Vytautas V. Landsbergis

Vytautas V. Landsbergis

Gimė	1962 m. gegužės 25 d. (62 metai) Vilnius
Tėvas	Vytautas Landsbergis
Motina	Gražina Ručytė-Landsbergienė
Sutuoktinis (-ė)	Ramunė Bartininkaitė
Vaikai	Gabrielius, Jonas, Elena, Julija, Severija

Veikla	Rašytojas

Alma mater	Vilniaus universitetas

Vytautas V. Landsbergis (g. 1962 m. gegužės 25 d. Vilniuje) – poetas, publicistas, teatro ir kino režisierius, vaikų rašytojas, politiko Vytauto Landsbergio sūnus.

Gyvenimas

Mokėsi Vilniaus Antano Vienuolio vidurinėje mokykloje. Studijavo Vilniaus universiteto filologijos fakultete ir baigė lietuvių filologijos studijas. Studijavo kino režisūrą Tbilisio teatro institute, Jono Meko antologinių filmų archyve Niujorke. 1996 metais V. V. Landsbergis studijavo teatro režisūrą Anglijoje, Lidse surengtuose jaunųjų Europos teatro režisierių kursuose.

Šoko ir dainavo Vilniaus universiteto folkloro grupėje „Ratilio“, dabar kartais dainuoja koncertuose su žmona Ramune, pritardamas gitara.

Filmografija

„Svečiuose pas Vytautą Kašubą“ (1992),
„Baladė apie Daumantą“ (1995),
„Povilas Pečiulaitis-Lakštingala” (1995),
„Vilties Prezidentas“ (1996, Bolonijos (žiūrovų prizas) filmų festivaliuose; 1997),
„Epitafija ant poeto kapo“ (1998),
„Apie Apreiškimus“ (1998),
„Karininko romansas“ (1999; televizijos žiūrovų išrinktas geriausiu metų muzikinių video filmu)
„Jono Meko antologija“ (2000),
„Vilius Orvidas“ (2001),
„Švendubrės Šamanas“ (2001),
„Iš niekur, į niekur“ (2002),
„Jonukas ir Grytutė“ (2002),
„Visa teisybė apie mano tėvą“ (2003),
“Niujorkas – mano šuo” (2004),
„Verdenė“ (2004),
„Dabar ir mūsų mirties valandą“ (2004),
„Apreiškimai Jonukui“ (2004),
„Iš karčiamėlės“ (2005),
„Liudvikas“ (2007),
„Kai aš buvau partizanas“ (2008, „Blue November“ filmų festivalyje pelnė apdovanojimą už geriausią istoriją („Best story“, JAV, 2008), *„Nuo pasaulio stogo“ (2010),
„Partizano žmona“ (2011).
„Žalčių karalienė“ (2018).
„Vanago portretas“ (2020).
„Senis prie jūros“ (2022).

Trumpi filmai-portretai apie S. Eidrigevičių, P. Repšį, Š. Sauką, poetinė-istorinė apybraiža „Perlojos Respublika”, filmai „Dvi seserys“, „Kapinių sargas“.

Sukurti filmai dalyvavo filmų festivaliuose Bornholme (Danija), Leipcige (Vokietija), Paryžiuje (Prancūzija), Londone (Jungtinė karalystė), Rygoje (Latvija), Zlyne (Čekija).

Knygos

„Pasakojimai apie namus“ (eilėraščiai, 1992),
„Rudnosiuko istorijos“ (išrinkta geriausia metų knyga vaikams, 1994),
„Pasakos-nepasakos“ (eilėraščiai vaikams, 1995),
„Obuolių pasakos“ (pasakos vaikams, 1999),
„Tik sapnininkas“ (eilėraščiai, 2000),
„Angelų pasakos“ (pasakos vaikams, 2003),
„Arklio Dominyko meilė“ (pasakos vaikams, išrinkta geriausia tų metų knyga vaikams; 2004),
„Lunatikų dainos“ (eilėraščiai, 2004),
„Pelytė Zita“ (pasakos vaikams, 2005),
„Žuveliukas“ (pasakėčia, 2005),
„Berniukas ir žuvėdros“ (apysaka, 2005),
„Tinginių pasakos“ (pasakos vaikams, 2006),
„Julijos sapnai“ (pasakos vaikams, 2006),
„Kiaušinių pasakos“ (eilėraščiai vaikams, 2006),
„Briedis Eugenijus“ (pasakos vaikams, 2007),
„Šisbeitas“ (esė knyga, 2007),
„Debesys panašūs į žmones“ (eilėraščių knyga, 2007),
„Arklio Dominyko kelionė į žvaigždes“ (pasakos, 2007),
„Kiškis Pranciškus“ (pasakos, 2007),
„Gediminas ir keturi seneliai“ (pasakos, 2007),
„Obuolių pasakos ir kriaušių“ (pasakos, 4 papildytas leidimas, 2008),
„Kaip pelytė Zita pasaulį išgelbėjo“ (pasakos, 2009),
„Varlė Bunkeryje“ (2010),
„Stebuklingas Dominyko brangakmenis“ (pasakos vaikams, išrinkta geriausia 2011 metų knyga vaikams),
„Kiškis Pranciškus be abejo“ (pasakos, 2012).

Spektakliai

„Komunistinės nostalgijos“ (kartu su L. Jakimavičium, Šėpos teatras, 1992),
„Kelionė į Pasaulio galą“ (Lėlės teatras, 1993),
„Iš gyvenimo vėlių“ (kartu su S. Parulskiu, Šiaulių dramos teatras, spektaklis apdovanotas dviem „Kristoforais“, 1995),
„Kalėdų bobutės pasaka“ (Keistuolių teatras, 2001),
„Daktaras ir Mangaryta“ (Šiaulių dramos teatras, spektaklis apdovanotas specialia KM premija už geriausią metų lietuvių dramaturgijos pastatymą, 2002),
„Intymi išpažintis“ (pagal I. Bergmaną, Šiaulių dramos teatras, 2003),
„Lelijos romansas“ (kartu su A. Ališausku, pagal Boriso Vijano romaną, Šiaulių dramos teatras, 2004),
„Pelytė Zita“ (Keistuolių teatras, 2005) nacionalinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“ apdovanotas už geriausio spektaklio vaikams pastatymą (2006),
„Vilis“ (apie V. Orvidą, Lėlės teatras, 2005),
„Kiauliaganys“ (Kauno dramos teatras, 2005),
„Eglė Žalčių karalienė“ (Klaipėdos dramos teatras, 2006))
„Bunkeris“ (Nacionalinis dramos teatras, 2008) Baltijos šalių teatrų festivalyje pelnęs geriausio režisieriaus nominaciją,
„Briedis Eugenijus“ (Domino teatras, 2008),
„Išėjau aš stotin“ (Keistuolių teatras, 2009),
„Angelų pasakos“ (Jaunimo teatras, 2010)
„Atėjau, pamačiau, negalėjau“ (Laimingi Žmonės, 2011).

Muzikinė kūryba

2004 m. dviguba kompaktine plokštele „Kaimiečių mantros“ debiutavo ir kaip bardas, po to sekė kompaktinės plokštelės „Žiauriai gražūs romansai“ (2005), „Aš visai nežinau kodėl“ (2006), „Angelas ant stogo“ (2007), „Sapnas“ (2009), „Trylika brolių“ (2010).

Vytautas V. Landsbergis taip pat yra išleidęs daug pasakų CD vaikams, kuriuose jis ne tik seka pasakas, bet ir dainuoja.

Apdovanojimai

2003 LR švietimo ministerijos Vaikų literatūros premija už pastarųjų metų nuopelnus vaikų literatūrai (2006), „Už nuopelnus Lietuvai“ – Riterio kryžiumi (2007). Baltijos valstybių teatrų festivalyje Panevėžyje pripažintas geriausiu rež. (2007). Apdovanotas J. Aisčio literatūrine premija už eilėraščių knygą „Debesys panašūs į žmones“ (2008). LR Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas (2009).

Nuorodos

Vytauto V. Landsbergio kūrybos svetainė