Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio Judėjimas
| Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio judėjimas International Red Cross and Red Crescent Movement | |
 | |
 Raudonasis Kryžius Raudonasis Pusmėnulis Raudonoji Dovydo žvaigždė | |
| Įkurta | 1863 m. vasario 9 d. (ICRC) 1919 m. gegužės 5 d. (IFRC) |
|---|---|
| Įkūrėjas | |
| Tipas | NVO, NPO |
| Tikslas | Humanitarizmas |
| Būstinė | Ženeva, Šveicarija |
| Narystė |  Jungtinės Tautos (JTGA) |
| ICRC pirmininkas | Mirjana Spoljaric Egger |
| Darbuotojų | ~180 000 |
| Savanorių | 16,4 mln.[1] |
| Tinklalapis | www.icrc.org |
Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio Judėjimas (angl. International Red Cross and Red Crescent Movement, IRCRCM), dažnai sutrumpintai vadinamas Raudonuoju Kryžiumi (angl. Red Cross) – visuomeninė organizacija, padedanti kovoti su ligomis, teikianti paramą nukentėjusiems nuo stichinių nelaimių. Taip pat rengia medicinos seseris, organizuoja donorus, karuose padeda sergantiems ir sužeistiems kariams.
Struktūra
Judėjimą sudaro kelios atskiros organizacijos, besilaikančios tų pačių tikslų, principų, simbolių, vyriausybinių organizacijų veikimo. Pagrindinės organizacijos yra šios:
- Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas (angl. The International Committee of the Red Cross) yra privati humanitarinė organizacija, įkurta 1863 m. Ženevoje. 25 narių komitetas pagal Tarptautinę humanitarinę teisę gina karinių konfliktų aukų orumą bei gyvybę. Tris kartus šis komitetas gavo Nobelio taikos premiją – 1917, 1944 ir 1963 m.[2]
- Tarptautinė Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio Judėjimo federacija (angl. The International Federation of Red Cross and Red Crescent Societies) buvo įkurta 1919 m. ir šiuo metu koordinuoja 188 judėjimo narių veiklą. Ši federacija atstovauja judėjimą tarptautiniu lygmeniu. 1963 m. kartu su Raudonojo kryžiaus komitetu federacija laimėjo Nobelio taikos premiją.
- Nacionalinės Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio judėjimo bendruomenės (angl. National Red Cross and Red Crescent Societies) veikia beveik kiekvienoje pasaulio šalyje. Šiuo metu 188 bendruomenės yra pripažįstamos federacijos ir yra pilnateisės jos narės. Kiekviena bendruomenė veikia šalies viduje ir yra tampriai susijusios su vietinėmis vyriausybėmis bei veikia pagal vietinius medicininės pagalbos tesės aktus.
Istorija
Organizacija įkurta 1863 metais Ženevoje, Anri Diunano iniciatyva. 1859 m. birželio mėnesį, Henry Dunant, keliaudamas susitikti su Prancūzijos imperatoriumi Napoleonu III, netoli Italijos miesto Solferino atsitiktinai tapo Solferino mūšio tarp jungtinių Pjemonto-Sardinijos bei Prancūzijos pajėgų prieš Austriją liudininku. Į Solferino apylinkes jis atvyko iškart po žiauraus mūšio ir pasibaisėjo matydamas tūkstančius sužeistų karių, paliktų be jokios pagalbos, akis į akį su mirtimi. Kariuomenės medicinos tarnybos visai pakriko ir nebepajėgė susidoroti su darbu.
Grįžęs į Ženevą, H. Dunant neįstengė pamiršti to, ką matė ir nusprendė apie tai papasakoti pasauliui. Prisiminimus Diunanas įamžino knygoje „Prisiminimai apie Solferiną“, kuriuos jis 1862 m. išleido savo lėšomis ir išplatino visoje Europoje, taip pat išsiuntinėjo ją to meto Europos monarchams, politiniams veikėjams, karininkams filantropams ir bičiuliams. Ši knyga tarp europiečių greitai susilaukė netikėtos sėkmės. Daugeliui žiauri karo realybė buvo nepažįstama ir jos aprašymas stačiai pribloškė. Po metų įsteigė Tarptautinį pagalbos komitetą sužeistiesiems gelbėti, kuris nuo 1876 m. vadinasi Raudonasis kryžius.
Nuo to laiko organizacijos savanoriai dirbo įvairiose pasaulio vietose, siekiant suteikti žmonėms maisto, medicinos ir kitų būtinų priemonių.
1965 m. tarptautinės konferencijos Vienoje metu buvo priimti 7 principai, kurių turi laikytis visos organizacijos narės.
- Humaniškumas
- Objektyvumas
- Nešališkumas
- Nepriklausomybė
- Savanorystė
- Vienybė
- Universalumas
2009 m. organizacijos biudžetą sudarė apie 1 milijardas Šveicarijos frankų.
2012 m. Malyje Raudonojo Kryžiaus savanoriai išdalino maisto ir kitų būtinų daiktų 700 000 gyventojų. 2013 m. organizacijos duomenimis pasaulyje yra apie 1 milijardas žmonių, neturinčių prieigos prie medicinos priežiūros reikmenų.[3]
Lietuvoje
Lietuvos Raudonasis Kryžius įkurtas 1919 m. sausio 12 d. daktaro Roko Šliūpo ir kitų medikų pastangomis. Jo veikloje aktyviai reiškėsi daugelis žymių Lietuvos gydytojų, sveikatos apsaugos darbuotojų. Draugija įkūrė ligoninių Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Klaipėdoje, pirmąją Lietuvoje tuberkuliozės sanatoriją Aukštojoje Panemunėje, greitosios medicinos pagalbos kraujo perpylimo įstaigų, medicinos seserų mokyklų ir kursų, nemažai prisidėjo prie Birštono ir kitų Lietuvos kurortų plėtojimo. Sovietmečiu visas RK draugijos turtas buvo nacionalizuotas ir iki šios dienos dar nėra grąžintas.
Aukščiausias Lietuvos Raudonojo Kryžiaus vadovavimo organas yra suvažiavimas. Tarp suvažiavimų draugijai vadovauja Vyriausioji valdyba. Jai šiuo metu[kada?] vadovauja Gediminas Almantas. Visi valdybos nariai, įskaitant pirmininką yra savanoriai ir dirba neatlygintinai. Kasdieninę veiklą vykdo sekretoriatas. Jo darbui vadovauja generalinis sekretorius. Šiuo metu[kada?] šias pareigas eina Gintarė Guzevičiūtė.
Lietuvos Raudonasis Kryžius moko pirmosios pagalbos, rūpinasi vienišais seneliais, padeda Lietuvoje esantiems nuo karo nukentėjusiems žmonėms. Kaune ir Klaipėdoje veikia Lietuvos Raudonojo Kryžiaus pabėgėlių ir migrantų integracijos centrai.
Emblema ir jos naudojimas
Naudojamos trys emblemos: Raudonojo Kryžiaus (labiau krikščioniško stiliaus), Raudonojo Pusmėnulio (labiau musulmoniško) ir Raudonojo Kristalo (neutrali). Egzistuoja taip pat pasenusi bet vis dar pripažįstama Raudonojo Liūto ir tik Izraelyje pripažįstama Raudonosios Dovydo Žvaigždės emblemos.
Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos, Raudonojo Kryžiaus, Raudonojo Pusmėnulio ir Raudonojo Kristalo emblemas ir pavadinimą taikos metu emblemą leidžiama naudoti tik su Lietuvos Raudonojo Kryžiaus leidimu, nes neatsakingas naudojimas silpnina šios simbolius. Jei emblema naudojama bet kur, prasidėjus kariniam konfliktui jos sukuriama apsauga yra silpnesnė. Kariaujančios šalys yra mažiau tikros, ar tikrai šiuo ženklu pažymėtų objektų negalima atakuoti. Neteisėto naudojimo atvejų pasitaiko įvairiose su organizacija nesusijusiose renginiuose, neretai tiesiog iliustruojant medikų darbą ar su tuo susijusias socialines akcijas, neleidžiama taip pat registruoti panašių prekinių ženklų, už draugijos ribų galima naudoti nebent kelio ženkluose.[4] Šie apribojimai iš pradžių galiojo tik kryžiui bei pusmėnuliui, bet šiuo metu galioja ir Raudonąjam Kristalui.[5]
Karinių pajėgų maskavimas šiuo ženklu yra karo nusikaltimas.[6]
Nuorodos
Šaltiniai
- ↑ „Annual Report 2019 - International Federation of Red Cross and Red Crescent Societies“. IFRC. Suarchyvuotas originalas 2020-11-04. Nuoroda tikrinta 2020-12-18.
- ↑ Nobel Prize Awarded Organizations
- ↑ Humanitarian index
- ↑ „Lietuvos Respublikos Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos, Raudonojo Kryžiaus, Raudonojo Pusmėnulio ir Raudonojo Kristalo emblemos ir pavadinimo įstatymas“. 2000 m. spalio 10 d. įstatymas Nr. VIII-1978. Lietuvos Respublikos Seimas. Nuoroda tikrinta 2024-03-09.
- ↑ „Lietuvos Respublikos Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos, Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio emblemos ir pavadinimo įstatymo pavadinimo, III skyriaus pavadinimo ir 1, 2, 3, 4, 5, 8, 10, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 25, 27 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas“. 2008 m. sausio 18 d. įstatymas Nr. X-1434. Lietuvos Respublikos Seimas. Nuoroda tikrinta 2024-03-09.
- ↑ Padaugėjo neteisėtų Raudonojo Kryžiaus emblemos naudojimo atvejų: kokį pavojų tai kelia? sc.bns.lt
