Aušvico koncentracijos stovykla
„Aušvicas“ nukreipia čia. Apie miestą Lenkijos pietuose, žiūrėkite Osvencimas.
| Aušvico koncentracijos stovykla vok. Konzentrationslager Auschwitz | |
 Aušvico I vartai su užrašu Arbeit macht frei („Darbas išlaisvina“) | |
| Vieta | Osvencimas, Lenkija |
|---|---|
| Operatorius | Trečiasis Reichas ir SS |
| Komendantas | Rudolfas Hiosas |
| Veiklos data | 1940 m. gegužės 20 d. – 1945 m. sausio 27 d. |
| Kaliniai | Daugiausia žydai, lenkai, čigonai, sovietų karo belaisviai |
| Kalinių skaičius | Mažiausiai 1,3 mln.[1] |
| Nužudyta | Mažiausiai 1,1 mln.[1] |
| Išlaisvino | Sovietų Sąjunga (1945 m. sausio 27 d.) |
| Svetainė | www |
| UNESCO Pasaulio paveldo objektas | |
| Pavadinimas | Aušvicas-Birkenau, nacių koncentracijos ir naikinimo stovykla (1940–1945) |
| Tipas | Kultūrinis |
| Kriterijus | vi |
| Įrašas | 1979 m. (3 sesija) |
| Nuoroda | 31 |
| Regionas | Europa ir Šiaurės Amerika |
Aušvico koncentracijos stovykla (vok. Konzentrationslager Auschwitz, KL Auschwitz) – didžiausia nacistinės Vokietijos koncentracijos ir naikinimo stovykla, 1940–1945 m. veikusi nacių okupuotoje Lenkijoje. Stovykla pavadinta netoliese esančio Lenkijos miesto Osvencimo vokišku pavadinimu. Birkenau buvo nedidelis kaimelis netoliese, didžiąja dalimi sunaikintas vokiečių. Po vokiečių okupacijos 1939 m. ir dalies Lenkijos aneksijos Osvencimas administraciškai priskirtas Aukštutinės Silezijos provincijos (Provinz Oberschlesien) Katovicų apskričiai (Regierungsbezirk Kattowitz).
Stovyklos komendantas Rudolfas Hiosas Niurnbergo proceso metu liudijo, kad Aušvice žuvo iki 3 mln. žmonių. Aušvico-Birkenau valstybinis muziejus šį skaičių tikslina iki 1,1 mln., 90 proc. aukų buvo žydai iš beveik visų Europos šalių. Didžioji aukų dalis buvo nunuodyti „Ciklonas B“ dujomis Aušvico dujų kamerose; kiti mirė nuo nuolatinio badavimo, priverstinių darbų, negydytų ligų, atskirų egzekucijų ir vykdytų „medicininių“ eksperimentų. 1947 m. aukų atminimui Lenkija pirmose dviejose stovyklose įsteigė muziejų. Iki 1994 m. muziejuje apsilankė apie 22 mln. žmonių, t. y. po 700 000 kasmet.
Idėja Osvencime kurti koncentracijos stovyklą kilo dar 1939 m. pabaigoje. Daugiausia buvo remiamasi patogia miestelio padėtimi ir geru geležinkelio susisiekimu su Aukštutine Silezija, Generalgubernija, Austrija ir kitomis šalimis. 1940 m. sausio mėn. SS oberfiureris Richard Glücks išsiuntė į vietą specialią komisiją, kuriai vadovavo SS šturmbanfiureris Walter Eisfeld, Zachsenhauzeno koncentracijos stovyklos komendantas. Komisija išsakė nuomonę, kad teritorija koncentracijos stovyklai netinka. Nepaisant to 1940 m. vasario 21 d. Richard Glücks pranešė Himleriui, kad čia gali būti kuriama karantino stovykla asmenims, persiunčiamiems į Reichą priverstiniams darbams.
1940 m. balandžio 18-19 d. Osvencime lankėsi speciali komisija vadovaujama SS hauptšturmfiurerio Rudolfo Hioso (Rudolf Höß). 1940 m. balandžio 27 d. SS reichsfiureris Heinrich Himmler pasirašė įsakymą įkurti Aušvico koncentracijos stovyklą Lenkijoje.[2] Po dviejų dienų koncentracijos stovyklų inspektorius SS oberfiureris Glücks paskyrė Rudolfą Hiosą stovyklos komendantu. Rudolfas Hiosas į Osvencimą atvyko balandžio 30 d., o gegužės 4 d. oficialiai pradėjo eiti pareigas.[3]
Struktūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Koncentracijos stovyklų kompleksą sudarė trys pagrindinės stovyklos: Aušvicas I, Aušvicas II ir Aušvicas III. Aušvice I žuvo apie 70 000 žmonių, daugiausia lenkai ir tarybiniai karo belaisviai. Aušvicas II (Birkenau) buvo naikinimo stovykla (Vernichtungslager), joje žuvo mažiausiai 960 000 žydų, 75 000 lenkų ir apie 19 000 čigonų. Birkenau buvo didžiausia iš visų nacių įsteigtų naikinimo stovyklų. Aušvicas III (Monovicė) buvo IG Farben koncerno Buna-Werke gamyklos darbo stovykla.
2008 m. lapkričio mėn. viename Berlyno bute rasti dokumentai, pagal kuriuos buvo numatytas Aušvico-Birkenau stovyklos išplėtimas, tačiau dokumentų autentiškumas nebuvo patvirtintas nepriklausomų ekspertų. Aplink Aušvicą buvo dar apie 40 su Aušvicu susijusių mažesnių koncentracijos stovyklų, kai kurios jų dešimtis kilometrų nutolusios nuo pagrindinių stovyklų. Šiose stovyklose kalinių skaičius buvo nuo kelių dešimčių iki kelių tūkstančių.
Kaip ir kitas Vokietijos koncentracijos stovyklas, Aušvicą valdė ir prižiūrėjo NSDAP partijos sukarinta organizacija SS. Stovyklos komendantais buvo Rudolf Höß (iki 1943 m. vasaros), vėliau Arthur Liebehenschel ir Richard Baer. R. Höß detaliai aprašė stovyklos funkcionavimą per jo tardymą po karo ir savo autobiografijoje. 1947 m. balandžio 16 d. jis buvo pakartas priešais įėjimą į Aušvico I krematoriumą.
Aušvicas I
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Aušvicas I buvo administracinis viso komplekso centras. Stovykla buvo įkurta mūriniuose dviejų-trijų aukštų pastatuose, buvusiose lenkų, o dar anksčiau – austrų kareivinėse.
Gegužės 20 d. į koncentracijos stovyklą atvyko 30 vokiečių kriminalinių nusikaltėlių, kuriuos Hiosas pasirinko Zachsenhauzeno koncentracijos stovykloje. Jiems suteikti numeriai 1-30 ir grupė apgyvendinta barake Nr.1. Jiems buvo numatytos prižiūrėtojų funkcijos. Antroji grupė – 728 lenkų politiniai kaliniai – čia buvo atsiųsta tų pačių metų birželio 14 d. Iš jų gyvi išliko 239. Vėliau stovykloje taip pat buvo laikomi sovietų karo belaisviai (iš viso jų atvežta 15 tūkst.), „antisocialiniai elementai“, kunigai, žydai ir 48 Vokietijos homoseksualai. Per dvejus metus kalinių skaičius svyravo nuo 13 iki 16 tūkstančių, o 1942 m. pasiekė 20 000. Stovyklos kaliniai buvo skirstomi į grupes, kurios aiškiai skyrėsi antsiuvais ant aprangos. Šešias dienas per savaitę, išskyrus sekmadienius, kaliniai turėjo dirbti aplinkinėse gamyklose ir ūkiuose.
Sunkus darbas, prastas maitinimas ir nehigieniškos sąlygos buvo didelio kalinių mirtingumo priežastimi. Dešimtame bloke daktaras Carl Clauberg vykdė medicininius eksperimentus su kaliniais. Vienuoliktame bloke laikyti stovyklos tvarką pažeidę kaliniai, kurie čia buvo kalinami ir kankinami. Kai kurie kaliniai naktį praleisdavo „stovimose kamerose“. Šios kameros buvo apie 1,5 m² ploto ir į jas sutalpindavo keturis kalinius. Kaliniai čia negalėjo daryti nieko kita, tik stovėti, o dieną kartu su kitais kaliniais buvo varomi dirbti. Vienuolikto barako rūsyje buvo „marinimo badu kameros“, kurių kaliniams neduodavo nei maisto, nei vandens, kol šie mirdavo.[4] Rūsyje taip pat buvo tamsiosios kameros su mažyčiu langeliu ir storomis durimis. Čia įkalintieji pamažu uždusdavo, kai iškvėpuodavo visą deguonį patalpoje; šiam procesui pagreitinti SS kartais kameroje palikdavo degančią žvakę.
Dvidešimt ketvirtame bloke iki 1943 m. vasaros buvo stovyklos viešnamis.
Stovyklos komendantai:
- SS oberšturmbanfiureris Rudolf Höß – 1940–1943;
- SS oberšturmbanfiureris Arthur Liebehenschel – 1943–1944;
- SS šturmbanfiureris Richard Baer – 1944–1945.
Aušvicas II
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Antroji pagal dydį stovykla buvo visų pirma naikinimo stovykla. Čia buvo įrengtos specialios dujų kameros ir krematoriumai.
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Piper, Franciszek (2000b). Długoborski, Wacław; Piper, Franciszek (eds.). Auschwitz, 1940–1945. Central Issues in the History of the Camp. III: Mass Murder. Oświęcim: Auschwitz-Birkenau State Museum. ISBN 978-8385047872. OCLC 929235229.
|
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |
50°02′09″ š. pl. 19°10′42″ r. ilg. / 50.03583°š. pl. 19.17833°r. ilg.