Salų dvaras
| Salų dvaras | |
|---|---|
 Dvaro rūmai
| |
| Vieta | Salos, Kamajų sen., Rokiškio r. |
| Įkurtas | XVI a |
| Rūmų stilius | Klasicizmas |
| Bajorų giminės | Kęsgailos, Radvilos, Sieniauskių giminė (1555-1566), Jurgis Radvila (1567-1589), Motiejus Konopackis (1589-1631), Kristupas Radvila Jaunasis (nuo 1632), Fredianas Morikonis (nuo 1661), Kristupas Morikonis (~1673-1733), Ignotas Morikonis (1806-1822), Benediktas Morikonis (1822-1839), Liucijonas Morikonis (iki 1855), Reinoldas Tyzenhauzas (1855-1880), Marija Tyzenhauzaitė-Pšezdzieckienė (nuo 1880), Reinoldas Pšezdzieckis |
| Parkas | 7 ha |
| Savininkas | Birutė Dapkienė |
Salų dvaras ir parkas yra Rokiškio rajono savivaldybėje, Kamajų seniūnijoje, Dviragio ežero saloje.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1450 Salos minimos tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų Kęsgailų valdų. Apie XVI a. viduryje atiteko Radviloms. Valdant Radviloms Salose buvo mediniai dvaro rūmai mūriniais pamatais. Tuo metu didikai čia daugiausia atvykdavo medžioti.
Varšuvos Krasinskių bibliotekoje saugomas sutartis tarp Boguslavo Radvilos ir Frediano Morikonio (it. Frediano Moriconi, lenk. Fredianus Morykoni), kuria šiam nuo 1661 m. vasario 10 d. perleidžiama Salų valda (dvaras).
1806 m. gegužės 14 d. Salų dvarą su jame buvusiais trim šimtais valstiečių iš Radvilų nusiperka Ignotas Morikonis[1].
Valdant Morikoniams Salų dvarui priklausančiuose pastatuose veikė vaistinė ir muzikos mokykla, viena pirmųjų muzikos mokyklų Lietuvoje, įkurta XIX a. pradžioje. Muzikos mokyklai vadovavo Salų bažnyčios vargonininkas S. Jurgelionis, o mokiniai, groję styginiais, pučiamaisiais ir dainavę bažnyčios chore, buvo išlaikomi dvaro ir dar gaudavo 3 rublių stipendiją[2].
1823 m., mirus viengungiui Ignotui Morikoniui, dvarą paveldi Užnerio pavieto maršalka Benediktas Morikonis. Valdant jam, Salų dvaras buvo įkeistas Peterburgo globos tarybai, o vėliau jį paveldėjo Liucijonas Morikonis[1].
Liucijonas Morikonis, nors patriotas, intelektualas, istorikų žiniomis, buvo prastas ekonomistas[2], jis Salų dvarą užstatė, o 1855 m. pardavė grafui Reinoldui Tyzenhauzui (lenk. Rajnold Tyzenhauz).
Valdant Tyzenhauzams dvaro ansamblis tapo kultūros centru – čia vykdavo puotos, parke įrengtas vasaros teatras.
1880 m. mirus grafui Reinoldui Tyzenhauzui, Salų dvaro savininke tapo jo sesuo Marija Tyzenhauzaitė Pšezdzieckienė. Paskutinis Salų savininkas buvo jos anūkas diplomatas ir rašytojas Reinoldas Pšezdzieckis[3].
XX a., sovietų okupacijos metu dvaras buvo nusavintas, dvaro patalpose buvo muzikos mokykla ir orkestras, mergaičių namų ūkio mokykla, žemesnioji žemės ūkio mokykla. Karo metais įsteigta ligoninė, pokariu – žemės ūkio technikumas.
1977 m. dvaro ansamblis rekonstruotas (architektai A. Balkus ir G. Kirdeikienė) ir paskelbtas respublikinės reikšmės architektūros paminklu. Iki 2003 m. čia buvo Salų pagrindinė mokykla. Nuo 2004 m. dvare vyksta įvairūs kultūros renginiai, konferencijos, Vilniaus universiteto vasaros stovyklos.
Pastatai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1766 m. inventoriuje nurodomi rūmai buvo mediniai, ant mūro pamatų su dviem rūsiais. Prie jų buvo prijungta mūrinė galerija, kuri vėliau kartu su rūsiais įjungta į klasicizmo stiliaus mūrinius rūmus.
Valdant Morikoniams pastatyti mūriniai dvaro rūmai pagal italų architekto Pietro de Rossi projektą. XVIII a. vid. Ignotas Morikonis fundavo, pastatė koplyčią, kaip dvaro dalį.
Dvaras susideda iš dviejų kompleksų: pirmasis - rūmai, medinė bažnyčia, varpinė, gyvenamasis namas, o antrasis - ūkiniai pastatai, medžiotojo namelis ir kt. Dominuoja akmens mūro tvartai su uždaru kiemu ir bokšteliais kampuose. Pagrindinis ansamblio pastatas - dviejų aukštų klasikinio stiliaus rūmai.
Rūmų profilis yra sudėtingas, 59,14 metrų ilgio ir skirtingo pločio bei aukščio. Labai įvairų dvaro ansamblį - neogotikinę medinę bokštinę bažnyčią bei kitus pastatus - jungia klasicistinis rūmų akcentas.
Salų dvaro sodyba yra valstybės saugoma kultūros vertybė.[4]
Parkas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Radvilų laikais buvo miško parkas ir žvėrynas, kuriame gyveno lokiai (pasak legendos, saugodavę dvaro rūmus). Vėliau čia pasodintas vaismedžių sodas, pastatytas akmeninis medžioklės namelis, suformuotas geometrinis parko planas. Parke (7 ha) auga 1,9 m skersmens tuopa ir kitos tuopos, kurioms 150–200 metų.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 „Salų dvaras. Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba“. Suarchyvuotas originalas 2010-08-30. Nuoroda tikrinta 2018 m. lapkričio 27 d..
- ↑ 2,0 2,1 „Su Trakais Salų dvaras lyginamas ne dėl investuojamų milijonų. Gimtasis Rokiškis“. Nuoroda tikrinta 2018 m. lapkričio 27 d..
- ↑ „Michał Rudnicki. Salų ir jų apylinkių istorija“. Nuoroda tikrinta 2018 m. lapkričio 27 d..
- ↑ „Salų dvaro sodyba“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2018-12-03.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Salų dvaras ir parkas (panoraminė nuotrauka)
- Salų dvaro kompleksas. Architektūros ir urbanistikos tyrimų centras Archyvuota kopija 2020-10-23 iš Wayback Machine projekto.
55°48′41″š. pl. 25°22′03″r. ilg. / 55.811505°š. pl. 25.367401°r. ilg.