Vikipedija

Vittorio De Sica

Vittorio De Sica
De Sica 1959 m.
Gimė 1901 m. liepos 7 d.
Sora, Lacijas, Italijos karalystė
Mirė 1974 m. lapkričio 13 d. (73 metai)
Neji prie Senos, Prancūzija
Palaidotas (-a) Verano kapinėse
Tautybė Italija
Pilietybė Italijos
Tėvai Umberto De Sica
Teresa Manfredi
Sutuoktinis (-ė) Giuditta Rissone (1937–1954)
Maria Mercader (nuo 1968)
Vaikai Emilia De Sica
Manuel De Sica
Christian De Sica
Veikla kino režisierius ir aktorius
Žinomas (-a) už italų neorealizmas
Vikiteka Vittorio De Sica

Vitorijas De Sika (it. Vittorio De Sica; 1901 m. liepos 7 d. – 1974 m. lapkričio 13 d.) – italų kino režisierius ir aktorius, viena svarbiausių italų neorealizmo figūrų. Net 4 jo sukurti filmai buvo apdovanoti Oskarais, o juostos „Sciuscià“ ir „Dviračių vagys“ laikomos vienomis geriausių visų laikų kino juostų. Taip pat vieną Oskaro nominaciją De Sika pelnė kaip aktorius už vaidmenį juostoje „Atsisveikinimas su ginklais“ pagal Ernest Hemingway romaną.

Biografija

redaguoti

Jis gimė Soroje, Lacijas, iš Neapolio kilusioje neturtingoje šeimoje[1]: tėvas buvo banko tarnautojas, motina – namų šeimininkė. Vitorijas su tėvu palaikė labai artimus santykius ir vėliau jam dedikavo vieną iš savo filmų, „Umberto D.“.

1914 m. šeima apsigyveno Neapolyje, o prasidėjus karui persikėlė į Florenciją. Vėliau jie galutinai apsistojo Romoje.

Teatras

redaguoti
 
1935 m.

Vitorijas nuo vaikystės domėjosi teatru ir jau nuo 15 metų ėmė atlikti nedidelius vaidmenis spektakliuose, kurie buvo rengiami ligoninėse besigydantiems kareiviams. 1918 m., būdamas vos 16, šeimos draugo dėka gavo pirmą vaidmenį kine, juostoje „Il processo Clemenceau“, tačiau tai buvo pavienis epizodas ir jis toliau dėmesį skyrė teatrui.

1924 m. jis baigė verslo mokyklą, kurioje mokėsi buhalterijos spaudžiamas tėvo, ir tais pačiais metais ėmė vaidinti Tatjanos Pavlovos teatre, su kuriuo gastroliavo ir Pietų Amerikoje. 1927 m. jis prisijungė prie trupės, kurią sudarė Luigi Almirante, Sergio Tofano ir Giuditta Rissone bei nusifilmavo savo antrame filme „La bellezza del mondo“.

1929 m. trupė iširo ir Vitorijas su Rissone prisijungė prie „Artisti associati“, kur netrukus jis sudarė sėkmingą duetą su aktoriumi Umberto Melnati. 1930 m. De Sika jau buvo pagrindinius vaidmenis atliekantis aktorius ir netrukus patraukė režisieriaus Mario Mattoli dėmesį. Į savo teatrą „Compagnia Teatrale Za-Bum“ jis taip pat pakvietė ir Umberto Melnatti, o judviejų komedijos duetas sulaukė didžiulio populiarumo. 1937 m. jis kartu su Giuditta Rissone ir Sergio Toffano sukūrė savo trupę, kuri taip pat garsėjo ne tik komiškomis pjesėmis, bet ir dramomis. Nuo 1944 m. Vitorijas ėmė pats režisuoti spektaklius.

1940 m. De Sika sukūrė savo pirmąjį filmą, tačiau kaip režisierius jis ėmė garsėti pasibaigus karui. 1949 m. jis paskutinį kartą pasirodė scenoje ir visą savo dėmesį sutelkė į kiną. Skaičiuojama, kad nuo 1923 iki 1949 m. jis suvaidino daugiau kaip 120-yje spektaklių.

Kino aktorius

redaguoti
 
Kadras iš filmo (1934)

Po pasirodymų keliuose nebiliojo kino juostose 1927–1928 m., Vitorijas netruko tapti vienu geidžiamiausių kino žvaigždžių, dažnai kviečiamas vaidinti komedijose. Net vėliau, tapęs režisieriumi, jis dažnai buvo kviečiamas vaidinti kitų režisierių juostose, kartais nedideliuose antraplaniuose vaidmenyse. Gimtinėje ypač didelės sėkmės sulaukė du filmai, kuriuose jis pasirodė kartu su Gina Lollobrigida – „Altri tempi - Zibaldone n. 1“ (1952) ir „Pane, amore e fantasia“ (1953). Pastarasis filmas vėliau tapo tetrologijos dalimi, o juose Vitorijas vaidino su Lollobrigida („Pane, amore e gelosia“, 1954), Sophia Loren („Pane, amore e...“, 1955) ir Carmen Sevilla („Pane, amore e Andalusia“, 1958). 1958 m. pasirodė dar vienas jo ir Lollobrigidos bendras darbas – komedija „Anna di Brooklyn“.

Kine Vitorijas taip pat sėkmingai bendradarbiavo su kitu garsiu aktoriumi Alberto Sordi: 1951 m. jis prodiusavo Roberto Savarese komediją „Mamma mia, che impressione!“, kurioje vaidino Sordi, o vėliau kartu vaidino keliuose filmuose („Il conte Max“ (1957), „Il moralista“ (1959), „Eismo reguliuotojas“ (1960) ir „Un italiano in America“ (1967), pastarąjį režisavo pats Sordi).

Greta komiškų vaidmenų jis taip pat sukūrė ir draminių: karinėje dramoje „Atsisveikinimas su ginklais“ (1957) ir „General della Rovere“ (1959).

Režisierius

redaguoti
 
Kadras iš filmo (1956)

Kaip režisierius Vitorijas debiutavo 1939 m. dėka prodiuserio Giuseppe Amato, suteikusio galimybę režisuoti komediją „Rose scarlatte“. Pradžioje jis kūrė tik komedijas, kol 1943 m. pasirodė drama „I bambini ci guardano“. 1944 m. De Sika nufilmavo religinę dramą „La porta del cielo“, po kurios iš eilės sukūrė 4 filmus, dabar laikomus pasaulinio kino šedevrais: „Sciuscià“ (1946), „Dviračių vagys“ (1948), „Stebuklas Milane“ (1951) ir „Umberto D.“ (1952). Pirmosios dvi juostos buvo apdovanotos prestižinėmis Oskaro premijomis.

1956 m. pasirodęs filmas „Il Tetto“ buvo paskutinis neorealizmo stiliaus darbas. 1960 m. jis sukūrė dramą „Dvi moterys“ su Sophia Loren pagrindiniame vaidmenyje – ši pelnė Oskarą už geriausią moters vaidmenį, o juosta sulaukė daugybės kitų apdovanojimų. Ketvirtasis Oskaras jam buvo įteiktas už dramą „Il giardino dei Finzi-Contini“ (1970). Paskutiniuoju jo darbu tapo filmas „Il viaggio“ (1974) su Sophia Loren ir Richard Burton.

Asmeninis gyvenimas

redaguoti
 
Kapas

Jis visą gyvenimą buvo aistringas SSC Napoli futbolo klubo gerbėjas.[2]

1937 m. De Sika vedė aktorę Giuditta Rissone, su kuria susilaukė dukters Emilios (Emi). 1942 m. jis susipažino su ispanų aktore Maria Mercader, su kuria netrukus užmezgė romaną. 1954 m. jis Prancūzijoje išsiskyrė su Rissone ir 1959 m. Meksikoje vedė Mercader, tačiau pagal Italijos įstatymus santuoka buvo negaliojanti (tuo metu šalyje buvo draudžiama skirtis). 1968 m. De Sika gavo Prancūzijos pilietybę ir Paryžiuje oficialiai vedė Mercader. Su ja Vitorijas susilaukė 2 sūnų: Manuelio (muzikantas) ir Christiano (aktorius ir režisierius).

Nepaisant skyrybų, jo ryšys su pirmąja žmona niekada nenutrūko, De Sika turėjo 2 šeimas ir ši situacija tenkino Rissone, kuri nenorėjo, kad duktės ir tėvo ryšys nutrūktų.

De Sika buvo priklausomas nuo azartinių lošimų ir to neslėpė, dažnai netgi stengdavosi savo filmuose arba paties įkūnijamiems personažams suteikti tą pačią priklausomybę.

Jis buvo katalikas, tačiau tuo pat metu ir komunistas[3] [4][5]. Jo antroji žmona Maria Mercader buvo Levo Trockio žudiko Ramon Mercader pusseserė.

De Sika mirė 1974 m. ligoninėje Paryžiuje, kur jam buvo atliekama operacija dėl plaučių vėžio.[6]

 
Kadras iš filmo (1957)
 
Kadras iš filmo (1940)
 
Su Maria Mercader filme „Se io fossi onesto“ (1942)


Filmografija

redaguoti

Vaidmenys

redaguoti
  • Il processo Clémenceau (1917)
  • La bellezza del mondo (1927)
  • La compagnia dei matti (1928)
  • Due cuori felici (1932)
  • Gli uomini, che mascalzoni... (1932)
  • La segretaria per tutti (1932)
  • La vecchia signora (1932)
  • Il signore desidera? (1933)
  • Un cattivo soggetto, (1933)
  • La canzone del sole (1933)
  • Paprika (1933)
  • Lisetta (1933)
  • Tempo massimo (1934)
  • Amo te sola (1935)
  • Darò un milione (1935)
  • Non ti conosco più (1936)
  • Lohengrin (1936)
  • Ma non è una cosa seria (1936)
  • L'uomo che sorride (1936)
  • Questi ragazzi (1937)
  • Il signor Max (1937)
  • Napoli d'altri tempi (1937)
  • La mazurka di papà (1938)
  • Hanno rapito un uomo (1938)
  • Partire (1938)
  • Le due madri (1938)
  • L'orologio a cucù (1938)
  • Ai vostri ordini, signora... (1939)
  • Castelli in aria) (1939)
  • I grandi magazzini (1939)
  • Finisce sempre così (1939)
  • Manon Lescaut (1940)
  • Pazza di gioia (1940)
  • Rose scarlatte (1940)
  • La peccatrice (1940)
  • Maddalena... zero in condotta (1940)
  • L'avventuriera del piano di sopra (1941)
  • Teresa Venerdì (1941)
  • Un garibaldino al convento (1942)
  • La guardia del corpo (1942)
  • Se io fossi onesto (1942)

I nostri sogni (1943)

  • Non sono superstizioso... ma! (1943)
  • Nessuno torna indietro (1943)
  • L'ippocampo (1945)
  • Lo sbaglio di essere vivo (1945)
  • Il mondo vuole così (1945)
  • Abbasso la ricchezza!(1946)
  • Roma città libera (1946)
  • Sperduti nel buio (1947)
  • Natale al campo 119 (1947)
  • Lo sconosciuto di San Marino (1947)
  • Cuore (1948)
  • Domani è troppo tardi (1950)
  • Cameriera bella presenza offresi... (1951)
  • Buongiorno, elefante! (1952)
  • Il processo di Frine (1952)
  • I gioielli di madame de... (1953)
  • Pane, amore e fantasia (1953)
  • Villa Borghese (1953)
  • Il matrimonio (1954)
  • Tempi nostri - Zibaldone n. 2 (1954)
  • Pendolin (1954)
  • Gran varietà (1954)
  • Allegro squadrone (1954)
  • Vergine moderna (1954)
  • L'oro di Napoli (1954)
  • Pane, amore e gelosia (1954)
  • Peccato che sia una canaglia (1954)
  • Il letto (1954)
  • Veneros ženklas (1955)
  • Gli ultimi cinque minuti (1955)
  • La bella mugnaia (1955)
  • Racconti romani (1955)
  • Pane, amore e... (1955)
  • Il bigamo (1955)
  • I giorni più belli (1956)
  • Mio figlio Nerone (1956)
  • Tempo di villeggiatura (1956)
  • Montecarlo (1956)
  • Noi siamo le colonne (1956)
  • Padri e figli (1957)
  • I colpevoli (1957)
  • Souvenir d'Italie (1957)
  • Amore e chiacchiere (1957)
  • Il conte Max (1957)
  • La donna che venne dal mare (1957)
  • Vacanze a Ischia (1957)
  • Il medico e lo stregone (1957)
  • Totò, Vittorio e la dottoressa (1957)
  • Addio alle armi (1957)
  • Casinò de Paris (1958)
  • Domenica è sempre domenica (1958)
  • Anna di Brooklyn (1958)
  • Ballerina e Buon Dio (1958)
  • Pezzo, capopezzo e capitano (1958)
  • Gli zitelloni (1958)
  • La ragazza di piazza San Pietro (1958)
  • Pane, amore e Andalusia (1958)
  • La prima notte (1959)
  • Nel blu dipinto di blu (1959)
  • Uomini e nobiluomini (1959)
  • Policarpo, ufficiale di scrittura (1959)
  • Il nemico di mia moglie (1959)
  • Vacanze d'inverno (1959)
  • Il mondo dei miracoli (1959)
  • Il moralista (1959)
  • Il generale Della Rovere (1959)
  • Ferdinando I° re di Napoli (1959)
  • Gastone (1960)
  • La sposa bella (1960)
  • Le tre "eccetera" del colonnello (1960)
  • Le pillole di Ercole (1960)
  • La battaglia di Austerlitz (1960)
  • Eismo reguliuotojas (1960)
  • Un amore a Roma (1960)
  • La baia di Napoli (1960)
  • The Millionairess (1960)
  • Gli incensurati (1961)
  • L'onorata società (1961)
  • Aladino stebuklai (1961)
  • I celebri amori di Enrico IV (1961)
  • Il giudizio universale (1961)
  • Gli attendenti (1961)
  • I due marescialli (1961)
  • La Fayette - Una spada per due bandiere (1962)
  • Eva (1962)
  • Le avventure e gli amori di Moll Flanders (1965)
  • Io, io, io... e gli altri (1966)
  • Lapino medžioklė (1966)
  • Gli altri, gli altri... e noi (1967)
  • Un italiano in America (1967)
  • Didžiausias jų grobis (1968)
  • Caroline chérie (1968)
  • L'uomo venuto dal Kremlino (1968)
  • Se è martedì deve essere il Belgio (1969)
  • 13 kėdžių (1969)
  • Cose di Cosa Nostra (1971)
  • Io non vedo, tu non parli, lui non sente (1971)
  • Trastevere (1971)
  • Siamo tutti in libertà provvisoria (1971)
  • Ettore lo fusto (1972)
  • Le avventure di Pinocchio (1972, mini serialas)
  • Grande slalom per una rapina (1972)
  • Storia de fratelli e de cortelli (1973)
  • L'odore delle belve (1973)
  • Il delitto Matteotti (1973)
  • Viaggia, ragazza, viaggia, hai la musica nelle vene (1974)
  • Piccoli miracoli (1974)
  • Kraujas Drakulai (1974)
  • C'eravamo tanto amati (1974)
  • L'eroe (1974)

Režisuoti filmai

redaguoti

Pagrindiniai apdovanojimai

redaguoti

Oskaras

redaguoti
Metai Kategorija Filmas Rezultatas
1948 specialus apdovanojimas Sciuscià Laimėjo
1950 specialus apdovanojimas Dviračių vagys Laimėjo
1958 geriausias antrojo plano aktorius Atsisveikinimas su ginklais Nominacija
1965 geriausias užsienio filmas Ieri, oggi, domani Laimėjo
1972 geriausias užsienio filmas Il giardino dei Finzi Contini Laimėjo

David di Donatello

redaguoti
Metai Kategorija Filmas Rezultatas
1956 geriausias aktorius Pane, amore e..... Laimėjo
1958 specialus apdovanojimas Anna di Brooklym Laimėjo
1963 geriausias režisierius I sequestrati di Altona Laimėjo
1965 Itališkos skyrybos Laimėjo
1973 Europos apdovanojimas Una breve vacanza Laimėjo

Berlyno kino festivalis

redaguoti
Metai Kategorija Filmas Rezultatas
1971 Interfilm Grand Prix Il giardino dei Finzi Contini Laimėjo
Otto Dibelius apdovanojimas Laimėjo
Auksinis lokys Laimėjo

Kanų kino festivalis

redaguoti
Metai Kategorija Filmas Rezultatas
1951 Didysis prizas Stebuklas Milane Laimėjo
1952 Umberto D. Nominacija
1953 Stazione Termini Nominacija
1955 Auksinė palmės šakelė L'oro di Napoli Nominacija
1956 Il tetto Nominacija
OCIC apdovanojimas Laimėjo
1961 Auksinė palmės šakelė Dvi moterys Nominacija

Nastro d'argento

redaguoti
Metai Kategorija Filmas Rezultatas
1946 geriausias režisierius Sciuscià Laimėjo
1948 geriausias aktorius Cuore Laimėjo
1949 geriausias scenarijus Dviračių vagys Laimėjo
geriausias režisierius Laimėjo
1957 Il tetto Nominacija
1960 geriausias aktorius Il generale Della Rovere Nominacija

Kiti apdovanojimai

redaguoti
Metai Apdovanojimas Kategorija Filmas Rezultatas
1949 National Board of Review geriausias režisierius Dviračių vagys Laimėjo
Locarno filmų festivalis specialus žiuri prizas Laimėjo
1951 Cahiers du Cinema geriausias filmas Stebuklas Milane Nominacija
Bodil apdovanojimas geriausias Europos filmas Dviračių vagys Laimėjo
1955 Umberto D. Laimėjo
1959 San Francisko filmų festivalis geriausias aktorius Il generale Della Rovere Laimėjo
1961 Venecijos kino festivalis Auksinis liūtas Il giudizio universale Nominacija
1964 Laurel apdovanojimas geriausias režisierius Nominacija
1965 Nominacija
Maskvos kino festivalis didysis prizas Itališkos skyrybos Nominacija

Nuorodos

redaguoti
 
Vikiteka: Vittorio De Sica – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Šaltiniai

redaguoti
  1. ↑ Lambiase, Sergio (20 February 2013). „Foto e lettere inedite di De Sica, il ciociaro cosmopolita che voleva essere napoletano“. Corriere del Mezzogiorno (italų). Nuoroda tikrinta 22 June 2016.
  2. ↑ Šablonas:Cite libro
  3. ↑ „Famous Catholics“. www.adherents.com. Suarchyvuota iš originalo 14 February 2012. Nuoroda tikrinta 21 February 2012.{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link)
  4. ↑ Ariela Bankier (22 April 2010). „All About My Father“. Haaretz. Haaretz Daily Newspaper Ltd. Nuoroda tikrinta 26 June 2021. „"They were both communists, both Cesare and De Sica," his son says.“
  5. ↑ Gino Moliterno (2000). Encyclopedia of Contemporary Italian Culture. Routledge. p. 409. ISBN 9780415145848.
  6. ↑ Kaufman, Michael T. (14 November 1974). „Vittorio De Sica, 73, Dies; Neorealist Movie Director“. The New York Times. Nuoroda tikrinta 2011-09-08.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Vittorio_De_Sica&oldid=7109739"