Augalai

Plantae

Įvairių grupių ir jų klasių augalų rūšys

Domenas:	Eukariotai ( Eukaryota)
Karalystė:	Augalai ( Plantae)

Binomas

Plantae
Haeckel, 1866

Sinonimai

Metaphyta Whittaker, 1969
Vegetabilia

Augalų grupės^[1]^[2]

Samanos (Bryophyte)
Šertvūnai (Pteridophyte)
Plikasėkliai (Gymnospermae)
Magnolijūnai (Magnoliophyta)

Šis straipsnis apie gyvųjų organizmų grupę. Apie kaimą Vilkaviškio rajone skaitykite straipsnyje Augalai (Didvyžiai).

Augalai, augalų karalystė (Plantae) – didelė gyvųjų organizmų grupė, kuriai priklauso tokie plačiai paplitę organizmai kaip medžiai, krūmai, puskrūmiai, krūmokšniai, lianos, žolės, dažnai turintys žiedą, vadinamą gėle. Augalai yra eukariotai, t. y. turintys tikrąjį branduolį organizmai.

Augalus tiria daug mokslų: bendrosios botanikos, augalų anatomijos, augalų fiziologijos, augalų sistematikos. Yra specialieji mokslai skirti tik vienai augalų grupei tirti, pavyzdžiui, dendrologija tiria tik sumedėjusius augalus (medžius, krūmus), briologija – samanas ir kt.

Augalų karalystės dalimi anksčiau buvo laikyti grybai (Fungi), kuriuos mokslo pasaulis 1970 m. išskyrė į atskirą grybų karalystę.

Augalų evoliucija

Ilgą laiką, kol Žemėje dar nebuvo deguonies ir ozono sluoksnio, pirmykščiai organizmai galėjo vystytis tik gilesniame jūrų vandenyje, storo vandens sluoksnio saugomi nuo kenksmingos kosminės spinduliuotės. Kai kurie organizmai įgavo žalio chlorofilo ir ėmė vykdyti fotosintezę. Tai buvo labai reikšmingas įvykis, nes atmosferoje ėmė kauptis deguonis, pradėjo formuotis ir ozono sluoksnis.

Susidarė sąlygos aukščiau išnirti ir jūrų organizmams. Apgyvenę seklias pakrantes, organizmai pamažu kėlėsi į sausumą. Prieš 470 milijonų metų^[3] į sausumą išsikėlę daugialąsčiai dumbliai davė pradžią dar belapiams stuomeniniams augalams – psilofitams. Tai buvo nedideli žalieji augalai, dar neturintys lapų, šaknų ir buvo tarsi išsišakojusios ašys, tačiau savo sandara labiau išsivystę nei dumbliai. Buvo išsivystęs jų dengiamasis audinys – odelė ir apytakiniai audiniai – mediena bei karniena. Psilofitai dauginosi sporomis.

Prieš 300 mln. metų iš psilofitų atsirado sporiniai induočiai, kurie jau turėjo stiebus, lapus ir šaknis. Šiltas ir drėgnas klimatas buvo palankus augti ir daugintis paparčiams, asiūkliams bei pataisams. Vėliau Žemėje pasidarė sausiau ir šalčiau, sporiniai induočiai ėmė nykti, atsirado primityvių plikasėklių augalų. Kai klimatas pasidarė dar atšiauresnis, senieji plikasėkliai pamažu išnyko, juos pakeitė tobulesni augalai – senoviniai spygliuočiai. Paskui vietoje jų atsirado dabartiniai plikasėkliai – pušys, eglės, kėniai. Galiausiai atsirado gaubtasėkliai (žiediniai) augalai. Jie – labiausiai prisitaikę gyventi sausumoje augalai. Šie augalai greitai paplito visoje Žemėje ir auga jau daugiau kaip 60 mln. metų.

Šiuo metu augalai yra esminis vandens apytakos ir kitų biogeocheminių ciklų elementas.

Augalų įvairovė

Augalų įvairovę sąlygoja skirtingos gyvenamosios vietos, prie kurių kiekvienas augalas yra pripratęs. Jų protėviai tūkstančius metų buvo priklausomi nuo kurios nors vietos ir turėjo pakankamai laiko prie jos prisiderinti ir taip ištobulinti gyvenimo ritmą, trukmę, formą, kad galėtų sėkmingai daugintis. Augalai turi jo rūšiai būdingą genetinę programą, lemiančią jo amžių, dydį, išvaizdą. Savo gimtinėje iki kelių metrų aukščio išaugantys medžiai ar krūmai, patekę į visai skirtingą aplinką, tampa visai mažučiai, beveik nebrandina vaisių.

Augimo būdai

auga tiesiai aukštyn
vyniojasi arba lipa
šliaužia arba plėtojasi
auga užsikabinus už kitų augalų, sienų ar pan.

Augalų amžius

Augalų amžius yra labai įvairus. Būna vienamečiai, dvimečiai, daugiamečiai. Išlieka žoliniai arba sumedėja (medžiai, krūmai, puskrūmiai).

Vienamečiai ir dvimečiai augalai per vienerius ar dvejus metus išdygsta, užauga, peržydi, užmezga vaisius ir subrandina sėklas. Išpildę savo paskirtį jie miršta.
Daugiamečiai augalai"
- kerai, svogūniniai augalai turi kiekvienos vegetacijos periodu naujus ūglius išleidžiančius šakniastiebius, šakniagumbius ar svogūnus.
- puskrūmiai žolinę dalį, kuri numiršta ir sumedėja, atsiaugina kiekvienais metais.
- Krūmai ir medžiai gyvena daugelį metų.

Augalų prisitaikymas

Nuo pernelyg gausaus vandens garinimo kai kurie augalai apsisaugo morfologinėmis adaptacijomis: vieni turi pūkelius, kiti – lapus dengiantį vaškingą sidabrinę ar melsvai žalios spalvos sluoksnelį.
Dalis unksmėje augančių augalų ieškodami šviesos paliko žemę ir persikėlė ant medžių šakų, kai kurie pavirto lianomis, kad galėtų pasiekti medžių viršūnes. Kai kas išsiugdė milžiniškus šviesą gaudančius lapus.
Nuo sausros apsisaugoti augalai „įsigijo“ vandens saugyklas – storus drėgmę kaupiančius lapus (pvz., šilokai), stiebus (pvz., kaktusai, baobabai), šaknis, taip pat – svogūnėlius (pvz., tulpės).
Nuo deguonies stygiaus užpelkėjusiose dirvožemiuose augalai apsisaugo kvėpuojamosiomis šaknimis, kurios kyšo žemės paviršiuje.

Augalų rūšių kiekis

Skirtingi mokslo šaltiniai skelbia skirtingus augalų (Plantae) karalystės rūšių skaičius, bet manoma kad vien tik augančių sausumoje, pasaulyje yra daugiau nei 450 000 rūšių^[4]

Anot Karališkųjų botanikos sodų, induočių (Tracheophyta) grupėje yra žinoma apie 391 000 rūšių, iš kurių apie 369 000 rūšių arba 94 procentai sudaro magnolijūnai (Magnoliophyta). Panašius skaičius skelbia Encyclopædia Britannica – 390 900 rūšių yra žinomos^[5].

Tarptautinė raudonoji knyga skelbia, kad 2014 m. duomenimis, buvo identifikuotos 307 674 rūšys, o žemiau augalų rūšių kiekis pagal pagrindines augalų grupes:^[6]

Chlorophyta (Reichenbach, 1834) – žaliadumblių, 4 242.
Rhodophyta (Wettstein, 1922) – raudondumblių, 6 144.
Bryophyte – samanų, 16 236.
Pteridophyte Schimp., 1879 – šertvūnų, 12 000.
Gymnospermae Prantl, 1831 – plikasėklių, 1 052.
Magnoliopsida – magnolijūnų, 268 000.

Tarp 1750 ir 2000 metų arba 250 metų laikotarpyje, išnyko 571 augalų rūšis – tai dvigubai daugiau rūšių, nei per šį laikotarpį kartu paėmus išnykusias varliagyvių, paukščių, žinduolių rūšis^[7]^[8]^[9]^[10]. Per metus atrandama ir aprašoma apie 2 000 naujų rūšių, bet dažnai jos jau yra netoli išnykimo ribos^[11]