Bantų migracijos
Bantų migracijos – bantų kalbomis kalbančių tautų (bantu) priešistorinės migracijos juodojoje Afrikoje. Šių migracijų metu bantu apgyvendino didžiules teritorijas dabartinėse valstybėse: Kamerūne, Konge, Kongo Demokratinėje Respublikoje, Ugandoje, Ruandoje, Burundyje, Kenijoje, Tanzanijoje, Angoloje, Zambijoje, Malavyje, Mozambike, Zimbabvėje, Botsvanoje, Namibijoje ir Pietų Afrikos Respublikoje.
Bantų protėvynė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nors nėra vieningai sutariama dėl bantų tautų protėvynės, kas inspiruoja keletą skirtingų teorijų, šiuo metu dauguma mokslininkų pripažįsta Dž. Grinbergo [1] teoriją, kuri bantų protėvyne laiko dabartinės Nigerijos ir Kamerūno pietinio pasienio teritorijas.
Iki to laiko Nigerio-Kordofano kalbomis kalbančios tautos jau buvo apgyvendinę visą Sudano regioną. Bantų protėviai buvo piečiausiai pasislinkusi jų grupė, gyvenusi arčiausiai Kongo džiunglių ruožo. Lingvistiškai tai buvo jauniausia Nigerio-Kordofano šeimos atšaka, ir jų artimiausi giminaičiai buvo bantoidai, ir dabar gyvenantys rytinėje Nigerijoje. Bantų prokalbė čia formavosi III–II tūkst. pr. m. e.
Remiantis lingvistiniais duomenimis nustatyta, kad dar protėvynėje bantai vertėsi žemdirbyste (augino jamsą, aliejines palmes). Taip pat gamino primityvią keramiką, tačiau nežinojo metalų. Visus šiuos pasiekimus jie vėliau išplatino savo migracijų metu[2].
Migracijų raida
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
 |
|---|
| Kongo civilizacija |
| Bantu migracija |
| Kongo imperija (nuo XIII a.)
|
| Atsiskyrusios valstybės (XV-XIX a.): |
| Ndongo, Matamba, Loangas, Kakongas, Ngojas, Sojas, Teke, Ovimbundu
|
| Kolonijos XVIII-XX a.: |
| Portugalų Vakarų Af., Portugalijos Kongas, Belgijos Kongas, Prancūzijos Kongas
|
| XX-XXI a. karai: |
| Angolos, Kongo I, Kongo II
|
| Nepriklausomybė: |
| Angola, Kongo Respublika, KDR |
Dėl tikslios migracijų raidos mokslininkai nesutaria. G. Phillipson yra pasiūlęs vieną iš migracijos teorijų, bet greta jos egzistuoja ir kitos teorijos.
I banga (1500–1000 m. pr. m. e.)
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Spėjama, kad bantų migracijos prasidėjo II tūkst. pr. m. e. viduryje, kuomet dėl įvairių priežasčių bantai paliko savo protėvynę. Tuo metu jie pasidalino į dvi grupes, kas lėmė vakarinių bantų ir rytinių bantų susiformavimą[3].
Vakariniai bantai migravo per Kongo džiungles (dabartinio Kamerūno, Gabono teritorijas) tiesiog į pietus, kol pasiekė piečiau esančias savanas. Čia jie susidūrė su vietos gyventojais, kalbančiais choisanų kalbomis. Šių dauguma asimiliavosi arba, stumiami bantų, migravo į pietus, taip apgyvendindami nederlingas Namibijos ir Kalahario dykumas. Jie tapo dabartinių bušmėnų protėviais. Vietoj jų pietvakarių Afrikoje apsigyvenę bantai suformavo bakongų, bateke ir kitas tautybes. Čia ilgainiui susikūrė aukšta Kongo civilizacija.
Rytinė bantų atšaka, tuo tarpu, migravo į rytus, palei šiaurinį Kongo džiunglių pakraštį, kol pasiekė labai derlingą ir tinkamą gyventi Didžiųjų ežerų regioną (dabartinė Uganda, Ruanda, Burundis, dalis Kenijos, Tanzanijos). Čia jie susidūrė su vietos gyventojais pigmėjais batva, kurie perėmė užkariautojų kalbas ir papročius, tačiau išliko žemiausiu visuomenės sluoksniu.
Ureve kultūra (I tūkst. pr. m. e.)
[redaguoti | redaguoti vikitekstą] |
|---|
| Didžiųjų ežerų valstybės |
| Bantų migracijos, Ureve kultūra |
| Kitaros imperija |
| Betembuziai > Bačveziai |
| Nilotų migracija
|
| Karalystės: |
| Bunjoras, Buganda, Toras, Busoga, Ankolė, Ruanda, Burundis, Karagvė, Buhaja, Buha
|
| Kolonijos: |
| Vokietijos Rytų Afrika, Belgijos Kongas, Uganda, Ruanda-Burundis
|
| Nepriklausomybė: |
| Uganda, Ruanda, Burundis, Tanzanija
|
| XX-XXI a. karai: |
| Kongo I, Kongo II |
Didžiųjų ežerų regiono bantai I tūkst. pr. m. e. išvystė aukštą priešistorinę kultūrą, kuriai, kaip spėjama, įtakos turėjo tuo metu šiaurėje klestėjusi Kušo civilizacija, dar vėliau – Aksumo imperija. Tai buvo Ureve kultūra, kurios gyventojai išmoko auginti sorgą, ėmė verstis gyvulininkyste, išvystė labai savitą ir aukšto lygio keramikos technologiją. Dar vėliau čia suklestėjo geležies lydimo technika.
Priešistorinės civilizacijos suklestėjimas (lydiminė žemdirbystė ir geležies lydymas) nulėmė spartų vietos miškų kirtimą. Dėl to kadaise džiunglėmis apaugęs Didžiųjų ežerų regionas buvo beveik iškirstas. Ureve kultūra klestėjo iki II mūsų eros tūkstantmečio, kol šiose vietose nesusiformavo pirmoji valstybė – Kitaros imperija.
Pietinės Afrikos kolonizacija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Iki I mūsų eros tūkstantmečio vidurio Ureve kultūros atstovai, savo technologijomis pranašesni už kitus aplinkinius gyventojus, sparčiai kolonizavo savanas pietuose, tokiu būdu apgyvendindami visą Pietinę Afriką (Tanzaniją, rytinę Kongo dalį, Malavį, Zimbabvę, Mozambiką, Zambiją). Jie naikino vietos gyventojus, kalbančius choisanų kalbomis, kurių vieninteliai šiuolaikiniai palikuonys yra hadzai ir sandavai Tanzanijoje.
Bantai atsikėlėliai visose teritorijose plėtojo geležies tradicijas. Tolimiausią pietinį pakraštį jie pasiekė apie 400 metus. Užkariautose teritorijose jie ilgainiui sukūrė galežies amžiaus kultūras, kurių žinomiausios yra Didžioji Zimbabvė, Luba, Lunda, Alujana ir kt.
Vėlesnės migracijos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nors daugelyje bantų užkariautų teritorijų gyventojai susėslėjo, jų migracijos nesibaigė iki pat XX a. Viena paskutiniųjų migracijų buvo labiausiai į pietus nutolusių bantų – ngunių – užkariavimai mufekane, vykę XIX a.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Greenberg, Joseph. Linguistic evidence regarding BAntu origins // Journal of African history, vol. 13 (1972), pp. 189–216
- ↑ Vansina, Jan. New linguistic evidence and The Bantu expansion // Journal of African history, vol. 36 (1995), pp. 137–195.
- ↑ Heine, Bernd, Hoff, Hans, Vossen, Rainer. Neuere Ergebnisse zur Territorialgeschichte der Bantu. Zur Sprachgeschichte und Ethnohistorie in Afrika // Möhlig, W. J. G. et al. (utg.) Neue Beiträge afrikanistischer Forschung. Berlin, Reimer: 1977, pp. 57-72.