Ingrida Veliutė
| Ingrida Veliutė | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1979 m. vasario 11 d. Telšiai |
| Veikla | kultūrologė, paveldo tyrinėtoja |
| Išsilavinimas | humanitarinių mokslų daktarė |
| Alma mater | Vytauto Didžiojo universitetas |
| Doktorant. vadovas | prof. dr. Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė |
Ingrida Veliutė (g. 1979 m. vasario 11 d. Telšiuose) – Lietuvos kultūrologė, paveldo tyrinėtoja. 2019–2020 m. Lietuvos kultūros viceministrė[1][2], nuo 2022 m. – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinio direktoriaus pavaduotoja mokslui ir strateginei plėtrai[3].
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1997 m. baigė Telšių 5-ąją vidurinę mokyklą (nuo 1997 m. – Telšių Džiugo gimnazija). 2003 m. Vytauto Didžiojo universitete Humanitarinių mokslų fakultete baigė istorijos magistro studijas, 2012 m. Menų fakultete apgynė disertaciją „Kauno tvirtovės istorinis bei architektūrinis paveldas ir jo animavimo galimybės“ ir įgijo humanitarinių mokslų srities Menotyros krypties mokslų daktaro laipsnį. 2002 m. gavo Stefanijos ir Mečislovo Leškių stipendiją, 2009–2012 m. laimėjo Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo, Švietimo mainų paramos fondo ir Lietuvos mokslų tarybos mokslines stipendijas stažuotėms Varšuvoje, Gimarainse ir kt.
2001–2007 m. dirbo Vilniaus Mokslo ir enciklopedijų leidybos institute (nuo 2023 m. – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras). 2005–2010 m. dirbo mokslo darbuotoja Vytauto Didžiojo universiteto Karo istorijos centre. 2008–2020 m. dėstė Vytauto Didžiojo universitete, Vilniaus dailės akademijoje, Kauno technologijos universitete, Varšuvos universitete ir Vroclavo gamtos mokslų universitete. 2019 m. dirbo Kauno miesto muziejaus Pilies skyriaus vadove. 2017–2019 m. – Lietuvos kultūros tarybos narė[4]. 2019–2020 m. – Lietuvos kultūros viceministrė[5][6][7].
Ekspertinė ir visuomeninė veikla
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]2015–2020 m. – ICOMOS Lietuvos nacionalinio komiteto narė (2016–2019 m. – viceprezidentė). 2017–2019 m. – Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos (III) narė. 2018–2019 m. – ICOMOS Lietuvos nacionalinio komiteto deleguota į „Integralios kultūros paveldo apsaugos politikos modeliui parengti darbo grupę“ prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos. 2018–2020 m. Europos Sąjungos programos Erasmus+ ir Solidarumo korpusas tarptautinė ekspertė. 2018 m. – UNESCO konvencijos dėl kultūros raiškos įvairovės apsaugos ir skatinimo įgyvendinimo stebėsenos darbo grupės narė. Nuo 2019 m. Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros, Lietuvos mokslo tarybos ekspertė. Nuo 2021 m. – Kultūros paveldo ekspertų asociacijos narė.
Eidama kultūros viceministrės pareigas buvo Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros paveldo išsaugojimo ir aktualizavimo politikos 2020–2024 metų veiksmų plano rengimo darbo grupės vadovė, Lietuvos kultūros paveldo skaitmeninimo tarybos ir Kauno modernizmo architektūros paraiškos parengimo įrašymui į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą priežiūros grupės pirmininkė[8]. Taip pat paskirta Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotine kultūros paveldo klausimais Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartyje ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lenkijos Respublikos Vyriausybės sutartyje dėl bendradarbiavimo kultūros, švietimo ir mokslo srityse numatytoms veikloms vykdyti[9]. Buvo Ministro pirmininko sudarytos ekspertų darbo grupės Vasario 16-osios Akto signataro, Lietuvos Tarybos Pirmininko, Lietuvos Valstybės Prezidento Antano Smetonos paminklui Vilniuje pastatyti narė, Macikų nacistinės Vokietijos karo belaisvių stovyklos ir Sovietų Sąjungos Gulago lagerių objektų komplekso (1941–1955 m.) sutvarkymo priežiūros komisijos narė[10], UNESCO Lietuvos nacionalinio komiteto „Pasaulio atmintis“ narė, Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos Skaitmeninės darbotvarkės tarybos narė[11], Lietuvos nacionalinio muziejaus, Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus tarybų narė.
Projektinė ir kultūrinė veikla
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]2015–2018 m. vykdė sociokultūrinės ir kūrybinės veiklas, mažinančias atskirtį, įgyvendino projektus: „(ne) LAISVAS menas“ (2016–2018 m.), „Re–Imagine our waste with Entrepreneurship“ (2017 m.), „Tu negali – menas gali“ (2016–2017 m.)[12]. 2015–2018 m. kartu su Italijos, Austrijos, Lenkijos dizaineriais kuravo tarptautines jaunųjų dizainerių kūrybines dirbtuves „NewIDeA“[13]. Nuo 2013 m. įgyvendino paveldo populiarinimo projektus, įtraukiančius naująsias technologijas ir telkiančius virtualią geoslėptuvių bendruomenę Lietuvoje, dirbo įgyvendinant projektus: „(Ne)atrasta Lietuva: geoslėptuvių panaudojimas informacijos apie kultūros paveldą sklaidai“ (2013 m.), „Šiuolaikinių technologijų panaudojimas Lietuvos etnografinių regionų paveldo animavime“ (2014–2015 m.)[14]. 2009–2015 m. kuravo mokslinio, edukacinio ir taikomojo pobūdžio veiklas, susijusias su miesto medinės architektūros saugojimu ir dokumentavimu. Kartu su prof. dr. Nijole Lukšionyte-Tolvaišiene ir kolegomis sukūrė miesto medinės architektūros duomenų bazę „Archimedė“[15], įgyvendino mokslo projektus: „Miestietiškas medinis namas: praeities reliktas ar gyva tradicija“ (2016 m.), „Mediniai miestai" – architektūros duomenų bazė” (2014–2015 m.), „Istorinės atminties refleksija mediniuose miestiečių namuose ir jų išlikimo perspektyvos“ (2013–2014 m.), „ATVIRI NAMAI: praktinių seminarų ciklas apie miesto medinių namų tvarkybą, priežiūrą ir prevenciją“ (2013 m.)[16], „Archimedė“ – Kauno miesto medinės architektūros duomenų bazė (2012–2013 m.). 2021–2022 m. prisidėjo prie nacionalinės reikšmės projekto „Kultūrinės edukacijos sistemos modernizavimas“ įgyvendinimo. Nuo 2023 m. vadovauja projektui „Kultūros paveldo informacinių sistemų konsolidavimas ir modernizavimas“[17].
2018 m. dienraščio „Kauno diena“ organizuotame konkurse už sociokultūrines veiklas išrinkta „Metų kauniete 2017“[18][19].
Aktyvi keliautoja, kalnų žygeivė[20]. Nuo 2012 m. – Lietuvos alpinizmo asociacijos narė, aplankiusi daugiau nei 50 valstybių, pasiekusi daugiau nei 30 valstybių aukščiausias vietas, tarp jų 2008 m. Grosgloknerį (3798 m), 2009 m. Kilimandžarą (5895 m)[21], 2013 m. Tubkalį (4167 m), 2017 m. Elbrusą (5642 m), 2019 m. Demavendą (5610 m) ir kt.
Bibliografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Tadeusz Katelbach: atvirai ir slaptai apie Lietuvos politiką [sud. Marek Jabłonowski, Andrius Vaišnys, Ingrida Veliutė]. Vilnius, 2023;
- Gyvenimas tarp vandenų: Neringos architektūros paveldas ir kasdienybė. Mokslo straipsnių rinkinys [sud. ir mokslinės redaktorės Dalė Puodžiukienė, Ingrida Veliutė]. Vilnius: ICOMOS Lietuvos nacionalinis komitetas, 2018;
- Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilys. Interaktyvus „pop-up“ leidinys vaikams [teksto autorė Ingrida Veliutė]. Kaunas: Debesų ganyklos, 2017;
- Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčiai 120 metų = 120 year anniversary of St. Michael the archangel (the Garrison) church in Kaunas. Kaunas: Terra Publica, 2015;
- Lietuvos dvarai ir pilys [sud. Vytautas Kandrotas ir Ingrida Veliutė]. Kaunas: Terra publica, 2015.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ „Darbą pradėjo kultūros viceministrė Ingrida Veliutė“. Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. 2019-05-20. Nuoroda tikrinta 2024-04-28.
- ↑ Ingrida Veliutė. Kas yra kas Lietuvoje 20/21. Kaunas, 2021. p.1181.
- ↑ „Dr. Ingrida Veliutė - Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka“. LR valstybė. Nuoroda tikrinta 2024-04-28.
- ↑ „Darbą pradėjo naujos sudėties Lietuvos kultūros taryba“. Lietuvos kultūros taryba. 2017-06-20. Nuoroda tikrinta 2024-04-28.
- ↑ „Kultūros viceministrė I. Veliutė: skaitmeninės technologijos svarbios kuriant ir saugant kultūrą“. Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. 2019-09-04. Nuoroda tikrinta 2024-04-28.
- ↑ „Kultūros viceministrė I.Veliutė: „Nuoseklūs pokyčiai reikalingi tam, kad paveldas taptų neatskiriama mūsų gyvenimo dalimi““. 15min. 2020-06-09. Nuoroda tikrinta 2024-04-28.
- ↑ Ingrida Veliutė: „Paveldas nebūna patogus“ // Nemunas. Nr. 6(1023). 2020 m. birželis, p.8-11[1]
- ↑ „Kauno modernizmo architektūros paraiška dėl UNESCO pripažinimo įveikė pirmąjį etapą“. Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. 2020-11-17. Nuoroda tikrinta 2024-04-28.
- ↑ 2019-10-04 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr.19-11571 dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotinio kultūros paveldo klausimams spręsti paskyrimo
- ↑ 2019-06-10 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr.19-7110 dėl Macikų nacistinės Vokietijos karo belaisvių stovyklos ir Sovietų Sąjungos Gulago lagerių objektų komplekso (1941–1955 m.) sutvarkymo priežiūros komisijos sudarymo
- ↑ 2020-09-16 Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro įsakymas Nr. 4-783 dėl darbo grupės – Skaitmeninės darbotvarkės tarybos sudarymo
- ↑ Kutinskaitė–Būdavienė Š. Mokslų daktarė – tarp pilių ir kalnų viršūnių // Kauno diena. Nr.299(21361). 2017 m. gruodžio 30 d., p.28-30.[2]
- ↑ „Dizaino kūrybinėse dirbtuvėse "New Idea-2016" - tarptautinės studentų ir dėstytojų pajėgos“. Statyba ir architektūra. 2016-09-21. Nuoroda tikrinta 2024-04-28.
- ↑ Veliutė I. Štaupaitė K. Inovatyvumas – paprastume, arba kitoks būdas pažinti etnografinius regionus // Nemunas. Nr. 24(960). 2015 m. gruodžio 17 – 2016 m. sausio 6 d., p.18-19[3]
- ↑ „Kas pasirūpins Kauno medinukais?“. Kauno diena. 2015-05-04. Nuoroda tikrinta 2024-04-28.
- ↑ „Žalios medinės architektūros išlikimo idėjos“. bernardinai.lt. 2013-04-30. Nuoroda tikrinta 2024-04-28.
- ↑ „Kultūros paveldo informacinių sistemų konsolidavimas ir modernizavimas“. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Nuoroda tikrinta 2024-04-28.
- ↑ Šakienė J. Metų kaunietę supa ypatinga Kauno aura // Kauno diena. Nr.57(21418). 2018 m. kovo 10 d., p.1, 10-11.[4]
- ↑ Šakienė J. Metų kaunietė: Kaunas nenustoja stebinti // Kauno diena. Nr.63(21424). 2018 m. kovo 17 d., p.1, 10-11.[5]
- ↑ Židžiūnienė J. Kiekviena akimirka, praleista keliaujant, yra įkvėpimas kasdienai // Keliauk! Nr.4(20). 2021 m. žiema, p.52-59.
- ↑ Šemelytė R. Tūkstantmečio vėliava Kilimandžaro viršūnėje // Šeimininkė. Nr.8(882). 2009 m. vasario 25 – kovo 3 d., p.12-13.[6]
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Ingridos Veliutės biografija Archyvuota kopija 2019-06-13 iš Wayback Machine projekto.