Impulsas (signalas)
Signalų apdorojimo teorijoje sąvoka impulsas – staigus, trumpalaikis pokytis signalo amplitudėje nuo pagrindinės vertės iki aukštesnės arba žemesnės vertės su staigiu grįžimu į pagrindinę vertę.[1]
Teoriškai įsivaizduojamo stačiakampio formos impulso dažnio spektras būtų begalinis, ir realiai tokie impulsai neegzistuoja. Visiems praktikoje pasitaikantiems elektros impulsams būdingi iškraipymai. Realiai įtampa iš pradžių laipsniškai (bet ne staiga) didėja („frontas“), paskui prasideda pereinamieji procesai, po kurių nusistovi naujas lygmuo („nugara“). Impulsui pasibaigus, įtampa panašiai laipsniškai krenta, po kol vėl vyksta pereinamieji procesai („uodega“). Šių iškraipymų mastas ir pobūdis priklauso nuo konkrečių elektronikos sprendimų. Dėl šių trukdančių tarpinių efektų loginio signalo nulio ir vieneto lygmenys negali būti pernelyg arti vienas kito. Tik į įtampos slenksčius reaguojanti elektros grandinė atkuria pradinę (stačiakampę) įtampos formą, tačiau dėl baigtinio kylančios ir besileidžiančios dalies statumo toks atkurtas impulsas laiko atžvilgiu vėluoja.
Iškraipymus turi ir kiti (pavyzdžiui, trikampio formos) impulsai.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Dailidėnas V., Lašas A., Mickūnas N., Šurna R. Impulsinė technika. – Vadovėlis. – V.: Mokslas, 1976. – 388 p.