Laipiojimo sportas

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.

Lietuvos rinktinės narė Eglė Kirdulytė per Pasaulio laipiojimo taurės varžybas Vienoje 2010 m.

Lietuvos rinktinės narys Vilimantas Petrašiūnas per Pasaulio laipiojimo taurės baržybas Vienoje 2010 m.

Laipiojimas – olimpinis sportas ir laisvalaikio praleidimo būdas, kuriame laipiotojai lipa trasas - vertikalius iššūkius laipiotojams, kuriuos lipantieji turi išspręsti pasitelkdami savo fizinius gebėjimus, technikos žinias, psichologinį sąmoningumą bei kūrybiškumą.

Laipiojimas gali būti skirstomas į lipimą laipiojimo salėse bei centruose (indoors climbing) ir lipimą gamtoje (outdoors climbing). Laipiojimo sporto plėtra Lietuvoje rūpinasi - Lietuvos laipiojimo sporto federacija (LLSF). LLSF yra atsakinga už nacionalinių varžybų organizavimą, trenerių kvalifikacijos kėlimą, sportininkų parengimą bei jų dalyvavimą tarptautinės laipiojimo sporto federacijos (IFSC) varžybose.

Laipiojimas salėje

Laipiojimo salėse, pagal saugos ir lipimo specifiką, išskiriamos trys disciplinos - boulderingas, sudėtingasis lipimas ir greitasis lipimas. Šiose disiciplinose tarptautinė ir Lietuvos laipiojimo sporto federacijos vykdo varžybas. 2016 metais vykusios sesijos metu Tarptautinis olimpinis komitetas pripažino laipiojimo sportą Olimpine sporto šaka. 2021 metais Tokijuje vykusiose Olimpinėse žaidynėse laipiojimas debiutavo kaip boulderingo, sudėtingojo lipimo ir greitojo lipimo trikovė.

Boulderingas. Lipamos trumpos trasos ant neaukštos 3-5 m. aukščio laipiojimo sienelės arba akmens, o saugumą užtikrina specialūs čiužiniai. Boulderingo disciplina nereikalauja ypatingos įrangos - užtenka specialių laipiojimo batelių ir magnezijos miltelių.
Sudėtingasis lipimas. Lipami ilgi maršrutai ant įprastai 10-25 metrų aukščio sienos, naudojant virves ir kitą įrangą lipančiojo saugumui užtikrinti. Šioje disciplinoje reikalingas partneris, saugantis lipantįjį asmenį.
Greitasis lipimas. Tai vertikalus sprintas. Greitojo lipimo atletai varžosi kas greičiau užlips į 15 metrų aukščio sienelę standartizuota trasa.

Laipiojimas gamtoje

Gamtoje populiariausios laipiojimo rūšys yra bouderingas, vienos arba kelių virvių maršrutų lipimas, tradicinis laipiojimas.

Boulderingas – tai trumpų trasų įveikimas, reikalaujantis nepaprastai didelių fizinių ir pusiausvyros išlaikymo pastangų. Lipama rieduliais arba ant mažų uolienų atodangų. Saugai naudojamasi ne virvėmis, o crash padu (mažas sulankstomas patogus nešiotis čiužinys), lipantį saugo vienas ar keli žmonės, kad kritimo metu nukreipti ant crash pad'o.
Sudėtingasis lipimas - gamtoje lipimas į 10-40 m. aukščio uolą vadinamas vienos virvės virvės maršrutų lipimu, sportiniu laipiojimu arba laipiojimu uolomis.
Tradicinis lipimas – tai uolinių maršrutų lipimas pačiam darant saugos taškus, naudojant specialią įrangą (kaiščiai ir kt.).
Lipimas be saugos (angl. free-solo) – aukštų sienų lipimas be saugumą užtikrinančios virvės. Tokio laipiojimo būdo atsiradimą lėmė įvairūs socialiniai - psichologiniai aspektai.
Lipimas virš vandens (angl. deep water solo) – laisvas lipimas virš pakankamai gilaus vandens telkinio, užtikrinančio saugų nusileidimą kritimo atveju. Nesinaudojama virve kaip sauga.
Kelių virvių maršutų lipimas – kelių virvių maršrutai lipami aukštesnėse uolose (virš 40 m.), kur trasos įveikimui nepakanka vienos įprastinės virvės ilgio. Kelių virvių maršrutas būna suskirstytas į kelias sekcijas, o trasoje įrengiamos tarpinės stotys. Lipimo principas: pirmasis laipiotojas, užlipęs iki pirmosios tarpinės stoties, iš jos saugo savo partnerį, lipantį iki pirmosios stoties. Partneriui pasiekus tarpinę stotį, vienas iš laipiotojų, saugomas kito iš pirmosios stoties, lipa trasą iki antrosios, tuomet iš antrosios stoties saugo partnerį, lipantį iš pirmosios į antrąją. Taip lipama tol, kol pasiekiamas trasos viršus. Jeigu trasos yra itin ilgos ir jų yra daugiau negu įmanoma įveikti per vieną dieną - laipiotojai neretai lieka nakvoti ant uolos įrengtoje stovyklavietėje ir sekančią dieną tęsia lipimą.
Lipimas ledu – lipimas užšalusiais kriokliais, sniegu, varvekliais. Lipama rankų, kojų bei kūno pagalba, naudojant ledkirčius, ledo plaktukus, ledsraigčius ir kitą ledo techniką.

Laipiojimo rūšys pagal pakilimo būdą skirstomos į:

free climbing (laisvasis laipiojimas) – pakilimui nenaudojama jokia įranga, lipama naudojantis tik rankomis, kojomis ir t. t. Įranga naudojama tik apsaugai, o ne pakilimui palengvinti. Naudojamasi laipiojimo bateliais ir magnezijos milteliais rankų prakaitui sugerti.
aid climbing (laipiojimas su pagalba) – naudojamos visos pakilimą lengvinančios priemonės – virvės, kaiščiai, dirbtinės saugos ir pan.

Išskiriami trys pagrindiniai trasos įveikimo būdai – žvilgtelėjus, susipažinus, išbandžius:

Žvilgtelėjus (angl. on-sight) – tai trasos sulipimo būdas, kai naudojant apatinę saugą trasa lipama pirmą kartą (nenukrentant nuo trasos) neturint jokios išankstinės informacijos apie ją, t. y. laipiotojas nėra matęs, kaip kitas laipiotojas lipa tą trasą, ar nėra gavęs žodinės informacijos apie tą trasą;
Susipažinus (angl. flash) – tai trasos sulipimo būdas, kai naudojant apatinę saugą trasa lipama pirmą kartą (nenukrentant nuo trasos), tačiau laipiotojas turi išankstinės informacijos apie trasą;
Išbandžius (angl. redpoint) – tai trasos sulipimo būdas, kai trasa nenukritus sulipama naudojant apatinę saugą, tačiau iš antro ar daugiau bandymų.

Nuorodos

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.