Vietnamo istorija
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Vietnamo istorija – Vietnamo valstybės ir civilizacijos istorija.
Iki pat XVIII a. pabaigos (o taip pat ir XX a.) dabartinę Vietnamo teritoriją tiek politiškai, tiek kultūriškai sudarė trys dalys. Šiaurinis Vietnamas siejamas su Rytų Azijos (Kinijos) kultūrine įtaka ir su Vietnamo civilizacija, o vidurio Vietnamo pakrantė – su indiškaja kultūra ir Pietryčių Azijos civilizacija, kuriai atstovavo Čampos valstybė. Pietinis Vietnamas (Mekongo žemupis) iki pat XVIII a. sudarė dalį Khmerų valstybės. Nuo XVII a. visoje teritorijoje įsigalėjus šiaurinei Vietnamo civilizacijai šalis buvo suvienyta kultūriškai, o XVIII a. pabaigoje – ir politiškai.
Vanlang ir Aulak
redaguotiSeniausia legendomis apipinta šiaurinio Vietnamo istorija yra neatsiejamai susijusi su vietų (kin. 越, pinyin: yue, viet. việt) gentimis, kurios buvo apgyvendinę visą dabartinę pietų Kiniją ir šiaurės vietnamą (ypač Perlų ir Raudonosios upės baseinus). Kinai juos laikė barbarais. Apie IV a. pr. m. e. šiaurės Vietname susidarė palankios sąlygos vietams sukurti pirmąsias gentines valstybes. Viena vietų jų grupė, vadinami lakvietai (kin. 雒越, pinyin: laoyue, viet. lạc việt), spėjami dabartinių džuangų ir kitų tai-kadai grupės tautų protėviai, Raudonosios upės splėnyje sukūrė pirmąją valstybę Vanlangą(kin. 文郎). Šios pusiau legendinės valstybės klestėjimas siejamas su Dongsono kultūra, kurios būdingi artefaktai – bronziniai būgnai. Ši kultūra iš Šiaurės Vietnamo išplito visoje vietų gyvenamoje teritorijoje.
III a. pr. m. e. greičiausiai iš dabartinio Sičuano į valstybę įsiveržė kita vietų grupė – auvietai (kin. 甌越, pinyin: ouyue, viet. Âu việt), kurie maišėsi su vietiniais gyventojais, tuo būdu suformuodami vietnamiečių tautybę. Dviejų tautų sąjungoje gimusi valstybė vadinama Aulaku (viet. Âu lạc). Jų pirmasis valdovas Anziong titulavosi 258 m. pr. m. e. ir pastatė sostinę Koloa.
Čieu dinastija (207–110 m. pr. m. e.)
redaguoti
Pagrindinis straipsnis: Namvietas
III a. pr. m. e. plečiantis Čin Kinijos imperijai, vietai tapo vienu svarbiausių užkariavimo objektų, todėl Kinija rengė karines ekspedicijas į šias žemes, ir netrukus įkūrė čia savo administaciją, kurios centras buvo Nanhajaus (dabartinis Guangdžou) miestas.
Aulakas buvo stipriausia valstybė tarp visų vietų genčių, todėl iš Nanhajaus buvo pasiųstas generolas Džao Tuo (kin. 趙佗, pinyin: Zhào Tuō, viet. Triệu Đà) su misija užkariauti šią grėsmę keliančią pietų valstybę. Tai generolui pavyko 207 m. pr. m. e. Tačiau pasinaudojęs suirute pačioje Kinijoje, Džao Tuo paskelbė nepriklausomą Namvieto valstybę, kurios teritorija apėmė beveik visas vietų gyvenamas žemes, t. y. pietų Kiniją ir šiaurės Vietnamą.
Šios valstybės sostine išliko Nanhajaus uostas, garantavęs klestinčią egzotinių prekių prekybą su Pietryčių Azijos šalimis. Ji suteikė valstybei nemaža galios, kuria naudodamasi ji sugebėjo išsaugoti nepriklausomybę nuo Kinijos beveik 100 metų. Per tą laiką pasikeitė 5 valdovai, Kinijos pavyzdžiu titulavęsi imperatoriais. Jie Vietname vadinami Čieu dinastija.
Tiek Vietnamo, tiek pietų Kinijos istorijoje ši valstybė vertinama labai nevienareikšmiškai. Viena vertus, tai buvo kinų generolo, t. y. išorinės jėgos sukurta valstybė. Tačiau kita vertus, jos valdyme labai daug buvo remiamasi vietiniais gyventojais ir vietos diduomene, – dabartinių džuangų, vietnamiečių ir kitų tautų protėviais. Tai dažnai leidžia vertinti šią valstybę kaip svarbų šių tautų istorijos etapą.
Vietnamas Kinijos sudėtyje (110 m. pr. m. e. – 906)
redaguotiKiniją valdant imperatoriui Vudi, imperija labai išsiplėtė, o Namvieto valstybė buvo įjungta į jos sudėtį. Tokiu būdu visi vietai tapo Kinijos dalimi. Šis periodas Vietnamo istorijoje yra įvardijamas kaip Šiaurės valdymas (viet. Bắc thuộc). Kinijos sudėtyje šiaurės Vietnamo teritorijos visuomet buvo viena sudėtingiausių Imperijos vietų. Čia kildavo sukilimai, ir Vietnamo statusas keletą kartų keitėsi. Todėl šį laikotarpį galima dalinti į smulkesnius:
- Pirmasis Šiaurės valdymas (110 m. pr. m. e. – 541 m.). Šalį valdė Han dinastija, kaip pietinę Dziaodžou provincijos dalį. Vėliau čia viešpatavo pietinės Kinijos dinastijos. Šiame ilgame laikotarpyje vienas garsiausių buvo seserų Trung sukilimas 39-43 m., kuomet Vietnamas skelbėsi nepriklausomas ir turėjo sostinę Melinh mieste. Vėliau Kinija atkūrė administraciją, ir laikotarpis, trukęs iki VI a., žinomas kaip Antrasis Šiaurės valdymas.
- Vanšuanas (544–602 m.). Pasinaudojant neramumais ir susiskaldymu pačioje Kinijoje, Vietnamas vėl buvo išsikovojęs nepriklausomybę kaip Vansuan valstybė. Ją valdė Li giminė, todėl Vietnamo istorijoje ji dar vadinama ankstyvąja Li dinastija. Jos įkūrėjas Li Bon titulavosi Li Nam De, t. y. „Pietiniu imperatoriumi Li“.
- Trečiasis Šiaurės valdymas (602–905). Šalį valdė Sui, vėliau Tangų Kinija, kuri buvo priversta suteikti teritorijai protektorato statusą. Teritorija pavadinta bendru vardu Anamas, t. y. „Sutramdyti Pietūs“.
- Tự chủ (905–938). Pusiau priklausomas Vietnamas, valdomas vietinių giminių.
Vidurio Vietnamas (Čampa)
redaguoti
Pagrindinis straipsnis: Čampa
Visi iki šiol aptarti procesai susiję išimtinai tik su šiaurės Vietnamu, t. y. Raudonosios upės baseinu. Vidurinė ir pietinė Vietnamo dalys turėjo visai kitą istoriją. Nuo II a. viduriniame Vietname pajūrio lygumose susiformavo hinduistinė valstybė Čampa, gyvenama čiamų tautos, kuri savo kultūra buvo artimesnė Khmerų imperijai ar Indonezijai, negu Vietnamui. Ši valstybė, egzistavusi nuo pirmųjų mūsų eros amžių iki pat XIX a., vaidino svarbų vaidmenį jūrų prekyboje, būdama tarpininke tarp Kinijos ir Indonezijos salų bei Indijos.
Tai buvo pirmosios trumpalaikės nepriklausomo Vietnamo dinastijos. Nepriklausomybę šalis išsikovojo pasinaudodama Vudai laikotarpio neramumais Kinijoje, Ngô Quyền 939 m. sumušus kinus prie Bah dang upės ir tapo pirmu nepriklausomu karaliumi. Šalis pasivadino Daikoviet. Nors buvo daug uzurpacijų bei vidinių nesutarimų, laisvę išsaugoti pavyko.
Ngô Quyền mirė po trumpo valdymo, šalyje kilo pirmas pilietinis karas, vadinamas 12 karo vadų anarchija (944-968 m.). Đinh Bộ Lĩnh suvienijo šalį ir pradėjo Ding dinastiją, pasivadino Đinh Tiên Hoàng (Pirmu Ding imperatoriumi), šalį pavadino Dai Ko Viet. Sostine tapo Hoa Lư (Ninbinio provincija). Naujasis imperatorius įvedė griežtą baudžiamąjį kodeksą apsaugoti nuo chaoso šalyje. Jis bandė sudaryti sąjungą, suteikęs penkių galingų giminių atstovėms karalienių titulus.
979 m. imperatorius ir princas Ding Lienas buvo nužudyti, sostas atiteko šešiamečiui Ding Toanui. Pasinaudodama situacija Songų Kiniją įsiveržė į Dai Ko Viet. Iškilus pavojui dešimties armijų vadas Le Hoanas pasiskelbė imperatoriumi ir pradėjo Ankstyvąją Le dinastiją. Jis įviliojo kinų karius į Či Lango perėją ir nužudęs jų karo vadą nutraukė invaziją 981 m. Tapęs Le Dai Hoanu jis pradėjo ekspanciją į pietus prieš Čampą.
1005 m. mirus Le Dai Hoanui prasidėjo kova dėl sosto tarp jo sūnų. Laimėtojas Le Long Dingas laikomas žiauriausiu Vietnamo tironu. Jis sadistiškai kankino kalinius savo malonumui ir tenkino seksualinius ištvirkimus. Jis sulaukė 24 metų, bet prieš valdymo pabaigą buvo toks ligotas, kad susitikdavo su pavaldiniais gulėdamas.
Kai Le Long Dingas mirė 1009 m., rūmų sargybos vadas Li Kong Uanas buvo paskirtas imperatoriumi ir įkūrė Li dinastiją. Tai laikoma Vietnamo aukso amžiaus pradžia. Li Kong Uano iškilimas yra neįprastas Vietnamo istorijoje. Būdamas sostinės aukšto rango karininku jis galėjo jėga užimti sostą po Le Hoano mirties, bet nusprendė to nedaryti dėl pareigos jausmo. tačiau vis tiek kilmingųjų buvo išrinktas karaliumi.
Naujasis imperatorius perkėlė sostinę iš Hoa Lư į Thăng Longą (dabar Hanojus). Li Kong Uanas atsisakė karinės gynybos strategijos ir manė, kad stipri ekonomika yra valstybės išlikimo pagrindas. Trečiasis dinastijos imperatorius Li Thanh Tongas pervadino šalį į "Dại Viet" (大越). Kiti dinastijos imperatoriai irgi padarė daug didelių darbų: pastatė pylimus apsaugoti ryžių laukus, Literatūros šventyklą Hanojuje, pirmą universitetą, sukūrė naują mokesčių sistemą, pradėjo švelniau elgtis su kaliniais. Moterų vaidmuo buvo svarbus, nes rūmų ponios buvo atsakingos už mokesčių rinkimą. Li dinastija rėmė budizmą, bet pakančiai žiūrėjo į Konfucionizmą ir Daoizmą.
Li dinastija turėjo du didelius karus su Songų Kinija ir užkariavo dalį Čampos. Svarbiausias mūšis buvo Kinijos teritorijoje 1075 m. Sužinoję, kad Songų invazija neišvengiama, Li Thuong Kietas pasiuntė armiją ir laivyną į dabartines Guangdongo, Guangsi provincijas sugriauti karinių instaliacijų. Žuvo 100 tūkst. kinų. Keršydami Songai įsiveržė į Dai Viet 1076 m., bet buvo sustabdyti 40 km nuo Hanojaus Nhu Nguyet upės mūšyje. Nepavykus niekam laimėti, Li dinastija pasiūlė paliaubas, kinų imperatorius jas priėmė. Čampa ir Kherų imperija nusiaubė pietinę Dai Viet dalį, pasinaudodama šalies karu su kinais. Jos kartu įsiveržė 1128 ir 1132 m., o vėliau įsiveržimai kartojosi.
Li dinastijos pabaigoje galingas ministras Čan Tu Do privertė imperatorių Li Hue Tong tapti budistų vienuoliu, o jo jauna duktė Li Chieu Hoang tapo imperatore. Vėliau Čan Tu Do suorganizavo imperatorės ir sūnėno Čan Kano vestuves, po kurių jis tapo imperatoriumi ir pradėjo Čan dinastiją.
Čan Tu Do aktyviai persekiojo Li dinastijos narius, keli jų pabėgo į Korėją, įskaitant Li Long Tuong. Po to Čan dinastija valdė panašiai į Li dinastiją. Ji sukūrė gyventojų surašymo sistemą, paremtą kaimo lygiu, Le Van Huu surašė 30 tomų Dai Viet istoriją. Čan dinastija išplatino Chữ nôm raštą vietnamiečių kalbai užrašyti. Čan dinastijos imperatoriai, įpėdiniui sulaukus 18 metų atsistatydindavo, bet išlaikydavo Thái Thượng Hoàng titulą ir tapdavo jaunojo imperatoriaus patarėjais. Khmerų ir Čampos atakos tęsėsi, bet buvo sudarytos kelios taikos sutartys.
Valdant Čan dinastijai Monke Chano ir Kublai Chano vadovaujami mongolai įsiveržė į Dai Vietą 1258, 1285 ir 1287-88 m. Dai Viet atrėmė visas Kublai Chano invazijas, kurias sudarė trys armijos po 300-500 tūkst. karių. Čan imperatoriai vengė atvirų mūšių ir miestų apsupčių: sostinė ir kiti miestai buvo apleisti. Mongolai po to buvo sumušti pelkėtose vietose ar prie upių. Daug jų žuvo nuo tropinių ligų, partizanai trikdė armijos tiekimą. Karo su mongolais sėkmingiausias mūšis buvo Bach Dango mūšis 1288 m,, kai buvo sumuštas besitraukiantis priešų laivynas. Dai Viet armijai vadovavo Čn Kvok Tuan, geriau žinomas kaip Čan Huang Dao. Kad išvengtų tolimesnių karų, Dai Viet ir Čampa pripažino mongolų viršenybę.
Tuo metu Dai Viet dažnai kariavo su Čampa ir plėtėsi į pietus. Čampa aršiai priešinosi, nors buvo Dai Viet vasalė 1312 m., po dešimt metų tapo nepriklausoma ir vadovaujamo karaliaus Che Bong Nga nužudė Dai Viet imperatorių Čn Due Tong mušyje ir apgulė sostinę Thang Long 1377 ir 1383 m. Tačiau Dai Viet gavo dvi Čampos provincijas, kai princesė Huyen Čan ištekėjo už Čampos karaliaus.
Dėl dažnų karų Dai Vietas buvo išsekęs ir bankrutavęs. Čan dinastiją nuvertė Ho Kvy Li, privertęs imperatorių atsistatydinti 1400 m. Jis pavadino šalį Dai Ngu ir perkėlė sostinę į Tay Do (Vakarinę sostinę), o Thang Long buvo pervadintas Dong Do (Rytine sostine). Kaltinamas dėl vidinės nesantaikos ir šalies praradimo Mingų Kinijai Ho Kvy Li padarė daug progresyvių reformų: Konfucionizmas buvo vertinamas kritiškai, matematika buvo įtraukta į pareigūnų egzaminus, atsirado popieriniai pinigai, statomi dideli kariniai laivai. Ho Kvy Li atidavė sostą sūnui Ho Han Thương 1401 m. Čan dinastijos pavyzdžiu.
1407 m. teigdami, kad atstato Čan dinastiją, į Dai Ngu įsiveržė Mingų Kinijos kariai ir sugavo Ho Kvý Ly ir Ho Han Thuong. Mingai teigė, kad neliko Čan dinastijos atstovų ir Dai Ngu padarė Kinijos provincija. Vietnamiečiai dėl vidinių rietenų ir karų su Čampa daug nesipriešino. Mingų valdymas buvo žiaurus, prasidėjo asimiliacija, šalis buvo išnaudojama. Tačiau vietnamiečių nacionalizmas buvo pasiekęs tokį tašką, kad bet kokie bandymai juos paversti kinais sukeldavo pasipriešinimą. Beveik iš karto Čan lojalistai pradėjo pasipriešinimo karą. Iš pradžių vadui Čan Kvi gerai sekėsi, bet kai dėl įtarimo jis nužudė du aukšto rango pareigūnus kilo nepasitenkinimas ir 1413 m. jis buvo nugalėtas.
1418 m. turtingas valstietis Le Loi pradėjo Lam Son sukilimą iš Lam Sono (Tanhojos provincija). Įveikęs įvairias kliųtis, gavęs patarimų iš Nguyen Trai, Le Loi žygiavo į šiaurę ir apgulė Dong Kvan (dabar Hanojus). Mingai pasiuntė pastiprinimą, bet kinų generolas Liu Šanas buvo nugalėtas Či Lange. Mingų kariai Dong Kvane pasidavė. Per Lam Son sukilimą žuvo 300 tūkst. Mingų karių. 1428 m. Le Loi tapo imperatoriumi, pradėjo Vėlyvąją Le dinastiją. Šalis vėl buvo pavadinta Dai Viet, sostine tapo pervadinta į Thang Longą.
Le dinastija pradėjo žemės reformą atstatyti pokario ekonomiką. Ankstesnės dinastijos linko į budizmą, o Vėlyvoji Le - konfucionizmą. Hong Duk kodeksas buvo įtakotas Konfucijaus, bet jame buvo ir progresyvių elementų, tokių kaip moterų teisės. Menas ir architektūra patyrė didesnę Kinijos įtaką nei valdant Čan ir Li dinastijoms. Le Loi užsakė šalies žemėlapius, o Ngo Si Lien tęsė Dai Viet istorijos rašymą iki Le Loi atėjimo į valdžią. Karalius Le Than Tong epidemijų paveiktose srityse atidarė ligonines, o pareigūnams liepė dalinti vaistus.
Gyventojų perteklius ir žemės trūkumas lėmė šalies ekspanciją į pietus. 1471 m. Le Than Tong kariai užėmė Čampos sostinę Vidžają. Čampa prarado galią, bet kelios iš jos kilusios valstybėlės dar išsilaikė kelis šimtmečius. Čamai pasklido po Pietryčių Aziją. Po čamų išvijimo ir jų karalystės žlugimo Centrinio Vietnamo vietnamizacija vyko be kliūčių. Tačiau nepaisant kolonizacijos čamai iki šių dienų liko didžiausia Vietnamo tautinė mažuma. Vietnamiečiai taip pat puldinėjo Mekongo deltą, kurios nebegynė nusilpusi Khmerų imperija. Miestas Hujė įkurtas šalia buvusios Čampos sostinės 1600 m. Le Than Tong užėmė Laoso sostinę Luangprabangą 1479 m. Po to vietnamiečiai veržėsį į Irivadžio regioną, bet atsitraukė.
Generolas Mak Dang Dung nuvertė Le dinastiją 1527 m., kai nužudė imperatorių ir pasisavino titulą. Per dvejus metus jis nugalėjo sukilėlius ir Čan dinastijos tradicija atsisakė sosto sūnaus Mak Dang Doan naudai.
Buvęs Le rūmų pareigūnas Nguyen Kim ir atkūrė Le dinastijos atstovo Le Trang Tong valdžią Tanhoa apylinkėse. Dai Viet skilo į dvi dalis: Mak valdė šiaurę, o Le - pietus. Po Nguyen Kim nužudymo 1545 m. valdžia atiteko jo žentui Trin Kiem. 1558 m. Nguyen Kim sūnus Nguyen Hoang įtarė, kad Trin Kiem jį gali užmušti kaip brolį, tad apsimetė pamišėliu ir pasiprašė paskiriamas piečiausios provincijos valdytoju. Nguyen Hoang valdė gerai, o Trin Kiem ir jo sūnus Trin Tung kariavo su Mak dinastija. Jis siuntė kariu į šiaurę, bet tapo vis labiau nepriklausomu, nes įkūrė tarptautinės prekybos uostą.
Pilietinis karas baigėsi kai Trin Tung 1592 m. užėmė Hanojų ir nužudė karalių Mak Mau Hop. Mak dinastijos likučiai pabėgo į šiaurės Dai Viet Kaobangą, kur valdė iki 1677 m., kai Trin Tak juos nugalėjo. Le dinastijos valdžia buvo simbolinė, iš tiesų valdė Trin šeima.
1600 m. Nguyen Hoang pasiskelbė valdovu ("Vương") ir nustojo mokėti duoklę Trinams. Jis perkėlė sostinę į Phu Xuan (dabar Hujė). Nguyen Hoang mirė 1613 m., valdęs pietus 55 m. Jo įpėdiniu tapo šeštasis sūnus Nguyen Phuk Nguyen, kuris nepripažino Trin valdžią, bet pripažino Le dinastijos autoritetą.
Trin Trang tapo valdovu po tėvo Trin Tung mirties 1623 m. Trang dukart įsakė Nguyen Phuk Nguyen paklusti, o po to pasiuntė 150 tūkst. karių į nesėkmingą karinį žygį. Trin turėjo didesnę ekonomiką ir armiją, bet Nguyen pastatė dvi akmenines sienas ir turėjo portugališką artileriją.
Trin-Nguyen karai truko 1627-1672 m. Trin puolė septynis kartus bet neužėmė Nguyen sostinės. Po 1651 m. Nguyen patys puolė Trin teritorijas. Naujas valdovas Trin Tak nustūmė Nguyen 1655 m. ir po paskutinio puolimo 1672 m. pasiūlė paliaubas Nguyen Phuk Tan.
1771 m. Kuinione, valdomame Nguyen valdovų prasidėjo Taison sukilimas. Sukilimo vadai buvo broliai Nguyen Nak, Nguyen Lu ir Nguyen Hujė nesusiję su Nguyen valdovais. Iki 1776 m. Taison užėmė beveik visas Nguyen valdas ir išžudė didžiąją dinastijos dalį. Išgyvenęs princas Nguyen Fuk An pabėgo į Siamą ir gavo jo karaliaus karinę paramą. Jis grįžo su 50 tūkst. siamiečių karių, bet buvo nugalėtas Rạch Gầm–Xoài Mút mūšyje ir vos nemirė.
Nguyen Hujė vadovaujama Taison armija žygiavo į šiaurę prieš Trin valdovus 1786 m. Trin armija buvo sumušta, Trin Kai nusižudė, sostinė buvo užimta per mažiau nei du mėnesius. Paskutinis Le dinastijos imperatorius Le Chieu Tong pabėgo į Čingų Kiniją pareikšti peticiją imperatoriui Hongli. Kinai suteikė 200 tūkst. karių paramą kautis su Taison. Nguyen Hujė pasiskelbė imperatoriumi Kvang Trung ir nugalėjo kinus su 100 karių per 7 dienas. Naujasis imperatorius galvojo apie daugybę reformų, bet mirė žygiuojant į pietus nuo nežinomų priežasčių 1792 m., kai jam buvo 40 metų. Šalis jam valdant buvo padalinta į tris dalis. Nguyen Nak valdė centrinę dalį, Kvang Trung šiaurę, o Nguyen Fuk An buvo užėmęs Saigoną (dabar Hošiminas) 1788 m.
Po Kvang Trung mirties broliai Nguyen kovojo tarpusavyje ir prieš žmones, ištikimus Kvang Trung mažam sūnui. Nguyen Fuk An užėmė Kuinioną 1799 m., Hujė 1801 m., o karą laimėjo 1802 m., kai užėmė Hanojų, nužudė Nguyen Kvang Toan ir daugelį Taison generolų ir pareigūnų.
Po trisdešimt metų trukusio Taisono sukilimo, išvytasis Nguyễn giminės atstovas Phúc Ánh, padedamas prancūzų sugrįžo į šalį, ją suvienijo ir, pasivadinęs Gialong, pradėjo paskutiniąją šalies dinastiją. Jo laikais šalis pavadinta Vietnam, kas padaryta Kinijos leidimu sukeitus pirmosios garsios šalies valstybės Namviet skiemenis.
Nguyễn Phúc Ánh toleravo krikščionybę, jo rūmuose buvo prancūzų patarėjų. Prancūzijos grėsmė šalyje vis labiau augo. Santykiai su Prancūzija ypač paaštrėjo kuomet Gialong įpėdiniai buvo konservatyvūs konfucionistai, priešinosi modernizacijai, ėmė vykdyti antikatalikišką politiką po to kai misionierius Joseph Marchand paskatino katalikus sukilti ir į Vietnamo sostą pasodinti kataliką 1833–1835 m. Prekyba su užsieniu sumažėjo. Prieš Nguyen valdžią vyko šimtai sukilimų. Tuo pasinaudoję prancūzai 1858 m. užpuolė Danango uostą ir apgriovė, bet nepavyko išsilaipinti. De Genouilly po to užėmė mažai ginamą Saigoną. 1859-1867 m. jie užkariavo Mekongo deltą, suformavo Kočinčinos koloniją. Tokiu būdu piečiausia dalis, Vietnamo XVII-XVIII a. atimta iš Kambodžos, atiteko prancūzams.
Šiaurėje prancūzai irgi galėjo laisvai naudotis Raudonąja upe, kuria iš Junano gabendavo prekes. Dėl siautėjančių Taiping sukilimo būrių, trukdžiusių prekybai, kilo labai daug konfliktų, įžiebusių 1884–1885 m. Prancūzų-kinų karą.
Šio karo pasekmė buvo galutinė Vietnamo kolonizacija, suskaldymas į du protektoratus Tonkiną (Vietnamo šiaurė su sostine Hanojuje) ir Anamą (Vietnamo centrinė dalis su sostine Hue) ir įjungimas į Prancūzijos Indokiniją. Nors šalyje imperatoriai išliko, jie buvo visiškai kontroliuojami prancūzų vyriausybės.
1940 m. į šalį įsiveržė Japonija, pradėdama Antrąjį pasaulinį karą.
Išnašos
redaguoti
Afganistanas | Armėnija | Azerbaidžanas | Bahreinas | Bangladešas | Brunėjus | Butanas | Egiptas | Filipinai | Gruzija | Indija | Indonezija | Iranas | Irakas | Izraelis | Japonija | Jemenas | Jordanija | Jungtiniai Arabų Emyratai | Kambodža | Kataras | Kazachija | Kinija | Kipras | Kirgizija | Kuveitas | Laosas | Libanas | Malaizija | Maldyvai | Mongolija | Mianmaras | Nepalas | Omanas | Pakistanas | Pietų Korėja | Rytų Timoras | Rusija | Saudo Arabija | Singapūras | Sirija | Šiaurės Korėja | Šri Lanka | Tadžikija | Tailandas | Turkija | Turkmėnija | Uzbekija | Vietnamas
|
Šis straipsnis apie istoriją yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |
