Pelesa
| Pelesa bltr. Пеляса, rus. Пелеса | |
|---|---|
 | |
| Laiko juosta: (UTC+3) | |
| Valstybė |  Baltarusija
|
| Sritis |  Gardino sritis
|
| Rajonas | Varanavo rajonas |
| Gyventojų | 168 |
Pelesà [2] (arba Barčė̃kų Pelesà, bltr. Пеляса, rus. Пелеса) – kaimas vakarų Baltarusijoje, apie 25 km į šiaurės vakarus nuo Lydos, 10 km į pietus nuo Rodūnios, 13 km į pietryčius nuo Lietuvos ir Baltarusijos valstybės sienos ties Dubičiais. Svarbiausias Lydos krašto lietuvių kultūros ir švietimo centras, didžiausia lietuvių gyvenvietė Baltarusijoje.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pelkėtose Pelesos pakrantėse žmonių gyventa jau viduriniajame akmens amžiuje.
VI-VII-XII a. šiek tiek pietvakariau Pelesos upės (tuometinės Katros aukštupio) slėnio ėjo lietuvių ir jotvingių gentinių žemių riba.
Kryžiuočiams nuslopinus Didįjį prūsų sukilimą, dab. Pelesos kaime ir jo apylinkėse Traidenio leidimu apsigyveno kažkiek į LDK teritoriją pasitraukusių to sukilimo dalyvių su šeimomis (karo pabėgėlių prūsų bei LDK kariuomenės XIII–XIV a. į Lietuvą parsivestų karo belaisvių skalvių lingvistinis substratas lėmė savitos lietuvių k. Pelesos šnektos susiformavimą; plg., su Pelesos parapija besiribojančių baltarusiakalbių parapijų gyventojai pelesiškius iki šiol pravardžiuoja barciakais (bltr. барцякі), t. y. „bartais“).
Pelesa (ar Sena Pelesa) rašytiniuose šaltiniuose minima nuo 1553 m. kaip parapijos centras.[3] Dabartinis Pelesos kaimas, kurio pradžia siekia bent jau XIII a. II pusę, vietos gyventojų iki pat XX a. vadintas „Barčėkų“ (t. y. 'Bartų') Pelesa“, − taip jį atskiriant nuo artimoje kaimynystėje, Pelesos pakrantėje nežinia kuriais laikais įsikūrusio Senos Pelesos kaimo. Nuo 1637 m. šaltiniuose minima ir Pelesos vaitystė (Lietuvos didžiojo kunigaikščio žemių valda), kuri iki XVIII a. pab. (?) kartu su gretima Skalvių ir dar 2 vaitystėmis sudarė vadinamąją Bartų seniūniją.
1890 m. lietuviai sudarė 82 proc. Pelesos ir jos artimiausių apylinkių gyventojų (1421 iš 1723). XIX a. minimas Pelesos kaimas ir du palivarkai Lydos apskrities Rodūnios valsčiuje.[4]
1918–1919 m. kone visi karinei tarnybai tinkami Pelesos vyrai išėjo su ginklu rankoje ginti atsikuriančios Lietuvos valstybės;[5] po II pasaulinio karo pasaulinio karo apie Pelesą kurį laiką veikė Lietuvos partizanų Kazimieraičio rinktinė (jai priklausė ir kai kurie pelesiškiai).
1951 m. sukurtas Pelesos kolūkis buvo vienas lietuviškiausių visoje Baltarusijos TSR; 1975–1976 m. vietos valdžia, siekdama paspartinti pelesiškių slavėjimą, Pelesos kolūkio žemes išdalino gretimiems baltarusiškiems kolūkiams. Maždaug tuo pat metu vieno iš tų kolūkių administracija Pelesos gyventojams ėmė drausti viešai kalbėti lietuviškai (nepaisantiems šio draudimo buvo skiriamos piniginės baudos)[6].
1970 m. Pelesoje buvo 340 gyventojų (įskaitant 35 nelietuvius), 1986 m. – 253 gyventojai.
1979 m. lietuvių k. Pelesos šnektą tyrinėjo garsus rusų kalbininkas V. Toporovas.
Pelesos katalikų parapija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
XVI a. I pusėje Pelesos valstybinio dvaro valdytojų Bartų Pelesoje ar Senoje Pelesoje pastatydinta katalikų bažnyčia, kuri netrukus tapo Pelesos parapijos (minima tik 1553 m.) centru, sunyko XVI a. II pusėje (tikėtina, kad XVI a. statyta Pelesos katalikų bažnyčia buvo sunaikinta kontrreformacijos laikotarpiu Lietuvoje vykusių katalikų ir protestantų kovų metu).
1912 m. panaikinus lietuviškas pamaldas Rodūnios bažnyčioje, Rodūnios parapijai tada priklausę Pelesos lietuviai 1917 m. Pelesoje pasistatydino nedidelę medinę bažnyčią; 1926 m. specialiu Vilniaus arkivyskupo Jurgio Matulaičio dekretu įsteigta lietuviška Pelesos katalikų parapija. Pamaldos lietuvių k. medinėje Pelesos bažnyčioje laikytos iki 1932 m.; netekę pamaldų gimtąja kalba, 1935 m. Pelesos ir aplinkinių kaimų lietuviai Pelesoje pasistatė naują akmenų mūro bažnyčią. Pastaroji 1952 m. tarybų valdžios buvo uždaryta, o 1962–1963 m. ir išniekinta (nugriautas bokštas, bažnyčios pastatas paverstas kolūkio trąšų sandėliu).
1989 m. rugsėjo 23 d. lietuviškos Pelesos parapijos Šv. Lino bažnyčią atšventino Vilniaus arkivyskupas Julijonas Steponavičius; dabar į šią bažnyčią dažnai atvyksta pasimelsti ir gretimų parapijų lietuviai.
Lietuviai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Lietuvių etninio arealo ir kartu Dzūkijos etnokultūrinio regiono pietiniame pakraštyje esantis Pelesos kaimas įsikūręs truputį atokiau nuo Pelesos (Pravažos) upelio (tiksliau, „Pelesos“ vardu vadinamo Ūlos aukštupio) dešiniojo kranto. Kaimas gatvinio tipo, nutįsęs iš vakarų į rytus; turi per 200 gyventojų, besiverčiančių daugiausia žemės ūkiu (dauguma pelesiškių dirba Balciškių žemės ūkio kooperatyve).
Kaime veikia Lietuvos Respublikos išlaikoma Pelesos nevalstybinė lietuvių vidurinė mokykla su bendrabučiu (mokosi ~80 mokinių; dauguma jų atvyksta iš įv. kitų Lydos krašto vietų), Pelesos lietuvių etnografinis ansamblis; nuo 1996 m. Pelesos lietuvių mokykloje veikia etnografijos muziejus.
Pelesos lietuviška mokykla
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pirmoji žinoma lietuviška mokykla Pelesoje pradėjo veikti 1913 m.; 1920 m. Lydos kraštą užėmus želigovskininkų kariuomenei, tos mokyklos vietoje ėmė veikti lenkiška mokykla. 1922–1923 m. ir 1926–1932 m. kaime vėl veikė „Ryto“ draugijos pastangomis atkurta lietuviška mokykla; 1932 m. balandį lenkų okupacinei valdžiai šią mokyklą uždarius[7], Pelesos lenkiškoje mokykloje paliktos tiktai kelios lietuvių k. valandos.
1939 m. rudenį vietos lietuvių iniciatyva kaime įsteigtos lietuviškos septynmetės mokyklos (150 vaikų) veiklą 1943 ar 1944 m. nutraukė Armijos krajovos partizanų antilietuviškos akcijos.
1945 m. Pelesoje vietoje čia nuo 1943 (?) m. veikusios lenkiškos mokyklos atidaryta rusiška mokykla; 1957 m. po didelių pelesiškių pastangų gautas leidimas kelioms lietuvių kalbos pamokoms šioje rusiškoje mokykloje.
XX a. 6-7 dešimtmetyje į Maskvą bei Minską buvo nuvežtas ne vienas prašymas su šimtais Pelesos ir aplinkinių kaimų lietuvių parašų dėl Pelesos lietuviškos mokyklos bei uždarytos bažnyčios grąžinimo (taip pat dėl Pelesos priskyrimo Lietuvos TSR), tačiau lietuviška mokykla Pelesoje buvo atkurta tik 1992 m. rudenį, t. y. jau po TSRS iširimo.
Gudijos valdžiai nurodžius tautinėse mokyklose dėstyti dalykus tik rusų arba baltarusių kalbomis, nuo 2022 m. rudens Pelesos mokyklos mokiniai mokosi tik rusų kalba. Lietuvių kalba galima vesti tik lietuvių kalbos ir literatūros pamokas, popamokinę veiklą, taip pat leidžiama dirbti lietuviams mokytojams. Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos bei Europos Saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos vyriausiojo komisaro tautinėms mažumoms Kairato Abdrachmanovo teigimu, šie Gudijos veiksmai pažeidžia tarptautinius ir ESBO įsipareigojimus. Nepaisant to, Gudijos valdžia nesutiko atidėti ar peržiūrėti šį nurodymą.[8]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Belarus. All places: 2009, 2019 censuses. Гродненская область/Гродзенская вобласць – pop-stat.mashke.org.
- ↑ Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
- ↑ Pelesa. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. II tomas (L–Ž). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2016. ISBN 978-5-420-01765-4. // psl. 543
- ↑ Pelasa. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. VII (Netrebka — Perepiat). Warszawa, 1886, 935 psl. (lenk.)
- ↑ Zinkevičius Z., Rytų Lietuva praeityje ir dabar, V., 1993, p. 261.
- ↑ Zinkevičius Z., minėtas veikalas, p. 262.
- ↑ Martinkėnas, V. Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919–1939 metais, V., 1989, p. 102.
- ↑ Jakubauskas, Ramūnas. Dėl lietuvių moksleivių Baltarusijoje – aštri kaktomuša su Minsko režimu. 2022-07-23.
- Pelesos parapijos ir bažnyčios istorija // „Voruta“, 1996, Nr. 36 (270).