Didysis margasis genys

Dendrocopos major
Didysis margasis genys
Apsaugos būklė
Nekeliantys susirūpinimo (IUCN 3.1),
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai ( Animalia) Tipas: Chordiniai ( Chordata) Potipis: Stuburiniai ( Vertebrata) Klasė: Paukščiai ( Aves) Būrys: Geniniai paukščiai ( Piciformes) Šeima: Geniniai ( Picidae) Gentis: Margieji geniai ( Dendrocopos) Rūšis: Didysis margasis genys ( Dendrocopos major)
Binomas
Dendrocopos major Linnaeus, 1758
Paplitimo arealas

Didysis margasis genys (Dendrocopos major) – geninių (Picidae) šeimos paukštis.

Išvaizda

Didysis genys yra kiek didesnis už varnėną. Nuo kitų margųjų genių skiriasi skruostų raštu, didelėmis baltomis dėmėmis pečių srityje ir raudonu pauodegiu.

Patino viršugalvis, kaklas, nugara ir antuodegis juodos spalvos. Nuo sparno driekiasi juodas dryželis, kuris skruostuose susilieja su juoda juostele, einančia nuo pakaušio link kaklo šonų. Pakaušis raudonas. Kakta, skruostai ir visa apatinė kūno pusė balta. Pečių srityje dvi didelės baltos dėmės. Juodi sparnai išmarginti baltais skersiniais dryžiais. Pauodegys raudonas. Snapas ir kojos pilki. Rainelė raudona. Patelė panaši į patiną, tik jos pakaušis juodas. Jauniklių viršugalvis raudonas, pakaušis juodas. Išsirita pliki.

Paplitimas

Paplitęs Eurazijoje paplitęs nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno. Šiaurėje arealas siekia Kolos pusiasalį, Obės žemupį, Lenos vidurupį, Kamčiatką, pietuose tęsiasi iki pietinės Kinijos, Mongolijos, šiaurinio Kazachstano, Volgos deltos, Mažosios Azijos, Viduržemio jūros pakrančių. Gyvena Šiaurės Afrikoje.

Žiemoja paplitimo areale.

Lietuvoje dažniausiai sutinkamas genys.

Biologija

Peri įvairiuose biotopuose: soduose, parkuose, prie kelių. Perėjimui natūralių vietų nestinga, nes šis genys neišrankus.

Didžiųjų genių porą galima pamatyti tik perėjimo laikotarpiu, paprastai stebimi tik pavieniai paukščiai, tačiau jų tankumas skirtingose teritorijose labai nevienodas. Peri mišriuose miškuose, nes čia lengviau iškalti drevę. Rudenį, žiemą laikosi eglynuose ir pušynuose, kur gausu sėklų. Žiemą šių genių taip pat padaugėja miestuose, gyvenvietėse, ypač kankorėžių nederliaus metais. Seni paukščiai kartais daug metų laikosi tose pačiose vietose, daugiau keliauja tik labai jauni arba jauni paukščiai.

Dauginimasis

Didžiojo genio jauniklis

Didžiojo genio kalenimas

Kasmet išsikala naują drevę, tik retkarčiais apsigyvena senoje. Daugiausia skobia drebules, juodalksnius, beržus, rečiau pušis. Netoli uokso, kuriame paukštis peri, galima rasti keletą pradėtų ir nebaigtų uoksų. Dažnai darbą meta nepajėgdami sutrupinti šakos. Kita vertus, šios drevės yra pavasarinio tuoktuvių ritualo dalis. Naują drevę per maždaug 3 savaites iškala abu porelės nariai.

Gūžtos nesuka, kiaušinius deda tiesiog ant pjuvenų, medžio atplaišų. Dėtyje būna apie 5 kiaušiniai, maždaug dvi savaites juos peri abu porelės nariai.

Jaunikliai išsirita akli, bet auga sparčiai. Juos maitina patinas ir patelė. Jaunikliams palikus lizdą, tėvai jais rūpinasi dar dvi savaites.

Mityba

Maistui neišrankūs, minta žygiais, ūsuočiais, spragšiais, lapgraužiais, straubliukais, drugių vikšrais bei amarais, skruzdėlėmis ir jų perais, uogomis, pušų ir eglių sėklomis, riešutais, gilėmis.

Šaltiniai

• Lietuvos fauna: paukščiai, 2 knyga. Sud. V. Logmanas. – Vilnius: Mokslas, 1991.