1903 m. Rusijos baudžiamasis statutas
1903 m. Rusijos baudžiamasis statutas, Tagancevo kodeksas (rus. Уголовное уложение 1903 г.) – carinės Rusijos baudžiamasis teisynas. Vienas iš priėmimo tikslų – pasenusios (feodalinės) baudžiamosios teisėkūros pritaikymas naujoms sąlygoms, o vėliau papildant – kova su revoliuciniu judėjimu, maištavimu.
Istorija, struktūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1845 m. Rusijos baudžiamųjų ir taisomųjų bausmių statutas (Уложение о наказаниях уголовных и исправительных), nors ir buvo tobulinamas (1885 m.), XX a. pradžioje vis dar buvo konservatyvus feodalinės – luominės, monarchinės santvarkos teisės aktas, nepakankamai kodifikuotas, atsiliko nuo laiko dvasios. Naujojo Baudžiamojo statuto parengiamieji darbai pradėti tik XIX a. 6 dešimtmetyje (valdant Aleksandrui II), truko 22 metus. Per tą laiką pasikeitė 3 carai. Teisyną rengė ir mokslininkai. Itin šiuolaikiškai Bendrąją dalį parengė prof. N. S. Tagancevas. 1903 m. kovo 22 d. naująjį Baudžiamąjį statutą patvirtino caras Nikolajus II (žodžiais Быть посему, tebūnie [nuo dabar]).
Naujojo kodekso palyginti su 1845 m. – paprastesnė rubrikacija, tik 687 straipsniai, o ne keli tūkstančiai, kaip buvo senajame (2304). I dalis – „Bendroji dalis“ – 8 poskyriai (72 straipsniai). Bendrojoje dalyje pateikta tyčios bei neatsargumo samprata, apibrėžtas bendrininkavimas, rengimasis padaryti veiką bei pasikėsinimas (įvairios veikos baigtumo stadijos), veikų kategorizacija, bausmių rūšys, jų pakeitimas bei sušvelninimo sąlygos, aplinkybės, palengvinančios ir apsunkinančios nusikaltimą, taip pat baudžiamojo įstatymo galiojimas teritorijos atžvilgiu, būtinoji gintis ir būtinasis reikalingumas.
Bausmių sistema: mirties bausmė, sunkiųjų darbų kalėjimas (katorga), ištrėmimas į užkampį, uždarymas pataisos namuose, tvirtovėje, kalėjime; areštas, piniginė bauda.
1904 m. Baudžiamasis statutas buvo papildytas valstybiniais nusikaltimais – įtraukti nauji skirsniai („Apie maištą prieš aukščiausią valdžią“ etc.), sugriežtintos bausmės ypač kovotojams prie caro valdžią.
1919 m. gruodžio 12 d. buvo priimti RSFSR vadovavimosi baudžiamojoje teisėje pagrindai(Руководящие начала по уголовному праву РСФСР), o 1922 m. – RSFSR baudžiamasis kodeksas (Уголовный кодекс РСФСР): 1903 m. Baudžiamasis statutas neteko galios. Daugelis baudžiamojo sąvado nuostatų savo aktualumo neprarado ir XX a. pabaigoje – juo remtasi ir kodifikuojant Rusijos Federacijos baudžiamąją teisę (1996 m. Rusijos baudžiamasis kodeksas).
Lietuvoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1903 m. Rusijos imperijos baudžiamasis statutas Lietuvos teritorijoje buvo taikomas carinės okupacijos metais. 1915 m. Vokietijos okupacinė valdžia taip pat įvedė galioti Baudžiamąjį statutą.
1918 m., po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvos Valstybės Tarybos Prezidiumas 1919 m. sausio 16 d. priėmė Laikinąjį Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymą (Vyriausybės žinios, 1919, Nr. 2-3), kuriuo buvo recepuotas 1903 m. Rusijos baudžiamasis statutas (priimtas Lietuvos baudžiamasis statutas). Jį įvedant galioti Lietuvoje, buvo panaikinti iš esmės visi straipsniai, kurie numatė mirties bausmę, išskyrus 108 straipsnį (valstybės išdavimas).
Literatūra, nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Попытка составления Сводов: Палата об Уложении 1700 г., Комиссия 1714 г., Комиссия 1754 г / Таганцев Н.С. Уголовное право (Общая часть). Часть 1. По изданию 1902 года. Allpravo.ru. – 2003.
- 1901-1917 m. spalio mėnesio baudžiamoji teisėkūra Rusijoje Archyvuota kopija 2007-07-04 iš Wayback Machine projekto.
- Trumpa charakteristika