Kokoros vaškinė palmė

Ceroxylon quindiuense

Kokoros vaškinė palmė (Ceroxylon quindiuense)

Karalystė:	Augalai ( Plantae)
Skyrius:	Magnolijūnai ( Magnoliophyta)
Klasė:	Lelijainiai ( Liliopsida)
Eilė:	Arekiečiai ( Arecales)
Šeima:	Arekiniai ( Arecaceae)
Gentis:	Vaškinė palmė ( Ceroxylon)
Rūšis:	Kokoros vaškinė palmė ( Ceroxylon quindiuense)

Binomas

Ceroxylon quindiuense
(H.Karst.) H.Wendl., 1860

Sinonimai

Ceroxylon floccosum Burret 1929
Klopstockia quindiuensis H.Karst. 1859

Kokoros vaškinė palmė arba Kokoros vaškapalmė (Ceroxylon quindiuense, isp. Palma de cera) – magnolijūnų (Magnoliophyta) skyriaus, arekinių (Arecaceae) šeimos, vaškinių palmių (Ceroxylon) genties dvinamių augalų rūšis;

Kokoros vaškinėms palmėms yra artimiausia Ceroxylon ceriferum rūšis.

Paplitimas

Kokoros vaškinių palmių giraitė Točekito (*Tochecito*) upės baseino kalnuose

Kokoros vaškinės palmės Kokoros slėnyje (Kolumbijos Kindijaus departamentas. Jų čia auga apie 2 000 individų

Sodyba ir galvijų ganykla, kokoros vaškinių palmių apsuptyje

Kokoros vaškinės palmės savaime auga Pietų Amerikos žemyno šiaurės vakaruose – šiaurės vakarų Kolumbijoje ir šiaurės vakarų Peru (1600-) 2000–2700 m aukštyje, bet retai iki 3150 aukščio kalnų altitudėse. Paprastai auga didelės, tankiai suaugusios jų populiacijos^[2]. Tai šiaurės vakarų Andų kalnų miškų ekoregiono dalis.

Dėl masinių miško kirtimų ir padeginėjimų plečiant galvijams ganyklas, Kokoros vaškinių palmių paplitimo arealas nuo to laikotarpio iki šių dienų labai susiaurėjo, tad dabar aptinkamos nedaugelyje vietovių.

Augavietės

Kokoros vaškinės palmės auga Andų kalnų Kokoros slėnyje dažniausiai 2500–3000 m aukštyje kalnų rūko miškuose, Kolumbijos Kindijo, Risaraldos, Tolimos departamentuose. Čia iškrenta 1800 mm kritulių per metus ir yra smėlingas bei rūgštingas dirvožemis. Vidutinė metų temperatūra 12–19 °C.

Pasak mokslininkų stebinčių šios rūšies populiaciją, nuo 1989 m. šių palmių skaičius Kokoros slėnyje sumažėjo 78% ir 2018 m. duomenimis, jų čia yra likę apie 2 000 vienetų^[3].

Didžiausia šių palmių koncentracija auga Točekito (Tochecito) upės baseine (Tolimos departamentas).^[4] Čia, jomis besidominčių mokslininkų apskaičiavimais, auga apie pusę milijono šių palmių arba apie 70% visų šios rūšies Kolumbijos palmių populiacijos.

Kokoros vaškinės palmės Peru auga 2200–2800 m aukštyje.

Ši rūšis mėgsta rūgštų, neutralų arba šarmingą dirvožemį. Gali augti pusiau paunksmėje (šviesiuose miškuose) arba atvirose vietose kur daug šviesos. Joms svarbus drėgnas dirvožemis.

Požymiai

Šių palmių kamienas vienastiebis, lyginant su aukščiu plonokas, lygus, cilindriškas, vaškuotas ir nuo 20–40 iki 50–60 cm skersmens. Lapai tamsiai žali, su lapkočiu iki 2 m ilgio. Kada lapai nuvysta, nukritę aplink medžio kamieną suformuoja tamsų žiedą. Vaisius apvalūs, 1,6–2 cm skersmens, su 1 ar rečiau 2 sėklomis kurios yra vaisiaus viduje. Subrendęs vaisius raudonas ar oranžiškai raudonas. Vaisiaus viršutinė žievelė minkšta. Po žievele gelsvas, mėsingas vidus.

Matmenys

1801 m. Kolumbijos Anduose kertant Kuindijo taką (Quindío Trail), Aleksanderis fon Humboltas ir Eimė Bonplanas (Aimé Bonpland) išmatavo 58 m aukščio vaškinę palmę. Po 1804 m. mokslo pasauliui kokoros vaškinės palmės pristatymo (tuomet ją klaidingai priskirdami Ceroxylon alpinum rūšiai), ji buvo įvardinta ne tik aukščiausia palme, bet ir aukščiausiu pasaulyje medžiu, nes Kalifornijoje tuometu dar nebuvo atrastos visžalės sekvojos ir didieji mamutmedžiai, o pietryčių Australijoje eukaliptai.

Kokoros vaškinė palmė auga labai lėtai. Tai aukščiausia planetoje lelijinių klasės, palmių šeimos rūšis ir viena aukščiausių Pietų Amerikos augalų rūšių. Įskaitant lają, įprastai užauga 35–40 m aukščio, o aukščiausi individai neretai pasitaiko iki 52 m, rečiau iki 61 m^[5]. Pasitaiko šaltinių, kurie teigia, kad jos gali užaugti iki 70 ir net iki 80 m aukščio, bet tikriausiai tai nepatikimi išmatavimai ar faktais neparemti prasimanymai.

2017 m. rugsėjo mėnesio duomenimis, Točekito upės baseine prie La Carbonera šiuo metu augančios aukščiausios kokoros vaškinės palmės aukštis yra 59,2 m.

Amžius

Kokoros vaškinės palmės nėra ilgaamžės. Po miško kirtimų ir deginimo iš išlikusios tik negausios populiacijos, dabar žinomos seniausios turinčios 169 metus, nors galimai jos gyvena ilgiau. Pasak jas tyrinėjančių mokslininkų (Bernal ir Sanín (2013 m.)), Kokoros slėnyje 40–45 m aukščio augančių palmių amžius yra nuo 139 iki 169 metų. Aukščiausioms, 61 m aukščio palmėms spėjama, beveik 200 metų.

Pavyzdžiui, joms artimos Ceroxylon alpinum rūšies palmė gyvena iki 213 metų^[6]

Panaudojimas ir grėsmė populiacijai ir apsauga

Dėl žmonių veiklos, ši palmių rūšis netoli išnykimo ribos. Anksčiau, kol nebuvo elektros, jos kamieno vašką naudodavo žvakių gamyboje. Mediena netinkama medienos pramonei, bet panaudojama neturtingų ūkininkų vandens tiekimo sistemų konstravimui. Jų vaisiai naudojami kaip pašaras jaučiams ir kiaulėms. Jų lapai plačiai naudojami per katalikų didžiosios savaitės ir verbų sekmadienio šventes.

Bet didžiausią grėsmę kokoros vaškinėms palmėms kelia kalnų miškų kirtimai, kalnų miškų padeginėjimai plečiant galvijų ganyklas ir neperseniausi Pietų Afrikos Respublikos kompanijos planai pradėti aukso kasybos darbus kitoje Kokoros slėnio pusėje iškasant didelę atvirą duobę, kurie buvo laikinai sustabdyty 2017 m. referendumu^[7].

Šios palmės negali plisti ne miškuose - atvirose, retai ar visai medžiais neapaugusiose vietovėse, kadangi jų sudygę daigeliai nunyksta augdami atviroje Saulės atokaitoje, arba juos nuėda ten besiganantys galvijai^[8].

Visi šie faktoriai neigiamai atsiliepė šių palmių populiacijai ir paskatino valdančią Kolumbiją Belisario Betancur vyriausybę imtis apsaugos priemonių išsaugojant šią palmių rūšį, dėl to nuo 1985 m. per religines šventes uždrausta skinti jų šakeles. Šiuo metu Kolumbijoje joms suteiktas nykstančios rūšies statusas^[9].

Simbolika

Prieš trečiąjį Pietų Amerikos botanikų suvažiavimą (vyko Bogotoje 1949 m.) paruošiamasis komitetas Kokoros vaškinę palmę pasirinko Kolumbijos nacionaliniu medžiu. Kaip Kolumbijos nacionalinis medis, oficialiai įregistruota 1985 m. rugsėjo 16 d. 61 įstatymu.

Ekologija

Kokoros vaškinė palmė reikšminga ekologine prasme, nes jų augavietėse randa prieglobstį daug gyvūnų rūšių, tarp kurių labai reta geltonausė papūga (Ognorhynchus icterotis) perinti negyvų palmių kamienuose.