Rokas Šliūpas

Rokas Šliūpas
Gimė	1865 m. birželio 2 d. Rakandžiai, Gruzdžių valsčius
Mirė	1959 m. gegužės 26 d. (93 metai) Garliava
Palaidotas (-a)	Jonučių kapinėse
Vaikai	Mindaugas, Danutė, Aldona, Gražina
Veikla	gydytojas, varpininkas, tautosakininkas, visuomenės veikėjas
Alma mater	Peterburgo universitetas, Maskvos universitetas
Vikiteka	Rokas Šliūpas

Rokas Šliūpas (1865 m. birželio 2 d. Rakandžiuose, Gruzdžių valsčius – 1959 m. gegužės 26 d. Garliavoje) – Lietuvos gydytojas, varpininkas, tautosakininkas, visuomenės veikėjas. Aušrininko Jono Šliūpo brolis.

Biografija

1884 m. baigė Mintaujos gimnaziją, 1889 m. Peterburgo universitetą, 1893 m. Maskvos universiteto Medicinos fakultetą, gavo gydytojo teises. Dirbo Maskvoje, Karaliaučiuje, nuo 1895 m. vertėsi gydytojo praktika Ariogaloje. Peterburge kartu su broliais Beržanskiais, Spuduliu ir kitais studentais leido ranka rašytą laikraštį „Žinių nešėjas“.

Nuo 1900 m. gyveno ir dirbo Aleksote, prie Kauno, bet už draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą suimtas ir kalintas, vėliau ištremtas į Kazanę. Platino „Aušrą“, įvairias lietuviškas knygas, organizavo nuolatinių knygnešių ryšius, rinko tautosaką.

1904 m. grįžo į Kauną, tais pačiais metais mobilizuotas į rusų kariuomenę, pasiųstas į Sibirą. Kaip gydytojas chirurgas dalyvavo Mukdeno kautynėse. 1905 m. grįžo į Kauną. Dalyvavo „Dainos“ draugijos veikloje. Vienas iš „Saulės“ draugijos (1907 m.) steigėjų, vienas pirmųjų Lietuvos mokslo draugijos narių ir „Vilties“ steigėjų. 1914 m., prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, vėl mobilizuotas. Tarnavo gydytoju fronte.

Nuo 1918 m. dirbo gydytoju Kaune, taip pat ir Žemaičių kunigų seminarijoje. 1918 m. Lietuvos Valstybės Taryba jį paskyrė Kauno apskrities įgaliotiniu. Iki 1919 m. kovo mėn. Kauno apylinkėse steigė valsčių savivaldybes. 1919 m. su kitais įsteigė Lietuvos Raudonąjį Kryžių ir iki 1932 m. buvo jo pirmininkas. 1922 m. paskirtas Valstybės gydytojų egzaminų komisijos nariu. Jo rūpesčiu atnaujintos Lietuvos ligoninės, pastatytos naujos. Be to, jis buvo vienas iš Lietuvos tarpmiestinės Elektros bendrovių sąjungos steigėjų ir vadovybės narių. 1939 m. išsikėlė į Pagirius šalia Aleksoto.

Antrosios bolševikų okupacijos metu paskirtas Garliavos ambulatorijos vedėju, kur išdirbo iki 1951 m. Mirė Garliavoje, palaidotas Jonučių kapinėse, Kauno raj.