Karinskojės lauko mūšis
| Karinskojės lauko mūšis Aleksandrovo slabados mūšis | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| ATR-Rusijos karas (1605–1618) | |||||||
| |||||||
| Priešininkai | |||||||
 Abiejų Tautų Respublika
|
 Maskvos didžioji kunigaikštystė
| ||||||
| Vadai | |||||||
 Jonas Petras Sapiega Romanas Rožinskis
|
Michailas Skopinas-Šuiskis Jakob de la Gardie
| ||||||
| Pajėgos | |||||||
| Iki ~20 tūkst. | Iki ~25 tūkst. | ||||||
Karinskojės lauko mūšis (Aleksandrovo slabados mūšis, rus. Битва на Каринском поле = битва под Александровской слободой) – Abiejų Tautų Respublikos ir Maskvos didžiosios kunigaikštystės pajėgų kautynės, 1609–1618 m. ATR ir Rusijos karo epizodas, viena 1609 m. Maskvos apsiausties dalių. Mūšyje, įvykusiame spalio 18 (28) d. prie Aleksandrovo slabados, rusų kariuomenė, vadovaujama Michailo Skopino-Šuiskio, sumušė Lietuvos etmono Jono Petro Sapiegos vadovaujamas pajėgas. Rusų šaltiniuose nurodoma, kad mūšyje dalyvavo apie 20 tūkst. ATR ir apie 25 tūkst. Rusijos karių,[1] tačiau tai greičiausiai yra perdėti skaičiai, nuoroda į visą konkrečių karo vadų disponuotą kariuomenę.
Priešistorė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Ieškodamas pagalbos kovoje prieš ATR remiamą Dmitrijų Apsišaukėlį II, 1609 m. vasario 28 d. Vyborge M. Skopinas-Šuiskis savo brolio M. Šuiskio vardu sudarė sutartį su Švedijos karaliumi Karoliu IX, kuris mainais į Korelą (dab. Prioziorskas, Karelija) ir pažadą padėti Švedijai atsikariauti Livoniją suteikė 5 tūkst. pėstininkų ir 2 tūkst. raitelių pajėgas.[2] Balandžio 14 d. pagal šią sutartį į Didįjį Naugardą atvyko 12 tūkst. karių dydžio švedų korpusas, vadovaujamas maršalo Jakobo De la Gardi (šved. Jakob de la Gardie). Šis dalinys pagal sutartį buvo pavaldus Skopinui-Šuiskiui. Pastarasis iš Maskvos išvyko į šiaurę su 150 karių, turėdamas tikslą surinkti papildomas pajėgas kovai su Tušino lauke prie Maskvos stovyklą įsirengusiais Dmitrijaus Apsišaukėlio II rėmėjais.
Skopinui-Šuiskiui šiaurinėje Rusijoje pavyko surinkti iki 25 tūkst. dydžio pajėgas, kurios pajudėjusios iš Kaliazino, užėmė Pereslavlį Zaleskį ir rugsėjo 29 d. beveik be kovos užėmė strategiškai svarbią Aleksandrovo slabadą. Etmono Sapiegos palikta lenkų kuopa pasitraukė į pagrindinę ATR kariuomenės stovyklą, įsikūrusią prie apsiausto Sergijaus Trejybės vienuolyno. Užėmę buvusią karališkąją rezidenciją, Skopino-Šuiskio pajėgos pradėjo kelti tiesioginę grėsmę Sapiegos stovyklai.
Skopinas-Šuiskis Aleksandrovo slabadą pavertė laikina prieš ATR pajėgas kovojusių rusų baze, laukdamas, kol atvyks papildomos pajėgos: Fiodoro Šeremetevo būriai iš Astrachanės ir Ivano Kurakino bei Boriso Lykovo-Obolenskio pulkai iš Maskvos. Numatydamas galimą Sapiegų puolimą, Skopinas-Šuiskis įsakė statyti lauko įtvirtinimus. Dar prieš atvykstant pagrindinėms pajėgoms į Aleksandrovo slabadą, jį užėmęs priešakinis Grigorijaus Valujevo būrys gavo nurodymus čia pastatyti fortą.
Iš Aleksandrovo slabados Skopino-Šuiskio pajėgos surengė keletą kavalerijos išpuolių prieš Tušino stovyklą: spalio 1 (11) d. rusų būrys atakavo Dmitrovą, 2 (12) d. – rusų kavalerija pasirodė už 20 varstų nuo Sergijaus Trejybės vienuolyno, sukeldama nerimą jį apgulusioms Sapiegos pajėgoms, spalio 6 (16) d. Skopino-Šuiskio pajėgoms pavyko pralaužti apgulties žiedą ir 300 rusų raitelių, vadovaujamų Davido Žerebcovo, sugebėjo įsiskverbti į apgultą vienuolyną taip sustiprindami jo gynėjų pajėgas.
Nuolatinė nenuspėjama Skopino-Šuiskio kariaunos veikla ir laipsniškas jos stiprėjimas komplikavo Sapiegos padėtį. Siekdamas ją išspręsti jis nusprendė smogti prevencinį smūgį prieš Aleksandrovo slabadą. Kartu Sapiega buvo priverstas palikti nemažas pajėgas vienuolyno apsiausčiai palaikyti. Prie Sapiegos prisijungė etmonas Romanas Rožinskis iš Tušino su 2 tūkstančiais husarų, taip pat pulkininkas Stravinskis iš Suzdalės. Bendras ATR kavalerijos skaičius siekė 10 tūkst., o kartu su pėstininkais – apie 20 tūkst.
Mūšio eiga
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Spalio 18 (28) d. vykusiame nedideliame susirėmime netoli Karinskojės kaimo ATR pajėgos sumušė keletą Skopino-Šuiskio priešakinių šimtinių ir nustūmė jas į Aleksandrovo slabadą. Persekiodami rusų pajėgas ATR kavaleristai pamėgino atakuoti Aleksandrovo slabados pakraščiuose įrengtus lauko įtvirtinimus, tačiau susidūrę su rusų šaulių pasipriešinimu, buvo priversti atsitraukti.
ATR kavalerijai atsitraukus, juos puolė persekioti rusų didikų ir bojarinų vaikų (dvariškių) kavalerija, padariusi ženklių nuostolių atsilikusiems nuo pagrindinių pajėgų ATR kariams. Sulaukusios ATR husarų kontratakos rusų pajėgos vėl atsitraukė už įtvirtinimų.
Įnirtingi mūšiai prie Aleksandrovsko slabados tęsėsi visą dieną. J. P. Sapiegai nepavyko surengti stambesnio rusų įtvirtinimų puolimo. Vakare ATR kariuomenė atsitraukė prie Sergijaus Trejybės vienuolyno. Rožinskis grižo į Tušino stovyklą.
Pasekmės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Žinia apie pergalę prie Aleksandrovo slabados sukėlė džiūgavimą blokuotoje Maskvoje. Jaunojo vado autoritetas neišmatuojamai išaugo, jis tapo pagrindine bado ir nepriteklių kenčiančių miestiečių išsigelbėjimo viltimi. Kilus visuotinei entuziazmo bangai, Riazanės milicijos vadovas Prokofijus Liapunovas išsiuntė pasiuntinius į Aleksandrovo slabadą su laišku, kuriame prašė Skopino-Šuiskio užimti caro sostą vietoj nepopuliaraus Vasilijaus Šuiskio. Skopinas-Šuiskis suplėšė laišką, likdamas ištikimas savo ketvirtos eilės pusbroliui. Tačiau šis epizodas neaplenkė caro ir jo brolių, kurie, anot metraštininko, ėmė „turėti nuomonę“ apie Skopiną-Šuiskį, jausti jam pavydą ir įtarumą.[1] 1610 m. balandžio 8 d. jis netikėtai mirė išgėręs vyno taurę, kurią jam padavė Dmitrijaus Šuiskio žmona Jekaterina (opričninos vado Maliutos Skuratovo duktė).[2][3]
Kariniu požiūriu pergalė Karinskojės lauke atvėrė Skopinui-Šuiskiui galimybę atakuoti Sergijaus Trejybės vienuolyną apsupusias ATR pajėgas.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Каргалов В. В. Московские воеводы XVI–XVII вв. – М.: ООО "ТИД «Русское слово—РС», 2002 – С. 125–128
- Петрова Н. Г. Скопин-Шуйский. – Москва: Молодая Гвардия, 2010. – 315 с. – (Жизнь замечательных людей). – 3000 экз. – ISBN 978-5-235-03328-3.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 Соловьёв, С. М. История России с древнейших времён. Том 8. Глава 6. Окончание царствования Василия Иоанновича Шуйского. Москва. 1896.
- ↑ 2,0 2,1 Петрова, Н. Г. (2010). Скопин-Шуйский. (Жизнь замечательных людей). Москва: Молодая Гвардия,. ISBN 978-5-235-03328-3.
{{cite book}}: CS1 priežiūra: extra punctuation (link) - ↑ Абрамович Г. В. Князья Шуйские и российский трон. – Л.: Изд-во ЛГУ, 1991. – 192 с. – ISBN 5-288-00605-9.