TSRS griūtis

TSRS griūtis, SSRS griūtis, TSRS žlugimas, SSRS žlugimas, TSRS subyrėjimas arba SSRS subyrėjimas, buvo laipsniškas Tarybų Sąjungos žlugimas, prasidėjęs 1990 m. kovo 11 d., Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai priėmus Lietuvos valstybės atkūrimo aktą, paspartėjęs žlugus 1991 m. rugpjūčio pučui ir pasibaigęs 1991 m. gruodžio mėn. 1991 m. rugsėjo 6 d. TSRS pripažino visišką 1940 m. okupuotų Baltijos šalių nepriklausomybę. 1991 m. gruodžio 26 d. TSRS Aukščiausiosios Tarybos – Respublikų tarybos aukštieji rūmai, įsteigti 1991 m. rugsėjo 5 d., priėmė deklaraciją dėl TSRS egzistavimo nutraukimo (deklaracija nr. 142-Н Декларация Совета Республик Верховного Совета СССР в связи с созданием Содружества Независимых Государств).

Belovežo sutarties pasirašymas 1991 m. gruodžio 8 d.

Gorbačiovo reformos

Eiga

Michailas Gorbačiovas atėjęs į valdžią pamažu pakeitė kelis TSRS respublikų komunistų partijų pirmuosius sekretorius, senuosius konservatyvius gerontokratus pakeisdamas jaunesniais vietos lyderiais. Buvo ir ne visai sėkmingų atvejų – pvz., buvo kilę studentų protestai, kai korumpuotą kazachą Kazachstano TSR pakeitė etniniu rusu, tačiau daugeliu atveju procesas pasiteisino. Vienas iš šalutinių kadrų keitimų politikos padarinių buvo tas, kad naujieji sovietinių respublikų lyderiai buvo tik pradėję savo politinę karjerą ir buvo daug labiau priklausomi nuo vietos gyventojų nuotaikų. Gorbačiovo bandymai pakeisti sovietinę ekonomiką privedė prie išvados, kad jo reformoms trukdo įsišaknijęs TSKP valdžios aparatas. Po ekonominių reformų sekė politinės reformos. Respublikų ir regionų elito ir nomenklatūros atstovai pamatė, kad reformos suteikė jiems galimybę iš esmės išsivaduoti iš Maskvos centro kontrolės. 1988 m. lapkričio 16 d. Estijos TSR Aukščiausioji Taryba pirmoji priėmė suvereniteto deklaraciją, o 1989 m. gegužės ir liepos mėnesiais tai atitinkamai padarė Lietuvos TSR ir Latvijos TSR Aukščiausiosios Tarybos.

Valdžios decentralizacija ir atvirumo politika sudarė prielaidas įsižiebti ilgalaikiams nacionaliniams konfliktams ir nepriklausomybės judėjimams. 1988 m. prasidėjo armėnų ir azerbaidžaniečių etniniai susirėmimai dėl Kalnų Karabacho, kurie peraugo į kruvinus etninius susirėmimus. Nepriklausomybės reikalavimai augo Baltijos respublikose ir Gruzijoje. 1989 metų pabaigoje Algirdo Brazausko vadovaujama Lietuvos komunistų partija paskelbė apie pasitraukimą iš SSKP. 1990 m. pavasario pradžioje TSRS respublikose vyko vietinių Aukščiausiųjų Tarybų rinkimai, kuriuose leista dalyvauti ir opozicijos atstovams. 1990 m. kovo 11 d. naujai išrinkta Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, vadovaujama išvakarėse pirmininku išrinktam Vytautui Landsbergiui, paskelbė atkurianti Lietuvos nepriklausomybę. Siūlymas papildyti TSRS Konstituciją punktu, kuris suteiktų TSRS parlamentui teisę atšaukti respublikų įstatymus, sukėlė „suverenitetų paradą“. 1990 metais suverenitetą paskelbė ir kitos TSRS respublikos:

• 1988 m. lapkričio 16 d. – Estijos TSR suvereniteto deklaracija,
• 1989 m. gegužės 26 d. – Lietuvos TSR suvereniteto deklaracija.
• 1989 m. liepos 28 d. – Latvijos TSR suvereniteto deklaracija ,
• 1989 m. liepos 28 d. – Azerbaidžano TSR suvereniteto deklaracija,
• 1990 m. gegužės 26 d. – Gruzijos TSR suvereniteto deklaracija,
• 1990 m. birželio 12 d. – Rusijos TFSR suvereniteto deklaracija,
• 1990 m. birželio 20 d. – Uzbekijos TSR suvereniteto deklaracija,
• 1990 m. birželio 23 d. – Moldavijos TSR suvereniteto deklaracija,
• 1990 m. liepos 16 d. – Ukrainos TSR suvereniteto deklaracija,
• 1990 m. liepos 27 d. – Baltarusijos TSR suvereniteto deklaracija,
• 1990 m. rugpjūčio 22 d. – Turkmėnijos TSR suvereniteto deklaracija,
• 1990 m. rugpjūčio 23 d. – Armėnijos TSR suvereniteto deklaracija,
• 1990 m. rugpjūčio 24 d. – Tadžikijos TSR suvereniteto deklaracija,
• 1990 m. spalio 25 d. – Kazachijos TSR suvereniteto deklaracija,
• 1990 m. gruodžio 15 d. – Kirgizijos TSR suvereniteto deklaracija.

Rusijos TFSR autonominių subjektų Aukščiausiosios Tarybos taip pat priėmė suvereniteto deklaracijas: Šiaurės Osetijos ASSR – liepos 20 d., Karelijos ASSR rugpjūčio 9 d., Komijos ASSR rugpjūčio 29 d., Totorių ASSR – rugpjūčio 30 d., Udmurtijos ASSR – rugsėjo 20 d., Jakutijos ASSR – rugsėjo 27 d., Buriatijos ASSR – spalio 8 d., Baškirijos ASSR – spalio 11 d., Kalmukijos ASSR spalio 18 d., Marių ASSR spalio 22 d., Čiuvašijos ASSR spalio 24 d., Altajaus kalnų autonominis rajonas spalio 25 d., Čečėnijos-Ingušijos ASSR – lapkričio 27 d.

Boriso Jelcino atėjimas į valdžią Rusijos TFSR kėlė didžiulę grėsmę TSRS egzistavimui. TSRS ir Rusijos sampratos iš esmės buvo susiliejusios, jos valdymą didžiąja dalimi įgyvendino TSRS valdžia. Rusija neturėjo savo komunistų partijos ar Mokslų akademijos, jų vietą užėmė visasąjunginės organizacijos. Kadangi Rusijai paskelbus savo suverenitetą, TSRS valdžia būtų praradusi savo galios bazę ir taptų visiškai priklausoma nuo respublikų, 1990 m. vasarą buvo įkurta Rusijos komunistų partija, kuri tapo M. Gorbačiovui ir Jelcinui oponuojančių konservatyvių jėgų bastionu.

1990 m. sausį Lietuvos TSR lankėsi TSRS vadovas M. Gorbačiovas. 1990 m. pabaigoje ir 1991 metų pradžioje M. Gorbačiovas bandė jėga trukdyti Baltijos šalims atgauti arba išsaugoti nepriklausomybę. Jo vyriausybėje sustiprėjo jėgos, norėjusios nuslopinti respublikų suverenitetą, prireikus įvedant prezidentinį valdymą ir nepaprastąją padėtį. 1991 m. sausį Gorbačiovas įgaliojo gynybos ministrą Dmitrijų Jazovą, KGB pirmininką Vladimirą Kriučkovą ir vidaus reikalų ministrą Borisą Pugo panaudoti jėgą, kad būtų atkurta centrinė valdžia maištaujančiose respublikose, įskaitant nuo TSRS atsiskyrusioje Lietuvoje. Vilniuje ir Rygoje įvyko kruvinų išpuolių (Vilniuje – prie televizijos bokšto, Rygoje – prie parlamento). Sausio pabaigoje buvo priimtas įstatymas, leidžiantis Vidaus reikalų ir Krašto apsaugos ministerijos pajėgoms kartu patruliuoti gatvėse, taip įteisinant kariuomenės panaudojimą tvarkai palaikyti. Iki pat pučo Lietuvos pasieniečių postus užpuldinėdavo OMON daliniai.

1991 m. kovo mėn. Gorbačiovas sukūrė Saugumo Tarybą, kurioje dominavo stiprios centrinės valdžios šalininkai. Kovo 17 d. įvyko referendumas dėl TSRS išsaugojimo, kuriam pritarė 76 % balsavusiųjų, tačiau kurį boikotavo nepriklausomybę paskelbusi Lietuvos Respublika ir sovietinės respublikos, kuriose buvo ryškūs judėjimai už nepriklausomybę.

Gorbačiovas apsisaugojo nuo partijos konservatyvių jėgų, užtikrindamas, kad jis būtų išrinktas TSRS prezidentu. Tačiau partija, nors netekusi galios monopolio, vis tiek turėjo didžiulę įtaką. 1991 m. balandžio 24 d. partijos Centriniame komitete buvo numatytas posėdis, kuriame buvo reikalaujama Gorbačiovo atsistatydinimo iš generalinio sekretoriaus pareigų. Tuo tarpu remiantis referendumo rezultatais, dauguma Sąjungos respublikų norėjo naujos sąjungos, kurioje daugiau politinės (ir ekonominės) galios priklausytų vietos elitui. Kadangi galiojanti TSRS konstitucija tokios galimybės nenumatė, reikėjo naujos sutarties. Prasidėjo vadinamosios Novo-Ogariovo derybos.

1991 m. birželio 12 d. B. Jelcinas laimėjo Rusijos prezidento rinkimus, o liepos 10 dieną prisiekė ginti Rusijos suverenitetą.

Derybose su B. Jelcinu ir Kazachstano lyderiu Nazarbajevu M. Gorbačiovas pasiekė susitarimą dėl naujo sąjungos modelio, pagal kurį respublikos visiškai kontroliuotų savo ekonomiką ir pačios spręstų, kiek prisidėti prie Sąjungos biudžeto. Maskva tebekontroliuotų kariuomenę ir nacionalinį saugumą, tačiau užsienio politika turėtų būti derinama su respublikomis. Jie taip pat susitarė, kad Nazarbajevui bus patikėta vadovauti naujajai profsąjungų vyriausybei. Naujoji sąjungos sutartis turėjo būti pasirašyta 1991 m. rugpjūčio 20 d., tačiau tam kelią užkirto pasirašymo išvakarėse kilęs Rugpjūčio pučas.

Ukrainos situacija

Nuo to laiko, kai į valdžią atėjo buvęs Ukrainos komunistų partijos vadovas Chruščiovas, ukrainiečiai sudarė įtakingą galios bloką Maskvoje. Chruščiovas į daugelį vadovaujančių pareigų paskyrė Ukrainos pareigūnus, įskaitant Leonidą Brežnevą ir Mykolą Pidhornį. Po Kosygino mirties TSRS vyriausybės vadovu tapo iš Ukrainos kilęs Nikolajus Tichonovas. Brežnevo valdančioji frakcija dažnai buvo vadinama Dniepropetrovsko klanu, nes jis į aukštas pareigas paskyrė daug savo vaikystės draugų ir kolegų iš Dniepropetrovsko. Vienas patikimiausių Brežnevo įpėdinių buvo Ukrainos TSR komunistų partijos pirmasis sekretorius Volodymyras Ščerbyckis. Gorbačiovas, nors ir ukrainiečių kilmės, buvo rusas ir su Ukraina ryšių neturėjo. Andropovo inicijuoti ir Gorbačiovo tęsiami personalo pokyčiai iš esmės nutraukė Ukrainos įtaką Maskvoje. Ukrainiečių nomenklatūra jautėsi išduota. Nepasitenkinimą Gorbačiovu tik sustiprino 1986 m . Černobylio atominės elektrinės katastrofa. 1989 metų rudenį M. Gorbačiovas atleido Ščerbitskį iš pareigų. Per tą laiką Ukrainoje buvo įkurta organizacija „Rukh“, panaši į Lietuvos Sąjūdį, iš pradžių palaikiusi Gorbačiovo perestroiką, bet 1990 m. spalį stojusi į Ukrainos nepriklausomybės šalininkų pusę.

Po apsilankymo Maskvoje 1991 metų rugpjūčio 1 d. JAV prezidentas Bušas atvyko į Kijevą, kur paragino ukrainiečius išsaugoti Sąjungą. Tuo metu tiek Gorbačiovas, tiek Jelcinas manė, kad Ukrainai turėtų būti neleista pasiekti nepriklausomybę. Bušą Kijeve pasitiko Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Leonidas Kravčiukas, balansavęs tarp sovietinės nomenklatūros ir Ukrainos nepriklausomybę palaikančių deputatų interesų. Kravčiukas, buvęs komunistų partijos ideologinis sekretorius, gynė Ukrainos nepriklausomybės idėją. Bušas savo kalboje gynė mintį, kad M. Gorbačiovo reformos ukrainiečiams jau suteikia politinę ir ekonominę laisvę, o nepriklausomybė jiems esą būtina nėra.

Žlugus rugpjūčio pučui

Jau 1990 metų pradžioje Baltijos šalys buvo priėmusios nepriklausomybės deklaracijas, kurias TSRS valdžia pripažino tik 1991 metų rugsėjo 6 d. Iki 1991 metų spalio vidurio kitos TSRS respublikos, išskyrus Kazachstaną ir Rusiją, taip pat paskelbė visišką nepriklausomybę.

1991 m. lapkritį TSRS pagrindu buvo bandoma sukurti buvusių sovietinių respublikų konfederaciją, turinčią bendras ginkluotąsias pajėgas ir užsienio politiką, bet savarankišką vidaus politiką ar kažką panašaus. TSRS prezidentui Gorbačiovui pritarus, 1991 m. lapkritį buvo parengtas naujos sąjungos sutarties projektas, numatantis Suverenių Valstybių Sąjungos (Союз Суверенных Государственных, CCГ) kūrimą. Tokia sąjunga būtų buvusi suverenių respublikų konfederacija, turinti bendras ginkluotąsias pajėgas ir užsienio politiką, bet nepriklausomą vidaus politiką.

Lapkričio 14 d. tik septynių šalių (Rusijos TFSR, Baltarusijos ir penkių Sovietų Centrinės Azijos šalių – Kazachstano, Kirgizijos, Tadžikistano, Turkmėnistano ir Uzbekistano) vyriausybės susitarė 1991 m. gruodžio 9 d. Baltarusijos sostinėje Minske pasirašyti naują konfederacijos sutartį.

NVS įkūrimas

Armėnijai, Azerbaidžanui, Gruzijai, Moldovai ir Ukrainai atsisakius prisijungti prie planuojamos konfederacijos, 1991 m. gruodžio 8 d., po Beloveže vykusio susitikimo, Baltarusijos, Rusijos ir Ukrainos prezidentai paskelbė esantys pasirengę sukurti Nepriklausomų valstybių sąjungą (NVS) vietoje anksčiau planuotos NVS konfederacijos. Baltarusijos, Rusijios TFSR ir Ukrainos prezidentai susirinko į diskusiją Belovežo girioje, kur konstatavo, kad „derybos dėl naujos sąjungos sutarties rengimo pateko į aklavietę, o objektyvus respublikų išstojimo iš TSRS procesas ir nepriklausomų valstybių kūrimas tapo realybe“. Pasibaigus deryboms buvo pasirašyta Belovežo sutartis (Беловежское соглашенье), kuria remiantis įsteigta nauja tarptautinė organizacija – Nepriklausomų valstybių sąjunga. Realią valdžią praradęs TSRS prezidentas tai pavadino konstituciniu perversmu, tačiau nesugebėjo pasirašyti planuojamos sąjungos sutarties.

Gruodžio 11 dieną TSRS Konstitucinės priežiūros komitetas pasmerkė Belovežo susitarimą, tačiau šis pareiškimas neturėjo teisinių pasekmių, o gruodžio 12 d. SSKP Aukščiausioji Taryba ratifikavo NVS kūrimo sutartį ir denonsavo (atšaukė) 1922 m. gruodžio 30 d. Rusijos TFSR, Ukrainos TSR, Baltarusijos TSR ir Užkaukazės TFSR sutartis dėl TSRS sukūrimo.

1991 m. gruodžio 21 d. per susitikimą Almatoje dar aštuonių šalių (Azerbaidžano, Armėnijos, Moldovos ir penkių Vidurinės Azijos respublikų) prezidentai pasirašė deklaraciją dėl savo šalių prisijungimo prie NVS sutarties (1993–2008 m. NVS nare buvo ir Gruzija).

1991 m. gruodžio 25 d. TSRS prezidentas Gorbačiovas paskelbė „dėl principinių sumetimų“ nutraukiantis savo veiklą šiose pareigose, pasirašė įsakymą atsisakyti vyriausiojo TSRS ginkluotųjų pajėgų vado įgaliojimų. Strateginių branduolinių ginklų kontrolė perduota Rusijos prezidentui Jelcinui. Virš Maskvos Kremliaus buvo nuleista TSRS vėliava, vietoje jos pakeliant Rusijos vėliavą.

1991 m. gruodžio 26 d. TSRS Aukščiausiosios Tarybos – Respublikų Tarybos – aukštieji rūmai, išlaikę kvorumą, priėmė Deklaraciją dėl NVS sukūrimo nutraukiant TSRS egzistavimą.

1991 m. gruodžio 31 d. JT priėmė Rusijos prezidento prašymą pripažinti Rusijos Federaciją TSRS teisių ir pareigų paveldėtoja.

Nepriklausomybės deklaracijų chronologija

TSRS žlugimo chronologija.

• Lietuva – 1990 m. kovo 11 d. (Lietuvos TSR suvereniteto deklaracija priimta dar 1989 m. gegužės 26 d.)
• Gruzija – 1991 metų balandžio 9 d.,
• Estija – 1991 m. rugpjūčio 20 d. (Estijos TSR suvereniteto deklaracija priimta dar 1988 m. lapkričio 16 d.),
• Latvija – 1991 m. rugpjūčio 21 d. (Latvijos TSR suvereniteto deklaracija priimta dar dar 1989 m. liepos 28 d.),
• Ukraina – 1991 m. rugpjūčio 24 d.,
• Baltarusija – 1991 m.rugpjūčio 25 d.,
• Moldova – 1991 m. rugpjūčio 27 d.,
• Azerbaidžanas – 1991 m. rugpjūčio 30 d.,
• Kirgizija – 1991 m. rugpjūčio 31 d.,
• Uzbekistanas – 1991 m. rugsėjo 1 d.,
• Tadžikistanas – 1991 m. rugsėjo 9 d.,
• Armėnija – 1991 m. rugsėjo 21 d.,
• Turkmėnistanas – 1991 m. spalio 16 d.,
• Kazachstanas – 1991 m. gruodžio 16 d.,
• Rusijos Federacija – 1991 m. gruodžio 24 d., kai šios prezidentas Jelcinas pateikė JT prašymą pripažinti Rusijos Federaciją teisėta TSRS paveldėtoja.

Nuorodos

• Pjero Ovaso darytos nuotraukos, dokumentuojančios TSRS subyrėjimą

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.