sūnus Filipinas Lipis, kuris vėliau nutapė Sandro portretą Brankači kopyčios freskose. Šiam laikotarpiui priklauso Botičelio menama meilė Simonetai Vespuči, tuo metu pripažintai gražiausia moterimi Florencijoje. Anot Džordžo Vazario, Botičelis nutapė jos portretą Medičių rūmuose Paladės įvaizdyje (šiuo metu freska nusitrynusi). Sunku pasakyti, kokiame lygyje buvo Botičelio meilė Simonetai ir, ar nėra tik legendinė istorija. Pagal Botičelio pomirtinį norą dailininkas buvo palaidotas prie Simonetos (pati Simoneta Vespuči mirė 1476 m.). Daugelis vėlesniųjų tyrinėtojų linkę atpažinti Simonetos bent dalinį portretą Veneros įvaizdyje „Pavasario“ ir „Veneros gimimo“ paveiksluose, bei kituose Botičelio kūriniuose, kuriuose vaizduojama ta pati supoetinta moteris.

1480 m. Sandras apsiėmė atlikti freską Visų Šventųjų (Chiesa di Ognissanti) bažnyčioje Florencijoje, kurioje pavaizdavo Šv. Augustiną. Tai buvo iššūkis Sandrui, kadangi gretimoje sienoje tuo pačiu metu dirbo Domenikas Girlandajas, kuris tuo metu buvo laikomas vienu geriausiu freskų meistrų Florencijoje. Manoma, kad apie 1478 m. Botičelis galėjo pradėti vieną iš pačių garsiausių savo paveikslų – „Pavasarį“ Medičių šeimos užsakymu. Tačiau jo tuo metu nebaigė, nes 1481 m. kartu su kitais geriausiais Florencijos dailininkais išvyko į Romą popiežiaus Siksto IV kvietimu dirbti Siksto koplyčioje. Joje Sandras Botičelis sukūrė tris freskas biblijinėmis temomis: „Kristaus gundymas“, „Bausmė sukilėliams“ ir „Mozės išbandymai“, bei 7 popiežių portretus. Šiuo metu daugelis meno mylėtojų vertina visų pirma Sandro paveikslus, o freskos yra menkiau vertinamos, ypač lyginant su gretimais Mikelandželo kūriniais Siksto koplyčioje. 1483 m. grįždamas iš Romos Botičelis atliko freskų Medičių viloje Volteros mieste (neišlikusios). 1484 m. atliko freskas Florencijos apylinkių Lemmi viloje Tornabuoni šeimos užsakymu (dabar perkeltos į Luvrą).

Pačių garsiausių Botičelio darbų sukūrimą gaubia paslaptis. „Pavasaris“ ir „Veneros gimimas“ buvo dokumentuoti tik apie 1499–1500 m. Medičių nuosavybėje. „Pavasaris“ pradėtas, manoma, apie 1478 m., baigtas apie 1482 m. „Veneros gimimas“ datuojamas 1482–85 m. Abu paveikslus Džordžas Vazaris matė Villa de Castello – Medičių užmiesčio viloje, kuri priklausė Lorencui di Pjerfrančeskui Medičiui. Abu paveikslai, tikriausiai, niekuomet nebuvo skirti viešai rodyti ir buvo tik asmeniniai Lorenco užsakymai. Bet kokių krikščioniškosios religijos leitmotyvų nebuvimas, perspektyviojo vaizdavimo, būdingo Botičelio amžininkams, nebuvimas ir veikėjų pozų nenatūralumas nurodo akivaizdžiai alegorinį ir simbolinį šių kūrinių pobūdį. Įmanoma, kad paveikslai buvo atlikti sekant poeto Poliziano eilėmis, kaip neoplatoniškosios meilės vyravimo gamtoje ir pasaulyje iliustracijos.

Tik 1895 m. Piti rūmų užkaboryje rasta „Paladė ir kentauras“ datuojama apie 1480-83 m. ir, greičiausiai, skirta Medičių pergalei prieš Pazzi sąmokslininkus. Paveiksle vaizduojama neoplatoniškas grožio ir filosofijos idealas Paladė, suvaldanti laukinį ir barbarišką kentaurą. Kita alegorija „Venera ir Marsas“ datuojama 1483 m. ir, manoma, sukurta Vespučių šeimos užsakymu.

Nuo 1480-ųjų pradžios Sandras apsiėmė atlikti iliustracijų seriją Dantės „Dieviškajai komedijai“. Šis darbas, greičiausiai, buvo užsakytas Lorenco di Pjerfrančesko Medičio. Piešinių ciklas, iš kurių spalvoti yra tik 4 (iš 93 išlikusių), užėmė didžiulę Botičelio laiko dalį iki pat 1495-ųjų, tačiau kūrybiškai nebuvo sėkmingas (šiuo metu dauguma piešinių yra Berlyno paveikslų galerijoje ir Vatikano pinakotekoje). Džordžas Vazaris vėliau apgailėjo šiuos darbus kaip tuščiai praleistą laiką. 1481 m. metais Sandras atliko vieną geriausių savo darbų, vėlgi Medičių užsakymu – „Magnificat Madona“, kurio pavadinimas kilęs nuo paveiksle vaizduojamos knygos pirmo puslapio žodžio.^[2] Darbe vėlgi angelų įvaizdžiuose tikriausiai pavaizduoti Medičių šeimos nariai.

Vėlesnieji metai

1483 m. Sandras Botičelis nesėkmingai bandė gauti užsakymą Vekjo rūmų freskoms (šie atiteko Domenikui Girlandajui). Tuo metu Florencijos didikas Antonijus Pučis užsakė jam 4 paveikslų ciklą „Dekamerono“ pasakojimų motyvais. Šį ciklą Sandras atliko su mokinių ir, manoma, kitų dailininkų pagalba (3 epizodai dabar yra Prado muziejuje). 1484-85 m. datuojamas altorinis paveikslas Bardi šeimos užsakymu „Madona Bardi“.

1480-ųjų viduryje Sandras Botičelis buvo pripažintas dailininkas. Turėjo daug užsakymų iš Florencijos aukštuomenės ir bažnyčių. Daugelį jų atlikinėjo Botičelio mokiniai. Paties Sandro darbai pradėjo prarasti aiškumą ir nuoseklumą, taip būdingą patiems geriausiems jo darbams. 1487-88 m. Sandras atliko altorinę tapybą Šv. Barnabo bažnyčioje, 1490-92 m. – Šv. Morkaus bažnyčioje (šie paveikslaii dabar Uficių galerijoje). 1491 m. Sandras buvo įtrauktas į komisijos sudėtį aptarti Santa Maria del Fiore katedros fasadą.

Tuo metu Florencijoje pradėjo savo mokslą skleisti Džirolamas Savonarola. Įtaigus dominikonų vienuolis kritikavo bažnytinę ir didikų valdžią, ištvirkimą, žemiškąją tuštybę. Greitai prie Savonarolos prisijungė tie, kurie nekentė Medičių ir bažnytinininkų parsidavinėjimų (tuo metu valdė korupcija, intrigomis pagarsėjęs ir netgi žmogžudystėmis įtariamas popiežius Aleksandras VI). Sandras Botičelis taip pat susižavėjo vienuolio mokymu. Pasak Dž. Vazario, Sandras metė dailę, nakvojo Florencijos gatvėse, vaikščiojo apiplyšęs. Greitai Savonarolos pasekėjai perėmė valdžią mieste. Medičiai ir kita aukštuomenė buvo išvyti, o Sinjoros aikštėje suliepsnojo „Tuštybės laužai“, skirti sunaikinti nedorovingus, amoralius ir tuštybės kūrinius. Anot legendos arba, greičiau, tikrų faktų, Sandras Botičelis pats mėtė į laužus savo paties paveikslus.

1498 m. suėmus ir nuteisus sudeginti Savonarolą, Sandras Botičelis liko Florencijoje be darbo ir be turto. Anot Dž. Vazario, jis būtų miręs iš bado, jei ne į Florenciją grįžę draugai ir Medičiai, kurie jį sušelpė. Nors Džordžas Vazaris tikina, kad po šių įvykių Sandras daugiau nebekūrė, iš tikro yra išlikę keletą vėlesnių jo paveikslų, tarp kurių svarbiausiu laikoma „Mistinė Šv. Naktis“. 1504 m. Sandras, kartu su Leonardu da Vinčiu, buvo įtrauktas į komisijos sudėtį nuspręsti dėl Mikelandželo „Dovydo“ skulptūros pastatymo vietos. Iki 1505 m. Sandras atliko 4 darbų ciklą Šv. Zenobijaus stebuklų tema.

Sandras Botičelis mirė 1510 m. gegužės 17 d. Paskutiniais gyvenimo metais nebekūrė. Palaidotas Visų Šventųjų (Chiesa di Ognissanti) bažnyčioje Florencijoje, pagal jo pomirtinį norą „prie Simonetos Vespuči kojų“.

Kūryba

Jau gyvenimo metu Sandras Botičelis buvo primirštas ir nustelbtas tokių dailininkų, kaip Leonardas da Vinčis, Mikelandželas ir Rafaelis. Nors po pusės šimtmečio Giorgio Vasari biografijose Sandras aprašytas labai teigiamai, kaip Florencijos „aukso amžiaus“ geriausias dailininkas, tačiau keletą šimtmečių po to Botičelio statusas buvo smukęs labiau nei kurio kito reikšmingo italų renesanso meistro. Tik XIX amžiaus 2-oje pusėje meno kritikai pradėjo jo kūryboje įžvelgti aukščiausius ankstyvojo renesanso dailės pasiekimus.

Pagrindinius Botičelio ankstyvosios dailės bruožus nulėmė Fra Filipo Lipio, Andrėja del Verokjo ir brolių Polajuolų įtakos. Brandžiajame laikotarpyje Botičelio kūrinių skalė išaugo nuo paprastos simbolikos, būdingos „Magnificat Madonai“, iki labai sudėtingų „Pavasario“ ir „Veneros gimimo“ vaizdinių. Abiejuose šiuose paveiksluose po paprastomis mitologinėmis scenomis slypi rafinuota neoplatoniška ir krikščioniška Veneros mito interpretacija. „Pavasaris“ – civilizacijos alegorija, o Venera – pagoniškoji Madona, pakylėjanti žmogaus protą kontempliuoti savo prigimtimi dieviškąjį grožį. Vėliau aiškiai matyti, kaip Savonarolos teokratija ir Italiją užklupusios bėdos pakeitė Botičelio vaizdinį – iš ezoteriško jis tapo atvirai krikščionišku.

Paskutiniams Botičelio kūriniams (1500–1510) m. būdingas šiauriečius primenantis emocinis intensyvumas. Sandro Botičelio garsiausiu mokiniu buvo Filipinas Lipis. Šiuo metu didžiausia ir reikšmingiausia Sandro Botičelio darbų kolekcija sukaupta Uficių galerijoje Florencijoje.

Pažymėtini darbai: