Vikipedija

Tautinio darbo apsaugos batalionas

Tautinio darbo apsaugos batalionas, taip pat Tautos darbo apsaugos batalionas, TDA – lietuvių savanorių ginkluotas karinis dalinys nacių okupuotoje Lietuvoje ir kitur sušaudęs tūkstančius žydų, kovojęs su sovietiniais partizanais ir gynęs karinius objektus.

Tautinis darbas tai junginio nacionalsocializmo lietuviškas atitikmuo. Pavadinimas taip pat ataidi Lietuvos tautinę apsaugą Geležinis Vilkas.

Tautinio darbo apsaugos tikslas

redaguoti
 
Lietuvių aktyvistų fronto vadas Kazys Škirpa.
 
1941 m. sausio mėn. vaizdas Berlyne, nacių Vokietijos sostinėje. Propagandos ministras Joseph Goebbels susitinka su kariuomenės, laivyno ir oro pajėgų propagandos vadovais. Kazys Škirpa ir Lietuvių aktyvistų frontas tikėjosi, jog prasidėjus karui tarp nacių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos Lietuvai atsivers nepriklausomybės galimybė.
 
1941 m. kovo mėn. vaizdas Berlyne. Vainikas dedamas pagerbti ginkluotas pajėgas. Berlyne tuomet veikė Kazys Škirpa ir Lietuvių aktyvisto fronto branduolys.
 
1941 m. birželio mėn. 25 d. Junkers Ju naikintuvų bombonešių gamykloje Berlyne. Nacių Vokietijos oro pajėgos sėkmingai bombardavo sovietų okupuotą Lietuvą karo pradžioje.

1940 m. liepos mėn. Lietuvos pasiuntinys Vokietijai Kazys Škirpa Vokietijos užsienio reikalų ministerijos darbuotojui Peter Kleist įteikė projektą „Į talką naujosios Lietuvos kurti!!“ Jame pristatomas sumanymas steigti Lietuvių aktyvistų frontą, kurio idealas laisva ir nepriklausoma Lietuva naujais tautinio socializmo pagrindais. Numatyta raginti lietuvius kurti slaptas smogikų grandis, būrius, kuopas ir t. t. Tuo būdu susidarys aktyvistų fronto ir jo smogikų tinklas visoje Lietuvoje, kurią bendromis jėgomis ir Aukščiausiojo palaima tikrai išlaisvinsime. Aukštesniųjų, kaip batalijono vadas, smogikų vadų skirimą rezervuoja sau vyriausioji Aktyvistų fronto vadovybė, kuri taip pat duos nurodymų kaip bendrą kovą vesti. Numatyta priesaika, nepaliaunama kova komunizmui ir rusų okupantams, ligi mirties ištikimybe lietuvių aktyvistų frontui, viskas Tėvynės laisvei ir nepriklausomybei atgauti, taip pat ženklas – emaliuotas trijų tautinių spalvų trikampis, išduobtas į viršų, su nario numeriu antroje pusėje, ir sveikinimasis – pakeliant dešiniąją ranką ir tariant žodį "kovok! "[1]

1940 m. lapkričio mėn. pabaigoje Kauno studentijos korporacijų vadovai Briedelis, Boruta, Žukauskas, Pajaujis, Šapalas, Damušis ir susirinko į pirmą slaptą pasitarimą. Jame aptarė ir priėmė iš užsienio gautą sutartą ženklą TDA – juodomis raidėmis ant balto kaspino – Tautinio darbo apsaugą.[2]

1941 m. sausio 25 d. Lietuvių aktyvistų fronto vadas Kazys Škirpa įteikė nacių Vokietijos Abvero pulkininkui leitenantui Kurt Graebe Lietuvos atstatymo planą, kuriame buvo numatyta sudaryti Tautinio darbo apsaugą. Lietuviai pabėgėliai Vokietijoje galėjo laisvai burtis į Lietuvių aktyvistų fronto organizaciją Berlyne ir į jos skyrius Rytprūsiuose.[3]

1941 m. kovo 24 d. datuoti Lietuvių aktyvistų fronto griežtai slapti „Lietuvai išlaisvinti nurodymai“, kaip Lietuvoje ruoštis numatytam Vokietijos-Sovietų Sąjungos karui. Tikslas „atstatyti nepriklausomą Lietuvos valstybę ir sutvarkyti ją naujais pagrindais, kurie patikrintų galimybę išlaikyti tautoje realią vienybę, stiprinti tautoje nacionalinį atsparumą, tobulinti tautos moralinį atsparumą pagal krikščioniškos dorovės principus, išvystyti krašto ūkinį ir kultūrinį progresavimą, visiems patikrinti darbą ir laiduoti socialinį teisingumą, išraunant su šaknimis bet kurį apsileidimą, korupciją, neteisėtumą, komunistinį išsigimimą ir žydišką išnaudojimą.“[1]

1941 m. kovo mėn. Adolfas Hitleris nurodė savo generolams, besiruošiantiems karui su Sovietų Sąjunga, jog vykdys „naikinamąjį karą“, kuriame sušaudys būtent komunistų komisarus ir žydus komunistus. Manoma, kad jisai visuotinį žydų išžudymą (vaikų, moterų, senukų) įsakė tiktai 1941 m. gruodžio mėnesį, šalčiams neleidus nacių Vokietijos kariuomenei užkariauti Maskvą, ir Japonijai bei JAV įsijungus į pasaulinį karą. Tuo tarpu „Lietuvai išlaisvinti nurodymai“ jau nurodė jog lietuviai savo noru, savarankiškai, visus Lietuvos žydus išbaidys (etninis valymas) ir nuo likusiųjų „nusikratys“ (genocidas):
„Idėjiniam lietuvių tautos pribrendinimui reikalinga sustiprinti antikomunistinę ir antižydišką akciją ir skleisti besąlyginiai mintį, jog rusų-vokiečių ginkluotas susikirtimas tikrai įvyks, kad raudonoji rusų armija greitai bus iš Lietuvos išvyta ir, kad Lietuva vėl taps laisva, nepriklausoma valstybė. Labai svarbu šia proga atsikratyti ir nuo žydų. Todėl reikia krašte sudaryti tokią tvankią prieš žydus atmosferą, kad nei vienas žydas nedrįstų ir minties prileisti, jog naujoje Lietuvoje jis dar galėtų turėti bent minimalinių teisių ir bendrai pragyvenimo galimybių. Tikslas – priversti visus žydus bėgti iš Lietuvos drauge su raudonaisiais rusais. Juo jų daugiau šia proga iš Lietuvos pasišalins, juo bus vėliau lengviau baigti nuo žydų nusikratyti. Organizaciniu požiūriu yra reikalingas šis patvarkymas: ribose aktyvistų sąjūdžio, kaip lietuvių tautos politinės valios reiškėjo ir vykdytojo, sudarytina Tautinio darbo apsauga, kaip to sąjūdžio kovos organas. Ji sudaroma iš visai patikimų vyrų, galinčių valdyti ginklą ir pasiryžusių, esant reikalui, aukoti savo gyvybę už Lietuvą ir Aktyvistų Sąjūdžio idealus.“[4]

Tautinio darbo apsauga organizuota decentralizuotai. Ją sudarė pogrindžio celės iš 3-5 „ryžtingų vyrų“. Vyriausias uždavinys tai pristeigti ko daugiau padalinių, ypač provincijoje, su viltimi, jog ginklų atsiras. Asmenys turėjo būti parenkami „ne tiek atsižvelgiant to, kas kuo yra seniau buvęs, kokiai partijai priklausęs are kokio išmokslinimo, kiek turi būti žiūrima asmens charakterio: valios tvirtumo, ryžtingumo daryti sprendimus, iniciatyvos turėjimo, gabumo kitais vadovauti ir tinkamumo konspiratyviniam darbui.“ Siekiant suklaidinti bolševikus ir parsidavėlius, „patartina jos padalinius pavadinti įvairiausiais ir skirtinais vardais, pagal vietinių veikėjų fantaziją.“ [5] Kiekvienas padalinys turėjo gauti iš aukščiau dalykišką uždavinį, kaip antai užimti elektros stotelę, sprogimu sukelti paniką, nutraukti telegrafo, telefono laidus, atsukti bėgius, paleisti kalinius ar suimti komunistus. Uždavinį privalėjo įvykdyti savo nuožiūra, vokiečių kariuomenei perkirtus sieną.[6]

„Šiaip gi visas pasiruošimas vyksta plačios decentralizijos pagrindais, pasitikint vietinių veikėjų iniciatyva ir sumanumu. Čia pažymimi tik patys bendriausieji uždaviniai:“

  1. nuginkluoti miliciją ir G.P.U., „likviduoti“ besidrįstančius priešintis;
  2. areštuoti komisarus, politrukus;
  3. sunaikinti komunistų partijos centrą ir suimti veiklesnius komunistus;
  4. „Priversti žydus bėgti iš Lietuvos“;
  5. išlaisvinti politinius kalinius;
  6. užimti svarbiausias įmones, geležinkelio stotis, paštus, telegrafus, sandėlius;
  7. neleisti bolševikams išsivežti ar naikinti turto;
  8. kai kur užvaldyti kelius, plentus, geležinkelių linijas, nutraukti telefonų, telegrafų, elektros laidus;
  9. trukdyti raudonajai armijai pasitraukti, ją puldinėti;
  10. bandyti nuginkluoti panikuojančius raudonosios armijos dalinius.[6]

„Aktyvistų“ savarankiška veikla priešpastatoma Prezidento Antano Smetonos nuosaikumui. „Pasyvumas ir ištižimas Lietuvą pražudė, Aktyvumas ir ryžtumas turi ją išgelbėti !!“ [7] „Tik reikalinga parodyti daugiau ryžtumo, drąsos ir revoliucinio akiplėšiškumo, kai vokiečiams puolant, raudonoji armija, mūsų žydija ir visi mūsų tautos išdavikai, panikos perimti, bėgs iš Lietuvos arba skubės slapstytis kur nors po urvus.“ [8]

Užsibrėžta įtraukti ko platesnį ratą dalyvių: „Lygiagrečiai būtų Lietuvių Aktyvistų Fronto vardu išplatinta po visą Lietuvą, iš lėktuvų įvairių, kurstančių gyventojus sukilti, atsišaukimų, būtent į Lietuvių Aktyvistų Frontą, į Lietuvių Nacionalinio Korpo karius, į atsargos karininkus ir šaulius, į buvusius Lietuvos kariuomenės kūrėjus savanorius, į lietuvių intelegentiją, kultūrininkus ir valdininkus, į moksleiviją ir kaimo jaunuomenę, į ūkininkus, į darbininkus, į verslininkus, į rusų raudonosios armijos karius ir prieš žydus.“ [8]

„Lietuvai išlaisvinti nurodymai“ aptarė įvairias nesutarimo galimybes su nacių Vokietija, jai nepripažinus Lietuvos nepriklausomybės ar jos vyriausybės. „…jei vokiečiams pradėjus puolimą nebūtų iš lėktuvų platinamas vyriausybės ir Aktyvistų Fronto atsišaukimai, taip pat apie vyriausybės susidarymą nieko nebūtų iš Berlyno per radiją pranešame, tai reikia skaityti, jog vokiečiai Lietuvos atžvilgiu dar turi užpakalinių tikslų.“ [8] Nurodymuose pabrėžta: „Šios instrukcijos turinys perduodamas sukilimo centrams tik žodžiu ir per visiškai patikimus ryšininkus, kurie atsako savo galva už paslapties išdavimą.“ [9] Tačiau su vokiečių politine ir karine vadovybe matomai buvo suderintas Tautinio darbo apsaugos padalinių klausimas: „Kad vokiečiai galėtų sukilėlius atskirti nuo šiaip jau kitų civilių gyventojų ir nepaskaitytų juos ginkluotais vietiniais komunistais, sukilimui įvykus, jo dalyviai užsideda ant kairiosios rankos baltą (drobės) juostą su raidėmis T.D.A. (Tautinio Darbo Apsauga)“.[10]

Numatyta visus nepriklausomos Lietuvos pareigūnus raginti grįžti į savo senas pareigas. „Kaip ten bebūtų su vyriausybės sudarymu, svarbiausia užduotis, kuri kiltų vokiečiams žygiuojant pirmyn, tai yra krašto valdymo aparato užgrobimas. Šis užgrobimas būtų pirmas realus žingsnis prie Lietuvos suverenumo atgavimo.“ [11] Bet kokiu atveju, „patys vokiečiai suinteresuoti yra, kad krašto valdymo aparatu apstatytume savo žmonėmis.“ [12] Šis aparatas, ypač Vytauto Reivyčio vadovaujama Lietuvos saugumo policija, padėjo Hamano skrajojančiam būriui iki spalio mėnesio išžudyti visas Lietuvos provincijos žydų bendruomenes.

1991 m. istorikas Saulius Sužiedėlis pasikalbėjime su išeivijos mėnraščio Akiračiai redakcija iškėlė kaip Lietuvių aktyvistų fronto vadas Kazys Škirpa 1975 m. savo prisiminimuose Sukilimas paskelbė šių nurodymų suklastotą versiją, kurioje praleisti antižydiški teiginiai.[13] Kazys Škirpa savo prisiminimuose rašė, „Nors rašinys ir buvo pavadintas „Nurodymais“, bet, teisingiau pasakius, tai tebuvo rinkinys sugestijų ir patarimų, nes niekam iš LAF vadovaujamosios grandies Berlyne nebuvo nė į galvą atėjusi mintis, kad slaptai pogrindžio veiklai svetimoje okupacijoje būtų įmanoma diriguoti nurodymais iš užsienio. Tačiau LAF sugestijos pogrindžio veikėjams Tėvynėje buvo naudingos: jos pagelbėjo jiems konkrečiau susiorientuoti, ko galima ir ko negalima iš vokiečių tikėtis ir kaip reiktų iš anksto pasiruošti rusų – vokiečių ginkluotą konfliktą išnaudoti Lietuvos atkūrimo tikslui.“ [3]

Pirmasis kuris gavo tekstą pas Kazį Škirpą jo bute paskaityti buvo ypatingas Vilniaus centro ryšininkas Mykolas Naujokaitis. Jis kaip tik tam ir buvo slapta atvykęs į Berlyną. Per patikimiausius ryšininkus tekstas buvo perteikiamas pogrindžio centrams pakartotinai balandžio 18, gegužės 5, 8, 12 ir 19 dienomis. Pora savaičių prieš karą buvo surizikuota perteikti patį tekstą, kiek sutrumpintą. „Apie teksto gavimą buvo susilaukta patvirtinimo raštu. Todėl LAF vadovaujamoji grandis Berlyne galėjo jaustis tikra, jog jokių nesusipratimų negalės kilti ir kad pogrindžio centrai žinos, kaip jiems laikytis ir ką daryti.“ [3]

TDA bataliono įsteigimas

redaguoti

1941 m. birželio 22 d., sekmadienį, nacių Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą. Tuo pačiu sukilo lietuviai, paskelbė nepriklausomybę ir sudarė laikinąją vyriausybę.

Birželio 27 d., penktadienį, laikinoji vyriausybė savo posėdyje protokolavo, „Iš Vokiečių karinės vadovybės Kaune patirta, kad leista organizuoti Apsaugos Batalioną grynai kariškais pagrindais. Ši žinia su džiaugsmu priimta ir nutarta šį batalioną remti, finansuoti ir, jei bus galimybių, šios rūšies apsaugą plėsti ypač provincijoje.“ Viltasi, jog batalionas bus pradžia Lietuvos kariuomenės.

Birželio 28 d., šeštadienį, Kaune veikę lietuvių sukilėlių būriai buvo nuginkluoti. Kauno Karo Komendantas pulkininkas Jurgis Bobelis pasirašė įsakymą Nr. 9, „Vadovybės įsakymu lig šiolei veikę partizanų daliniai perorganizuojami į reguliarų junginį. Ryšium su tuo visi partizanų daliniai, įmonių apsauga ir paskiri asmenys savo turimus visus ginklus ir karo medžiagą privalo ligi šiandien, birželio mėn. 28 d. 17 val. grąžinti perregistravimui į Kauno Karo Komendantūrą. Nuo to pat laiko išduoti ligšioliniai leidimai ginklui laikyti ir vaikščioti nustoja galios. Asmenys, kurie nustatytu laiku ginklų perregistravimui į Komendantūrą negrąžins, bus baudžiami visu įstatymų griežtumu.“

Tą pačią dieną suformuotas bataliono branduolys.

Kauno Karo Komendantas Jurgis Bobelis pranešė, „Prie Kauno Karo Komendantūros formuojamas Tautinio Darbo Apsaugos batalionas. Visi taurūs lietuviai, norį tarnauti tame batalione, kviečiami iki š. m. birželio 29 d. 18 val. užsirašyti Kauno Karo Komendantūroj, Gedimino g. 34, I a., kamb. 1. Priimami tarnavę aktyvioj tarnyboj karininkai, puskarininkiai ir eiliniai. Registruojantis prašome pristatyti visus turimus karinius ir civilinius asmens dokumentus.“

Birželio 29 d., sekmadienį, Kauno karo komendantūra įkūrė Tautos darbo apsaugos batalioną. Komendantas Jurgis Bobelis komendatūros pareigūnams uždavė įvairias pareigas. Pulkininkui Andriui Butkūnui buvo pavesta vadovauti batalionui, rūpintis apranga. Pulkininkas J. Vėbra rūpinosi apginklavimu, majoras A. Biknaitis – bataliono ir komendantūros etatų sudarymu, sargybų reikalais, pulkininkas leitenantas A. Lapinas – sąmatos sudarymu, partizanas L. Strazdas – autopriemonių tvarkymu.

Birželio 28 d. į batalioną įstojo 107 savanoriai, birželio 29 d. – 152, birželio 30 d. – 143, liepos 1 d. – 269.

Liepos 3 d. bataliono vadas Andrius Butkūnas antru įsakymu patvirtino karininkų pareigas.

1941 m. liepos 4 d. ir 6 d. žudynės VII Kauno forte

redaguoti
 
VII Kauno forte paminklas žudynių aukoms

1941 m. liepos 4 d. batalione jau buvo 724 puskarininkiai ir kareiviai. Tą dieną Kauno VII forte vokiečių įsakymu Broniaus Kirkilo vadovaujama 1-oji kuopa sušaudė 463 žydus. Liepos 6 d. prisijungė Juozo Barzdos vadovaujama 3-oji kuopa, kartu sušaudė 2,514 žydus.[10]

Šios žydų žudynės buvo tuomet didžiausios įvykdytos nacių valdomose žemėse. Lietuvių sukilėlių sulaikyti beginkliai žydai buvo sušaudyti be jokio teismo. Žudynės grubiai pažeidė 1907 m. Hagos tarptautinę konvenciją uždraudžiančią kolektyvines bausmes. Kauno karo komendantas Jurgis Bobelis privalėjo drausti batalionui vykdyti SS 3/A operatyvinio būrio Karlo Jägerio įsakymą. Visgi, jisai savo nuožiūra ten dažnai lankėsi, duodavo įsakymus sargybai, nurodė išlaisvinti žydų moteris, vaikus, 70 Lietuvos nepriklausomybės karų savanorius ir dar kelis žydus.[10] [14]

Liepos 7 d., Kauno karo komendantas Jurgis Bobelis pranešė laikinajai vyriausybei, jog SS A operatyvinės grupės vadas Stahleckeris pranešęs, kad „masinė žydų likvidacija“ toliau nebus vykdoma, ir nurodęs Vilijampolėje steigti žydų getą į kurį visi Kauno žydai privalėjo persikelti iki rugpjūčio 15 d..[15]

Po pirmųjų šaudymų VII forte atsistatydino apie 200 Tautinio darbo apsaugos bataliono kareivių.[16]

Liepos 3 d. kapitonui Andrius Staugaičiui įsakyta telkti 6-ąją kuopą, tačiau pirmųjų žudynių dieną liepos 4 d. jisai atleistas iš tarnybos jo paties prašymu. Toliau 6-ąją kuopą telkė liepos 5 d. priimtas Zigmas Šliavas, tačiau po dviejų savaičių jisai paleistas į atsargą savo paties prašymu. Liepos 17 d. priimtas ir kuopos vadu paskirtas kapitonas Juozas Ūselis. Tą pačią dieną pradėta formuoti 7-oji kuopa. Jos vadas voldemarininkas, Geležinio vilko organizacinio skyriaus viršininkas kapitonas Antanas Švilpa, o vado padėjėjas leitenantas Antanas Gudelis.[10] [17]

Žudynėse toliau daugiausia dalyvaudavo 3-ioji kuopa, neretai – 1-oji, kartais – 2-oji. Itin didelėms žudynėms įtrauktas visas batalionas, išskyrus tuo metu sargybą einančius ar kitas užduotis atliekančius karius. Vokiečiai nurodydavo kada, kur ir kaip vykdyti žudynes. Joms visada vadovaudavo keletas vokiečių karininkų ir be jų dalyvaudavo 10–20 vokiečių karių.[10]

Be žydų ir kitų žmonių laikymo ir sušaudymo, batalionas taip pat saugojo svarbius karinės ir ūkinės reikšmės objektus Kaune ir jo priemiesčiuose, sovietinių karo belaisvių stovyklas. Bataliono kariai „valydavo“ Kauno apylinkes, atsiliepdami į Kauno karo komendatūrą ateinančius pranešimus, kad Lietuvoje likę raudonarmiečiai, komunistai ar šiaip plėšikai plėšikauja, ieško maisto ir civilinių drabužių, išžudo šeimas, kad neliktų liudytojų.[10]

Voldemarininkų pučas

redaguoti

SS ir voldemarininkai buvo nepatenkinti sumažėjusiu žydų žudymu. Liepos 23-24 d. voldemarininkų Geležinis Vilkas surengė pučą prieš Lietuvos laikinąją vyriausybę. Dauguma Tautos darbo apsaugos bataliono karininkų, ypač jaunesnieji karininkai, buvo voldemarininkai arba jiems prijaučiantys. Grįžę į savo buvusius iki 1940 m. birželio 15 d. postus vadovaujantys policijos pareigūnai irgi buvo tokie, įskaitant Kauno policijos vadovą Antaną Žarskų, kuris su keliais vyrais suėmė Policijos departament direktorių Antaną Michelevičių. 3-os kuopos vadas leitenantas Juozas Barzda, paaiškinęs savo kariams, jog eina „versti“, su jais po vidurnakčio atvyko prie komendatūros ir bandė pašalinti komendantą Jurgį Bobelį, kuris tačiau užsibarakadavo.[10]

Liepos 24 d. kapitonas Stasys Kviecinskas išleido įsakymą Nr.9 komendatūrai. Voldemarininkų Organizacijos Tarybos nutarimu jisai skiriamas Kauno komendantu vietoj Jurgio Bobelio, o jo padėjėju skiriamas pulkininkas Mykolas Kalmantas. Majoras Kazys Šimkus skiriamas Tautos Darbo Apsaugos bataliono vadu vietoj Andriaus Butkūno.[10]

Vokiečių karo komendantas generolas Maximilian Ritter von Pohl parodė savo nepasitenkinimą SS remiamu puču atsiųsdamas pulkininkui Bobeliui padėkos raštą, nepripažindamas naujo komendanto Stasio Kviecinsko ir su juo nebendraudamas.[10]

TDA bataliono išgryninimas

redaguoti
 
Liepos mėn. 1941 m., lietuvis policininkas su belaisviais žydais.
 
Liepos mėn. 1941 m., Tautos darbo apsaugos bataliono sugaudyti ir surišti žydai.

Po voldemarininkų pučo žymiai paspartėjo Hamano skrajojančio būrio išžudymas Lietuvos provincijos žydų.[18] Dešimt vokiečių esesininkų būrį lydėdavo kokia trisdešimt lietuvių karių iš Tautos Darbo Apsaugos bataliono 3-osios kuopos, kuriai vadovavo Bronius Norkus. Žydų vyrų, moterų ir vaikų sulaikymą, laužymą ir pristatymą organizavo naujai paskirtas Lietuvos saugumo policijos vadovas Vytautas Reivytis.[10] Nuo savo veiklos pradžios Marijampolėje liepos 7 d. iki pučo, Hamano skrajojantis būrys išžudė 466 žmones, iš kurių 79% žydai. Po pučo iki rugsėjo 12 d. būrys papildomai sušaudė 61,108 žmonės, iš kurių 98% buvo žydai. Netrukus Lietuvos provincijoje neliko žydų.[19]

Voldemarininkai savo nuožiūra priimdavo, paaukštindavo ir atleisdavo bataliono karininkus. Karininkai į atsakingas pareigas buvo skiriami su Geležinio vilko rekomendacija. „Geležinio vilko“ štabo viršininko Igno Taunio rekomendacija priimti Pranas Šopaga, Juozas Krikščiūnas ir Juozas Jurkūnas.[10] Į tarnybą priimta 11 naujų karininkų, kurie beveik visi buvo karo pasitraukę iš Raudonosios armijos 29-ojo ŠTK. Nuo liepos 31 d. iki rugpjūčio 9 d. septyni karininkai buvo paleisti iš tarnybos kaip voldemarininkams nepatikimi ar dėl to, kad atsisakė būti žudynių vykdytojais ar liūdytojais: Julius Abramavičius, Stepas Paulauskas, leitenantas gydytojas Antanas Narbutas, jaunesnieji leitenantai Vladas Goras, Povilas Grigaliūnas, Jurgis Janulevičius ir Jonas Ralys.[10]

Vokiečiai perima vadovavimą

redaguoti
 
Kauno IX fortas

1941 m. liepos 30 d. Rytų krašto (Ostlando) karo vado įsakymu vokiečių 11-ojo rezervinės policijos bataliono (RPB) vadas majoras Franzas Lechthaleris perėme vadovavimą Lietuvos darbo tarnybai ir visiems partizanų junginiams. Rugpjūčio 6 d. jis tai raštu pranešė Kauno karo komendantui Stasiui Kviecinskui ir pareikalavo pasirūpinti, kad jo nurodymai ir įsakymai būtų besąlygiškai vykdomi. Iš rašto matyti, kad jis su Stasiu Kviecinsku jau buvo svarstęs būtinumą pertvarkyti ir perginkluoti lietuviškus dalinius. Stasys Kviecinskas įsakymu Nr. 18 paskelbė majoro nurodymą. Nuo to laiko lietuvių pajėgos buvo tiesiogiai pavaldžios vokiečiams.[10]

1941 m. rugsėjo 24 d. atsargos generalinio štabo majoras Romas Kiaulėnas raštu pareiškė Kauno karo komendantui Stasiui Kviecinskui, jog bataliono karių nedrausmingumas piktina gyventojus. Kariai meta petardas į ožkas, granatomis muša žuvis, geria ir triukšmauja, nevalo batų, nesiskuta. „Kareiviai, atsilankydami pas privačius (civilius) gyventojus, su pasigėrėjimu pasakoja apie patirtus „malonumus“, naikinant žydus. Tas demoralizuoja gyventojus, o, be to, tai turėtų būti tarnybinė paslaptis. " Juos reikia drausti "…nes jei šie lietuviški batalionai ir nebeatstovauja kariuomenės dalinių, bet platesnė visuomenės masė dar žiūri kaip į Lietuvos kariuomenės likučius arba kaip į naujai besikuriančią kariuomenę.“ [20]

1941 m. gruodžio 1 d. SS štandartenfiureris Karlas Jägeris buvo priverstas sustabdyti žydų išžudymą. Jisai savo ataskaitoje teigiamai vertino TDA bataliono karių („partizanų“) dalyvavimą žudynėse: „Veiksmai pačiame Kaune, kur mūsų žinioje buvo pakankamas skaičius daugiau ar mažiau paruoštų partizanų, priešingai tiems ir dažnai dideliems sunkumams, kuriuos tekdavo įveikti kitose vietose, atrodydavo kaip paradinis šaudymas.“ [10]

1942 m. spalio 22 d. Zenonas Blynas savo dienoraštyje rašė, jog vokiečiai pareikalavo bataliono karius prisiekti. Atrodo, kad batalionų kareiviai jokiu būdu neprisieks. Kam jie turi prisiekti? Fiureriui, ar vokiečių tautai? Teisinasi: yra savanoriai ir toliau kovos, bet neprisieks. [21]

Po karo, sovietinė valdžia nuteisė daug buvusių bataliono karių už dalyvavimą masinėse žydų ir kitų asmenų žudynėse ir už kovą su raudonaisiais partizanais. 1961 m. rugsėjo 25 d. buvę 1-osios kuopos kariai Pranas Matiukas, Jonas Palubinskas, Boleslovas Čirvinskas, Aleksas Raižys, Leonas Mecius, Juozas Kopūstas, Klemensas Skabickas, Stasys Bendzius buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir vėliau sušaudyti.[10]

Nuorodos

redaguoti

Šaltiniai

redaguoti
  1. ↑ MAB f.29 vnt. 1287/1 lap.104-105
  2. ↑ Antanas Martinionis. Sukilimas 1941 m. birželio 22–25 d. Pilypas Narutis. ps.58
  3. ↑ 3,0 3,1 3,2 „Kazys Škirpa. Sukilimas“. Nuoroda tikrinta 2012 m. spalio 25 d..
  4. ↑ https://ekspertai.eu/static/uploads/2014/01/Lietuvai%20islaisvinti%20nurodymai.pdf
  5. ↑ Truska, Liudas; Vareikis, Vygantas (2004). „Lietuvai Išlaisvinti Nurodymai“. Holokausto prielaidos: antisemitizmas Lietuvoje : XIX a. antroji pusė-1941 m. birželis. Margi raštai, Vilnius. p. 259. ISBN 9986092809.[neveikianti nuoroda]
  6. ↑ 6,0 6,1 Truska, Liudas; Vareikis, Vygantas (2004). „Lietuvai Išlaisvinti Nurodymai“. Holokausto prielaidos: antisemitizmas Lietuvoje : XIX a. antroji pusė-1941 m. birželis. Margi raštai, Vilnius. p. 259. ISBN 9986092809.[neveikianti nuoroda]
  7. ↑ Truska, Liudas; Vareikis, Vygantas (2004). „Lietuvai Išlaisvinti Nurodymai“. Holokausto prielaidos: antisemitizmas Lietuvoje : XIX a. antroji pusė-1941 m. birželis. Margi raštai, Vilnius. p. 263. ISBN 9986092809.[neveikianti nuoroda]
  8. ↑ 8,0 8,1 8,2 Truska, Liudas; Vareikis, Vygantas (2004). „Lietuvai Išlaisvinti Nurodymai“. Holokausto prielaidos: antisemitizmas Lietuvoje : XIX a. antroji pusė-1941 m. birželis. Margi raštai, Vilnius. p. 261. ISBN 9986092809.[neveikianti nuoroda]
  9. ↑ Truska, Liudas; Vareikis, Vygantas (2004). „Lietuvai Išlaisvinti Nurodymai“. Holokausto prielaidos: antisemitizmas Lietuvoje : XIX a. antroji pusė-1941 m. birželis. Margi raštai, Vilnius. p. 245. ISBN 9986092809.[neveikianti nuoroda]
  10. ↑ 10,00 10,01 10,02 10,03 10,04 10,05 10,06 10,07 10,08 10,09 10,10 10,11 10,12 10,13 10,14 „Stasys Knezys. Kauno karo komendantūros Tautinio darbo batalionas 1941 m.“. Nuoroda tikrinta 2012 m. spalio 23 d..
  11. ↑ Truska, Liudas; Vareikis, Vygantas (2004). „Lietuvai Išlaisvinti Nurodymai“. Holokausto prielaidos: antisemitizmas Lietuvoje : XIX a. antroji pusė-1941 m. birželis. Margi raštai, Vilnius. p. 254. ISBN 9986092809.[neveikianti nuoroda]
  12. ↑ Truska, Liudas; Vareikis, Vygantas (2004). „Lietuvai Išlaisvinti Nurodymai“. Holokausto prielaidos: antisemitizmas Lietuvoje : XIX a. antroji pusė-1941 m. birželis. Margi raštai, Vilnius. p. 262. ISBN 9986092809.[neveikianti nuoroda]
  13. ↑ „Mindaugas Tamošaitis. Aktualios XX amžiaus Lietuvos istorijos temos mėnraštyje „Akiračiai“ 1988-1995 m.“. Suarchyvuotas originalas 2013-11-05. Nuoroda tikrinta 2012 m. spalio 23 d..
  14. ↑ „Holokaustas Lietuvoje: žydų pogromai Vilijampolėje ir masinės žudynės VII forte“. Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 26 d..
  15. ↑ „Christophas Dieckmannas, Saulius Sužiedėlis. Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės 1941 metų vasarą ir rudenį: Šaltiniai ir analizė“ (PDF). Suarchyvuotas originalas (PDF) 2013-10-20. Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 21 d..
  16. ↑ „Tautos atsakas sovietams - sukilimas. Pokalbis su Augustinu Idzeliu. Antra dalis“. Suarchyvuotas originalas 2019-03-06. Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 12 d..
  17. ↑ „Tautinio darbo apsaugos bataliono (1-ojo pagalbinės policijos tarnybos bataliono; 1-ojo apsaugos bataliono; 13-ojo savisaugos bataliono) karininkai“. Nuoroda tikrinta 2012 m. spalio 23 d..
  18. ↑ „Vidmantas Valiušaitis. Kodėl istorikai bijo faktų?“. Nuoroda tikrinta 2012 m. lapkričio 4 d..
  19. ↑ „Holokausto Lietuvoje buhalterija: Karlo Jägerio „Suvestinės žinios apie operatyvinio būrio 3 teritorijoje iki 1941 m. gruodžio 1 d. įvykdytas egzekucijas““. Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 18 d..
  20. ↑ B.Baranauskas, K.Rukšėnas. Nacionalistų talka hitlerininkams. Vilnius, 1970. pp. 67–68.
  21. ↑ Blynas, Zenonas (2007). Karo metų dienoraštis 1941-1944 m. Lietuvos istorijos instituto leidykla. p. 434. ISBN 978-9986-780-98-4. Suarchyvuotas originalas 2009-08-15. Nuoroda tikrinta 2014-04-25.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Tautinio_darbo_apsaugos_batalionas&oldid=7432186"