F.13 buvo pirmasis pasaulyje metalinis keleivinis orlaivis ir pirmasis „Junkers“ komercinis lėktuvas. Sukūrimo metu F.13 buvo labai pažangus orlaivis – aerodinamiškas metalinis žemasparnis konsolinis (be išorinio tvirtinimo) monoplanas.[2] Netgi trečiojo dešimtmečio pabaigoje F.13 ir kiti „Junkers“ orlaiviai biplanų amžiuje išsiskyrė kaip neįprasti monoplanai. Panašius modernius orlaivius gamino tik Fokker.
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karuiVersalio sutartimi Vokietijai buvo uždrausta karinės technikos gamyba. Tai paskatino civilinės technikos kūrimą. Hugo Junkerso (vok. Hugo Junkers) aviacijos įmonė, turėjusi didelę patirtį metalinės konstrukcijos lėktuvų gamyboje, pradėjo kurti komercinius pašto ir keleivinius lėktuvus. Kalbama, kad 1918 m. lapkritį, dieną po paliaubų pasirašymo, Hugo Junkers įpareigojo savo vyriausiąjį konstruktorių Otto Reuter parengti grynai keleivinio lėktuvo brėžinius. Iš dešimties projektų buvo atrinktas tas, kuriame į visumą buvo sujungta karo lėktuvų gamybos technologija, nauja patvari medžiaga – diuraliuminis ir ekonomiškumas. Taip „gimė" šešiems žmonėms skirtas skraidantis aparatas, pradžioje vadintas „J.13", vėliau – „F.13".
Jame įtaisius keleivinius krėslus bandymams buvo pateikta modifikacija, H. Junkerso dukters garbei pavadinta „Annelise" (gamyklinis Nr. 533).[3] Šio tipo lėktuvu pirmais skridimas atliktas 1919 m. birželio 25 d.[1]
Junkers F.13 fiuzeliažas
Lėktuve Junkers F-13 panaudota daug originalių konstrukcinių elementų. Liemuo dengtas gofruota skarda, ir todėl buvo standesnis lyginant su drobe dengtais to meto lėktuvais. Sparnuose panaudota daugialonžeroninė (devynių lonžeronų) nešanti sistema. Lėktuvo ekipažą sudarė pilotas ir mechanikas. Jų krėslai įmontuoti už variklio pusiau atviroje kabinoje, vienas šalia kito. Fiksuotos važiuoklės ratai su guminiais amortizatoriais. Uodegos ramstis taip pat amortizuojantis. Lėktuvo važiuoklės ratus, buvo galima pakeisti plūdėmis (modifikacija W.13) arba slidėmis.[4] Keleivių salone buvo du foteliai ir dvivietė sofa. Visos sėdimos vietos su saugos diržais, įėjimas į kabiną nuo sparno per dureles abiejuose šonuose. „Junkers F.13" buvo vienas pirmųjų lėktuvų, kurių keleivių salonas buvo apšildomas. Truputį patobulinti, toliau vadinti tik „Junkers F.13", keleiviniai lėktuvai pradėti gaminti didelėmis serijomis Vokietijoje ir užsienyje.
Pavadinimo kodo raidė F reiškė „Flugzeug“ (orlaivis). Tai buvo pirmasis „Junkers“ lėktuvas, pavadinimą gavęs pagal šią sistemą. Pagal ankstesnį „Junkers“ modelių kodavimą šis modelis būtų gavęs indeksą „J.13". Sovietų Rusijoje / SSRS buvo pagaminti 5 orlaiviai, kurie buvo vadinami Ju-13 arba PS-2.[5]
Internuotas Junkers F.13 Kauno aerodrome, 1919 m. spalio 16 d.
Specialiai paruoštu Junkers F.13 „Annelise", kuriuo skrido aštuoni žmonės, 1919 m. rugsėjo 13 dieną pasiektas 6750 metrų aukštis. Tačiau šis rekordas nebuvo patvirtintas, nes Vokietija nepriklausė aviacinius rekordus registruojančiai Tarptautinei aeronautikos federacjai. Vienas iš trijų pirmųjų Junkers F.13 „Annelise" savo „gyvenimą" baigė Lietuvoje.[6]
Pirmieji užsienio pirkėjai, įsigiję Junkers F.13, buvo Lenkijos bei JAV aviakompanijos. JAV pašto tarnyba 1920 m. įsigijo aštuonis F.13, kurie buvo naudojami linijose Niujorkas-Omaha bei Niujorkas-San Franciskas. Lėktuvai buvo 30 proc. pigesni, jų eksploatavimas – perpus pigesnis, pagaliau jie galėjo nuskristi nenutūpę 50 proc. toliau nei to meto amerikiečių analogai. Be to, F.13 galėjo skraidinti du su puse karto didesnį naudingą krovinį. JAV šis aparatas šešiems asmenims (dviem pilotams ir keturiems keleiviams) buvo žymimas JL-6. Tai buvo pirmosios gamintojo (Junkers) ir pardavėjo JAV (Larsen) pavardžių raidės. Iš viso JAV parduoti dvidešimt aštuoni F.13. 1920 m. F.13 pradėjo skraidyti Kolumbijoje, po to – kitose Lotynų Amerikos valstybėse. Europoje F.13 buvo pradėtas naudoti susisiekimui 1919 m.[7]
Junkers F 13 salonas
Iki pat gamybos pabaigos 1932 m. dauguma F.13 orlaivių buvo gaminami Junkers bazėje Desau mieste. Sunkiu 1921–23 m. laikotarpiu gamyba buvo perkelta į „Junkers“ gamyklas laisvajame Dancigo mieste ir „Dvigatel“ gamyklą Taline. 1922–23 m. Hugo Junkersas susitarė su Sovietų Sąjunga dėl F.13 gamybos SSRS teritorijoje, Filuose netoli Maskvos, kuri tapo žinoma kaip „Gamykla Nr. 22“. Dalį šių orlaivių naudojo sovietų oro linijos („Dobrolet“, „Deruluft“, „Aeroflot“), dalį – Raudonoji armija.
1925 m. F-13 sudarė 40 proc. visų tarptautinėse trasose skraidžiusių lėktuvų. 1926 m. vien „Deutsche Luft Hansa“ jų turėjo 55 vnt.[8] Komerciniai F.13 buvo naudojami daugiau nei trisdešimt metų: nuo eksploatacijos pradžios 1919 m. iki paskutinio komercinio F.13 nurašymo Brazilijoje 1951 m.
1919 m. spalio 16 d. Rokiškio apylinkėse ties Obeliais dėl karbiuratoriaus gedimo pievoje nusileido Vokietijoje registruotas Junkers F.13. Juo iš Sovietų Rusijos į Vokietiją vyko Enver Paša – buvęs karo ministras, o iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos ir absoliutus Turkijos diktatorius, jo adjutantas Kernal Paša ir dar vienas neįvardijamas asmuo. Lėktuvas ir turkai buvo internuoti, vokiečiui lakūnui ir trečiajam keleiivui buvo leista toliau keliauti į Vokietiją.[4]
Internuotas Junkers F.13 buvo pirmosios modifikacijos „Anelise“.
2009 m. buvo pradėtas įgyvendinti F.13 rekonstrukcijos projektas, kurio iniciatoriai Junkers koncernas (Vokietija) ir lagaminų gamintoja Rimowa (Šveicarija). Projekto rezultatas – naujai pastatytas F.13 orlaivis – pirmą kartą pakilo 2016 m. rugsėjo mėn.[9] F.13 replikoje įrengta radijo aparatūra ir autoatsakiklis. Vietoje antrajame dešimtmetyje sukurto vienaeilio BMW šešių cilindrų variklio, montuojamas žvaigždinis devynių cilindrų ketvirtajame dešimtmetyje sukurtas variklis „Pratt&Whitney R-985 Wasp Junior“. Ši modifikacija turi istorinį pagrindą, nes keturi paskutinių serijų F.13 buvo komplektuojami su analogiškais „Pratt&Witney“ varikliais.
Naujasis F.13 yra sertifikuotas Šveicarijoje. F.13 replikos parduodamos už 2,5 mln. JAV dolerių už vienetą. 2016 m. buvo pradėta dar trijų replikų gamyba.
Junkers F.13 pilotų kabina, 1920 m.Pirmasis prototipas su mažesniais sparnais (sparnų ilgis 14,47 m / 47 pėdos 5,75 colio, sparnų plotas 38,9 m² / 419 kv. pėdų) ir silpnesniu 127 kW (170 AG) galios „Mercedes D III.a vienaeiliu) varikliu.
F.13a
pirmasis lėktuvas su 140 kW (185 AG) galios „BMW IIIa“ varikliu.
F.13ba, ca, da, fa
visi su 149 kW (200 AG) galios „Junkers L2“ vertikaliu vandeniu aušinamu varikliu ir kitais patobulinimais. Modifikacija „fa“ tuirėjo apie 1 m ilgesnį fiuzeliažą.
F.13be, ce, de, fe
su 230 kW (310 AG) galios „Junkers L5“ vertikaliu vandeniu aušinamu varikliu.
F.13dle, fle, ge, he, ke
su „Junkers L5“ varikliu.
F.13bi, ci, di, fi,
kaip „ca“ – „fa“, su 186 kW (250 AG) galios BMW IV varikliu.
