Išpažintis
Išpažintis – judaizme ir krikščionybėje žodinis nuodėmių išpažinimas; atgailos forma.[1][2]
Išpažinties atlikimo sąlygos – išpažinties paslaptis, jo užtikrinimas, nuodėmių išpažinėjas ir tinkamas nuodėmklausys. Privatumui užtikrinti kiekvienoje katalikų bažnyčioje yra įrengiama bent viena klausykla. Nesant atribotų (nuo kitų šventovėje esančių žmonių) patalpų, stengiamasi atlikti išpažintis tam tikru atstumu nuo kitų tikinčiųjų (pvz., lauke, atlaidų metu), kad būtų galimas pokalbis ir jo paslapties užtikrinimas. Kunigas, klausantis išpažinties, privalo dėvėti kamžą ir stulą.[3] Katalikai išpažintį atlikti privalo kartą per metus; turi būti išpažintos visos sunkiosios nuodėmės, t.p. siūloma išpažinti ir lengvąsias. Atlikus išpažintį, nuodėmklausys beveik visais atvejais Kristaus vardu atleidžia nuodėmes ir suteikia išrišimą.[2]
Nuo VI a. airių misionieriai išplatino dažnos privačios išpažinties praktiką. Florencijos susirinkimas (1438–1445 m.) paskelbė, kad nuodėmių išpažinimas yra sakramento materija, o atleidimo žodžiai – forma.[2]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ „Confession“. Britannica. Nuoroda tikrinta 2024-04-06.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 Išpažintis. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2024-04-06.
- ↑ Atgaila. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2024-04-06.