Olesnica

Olesnica (lenk. Oleśnica; vok. Oels arba Öls) – miestas Žemutinės Silezijos vaivadijoje, pietvakarių Lenkijoje. Olesnicos apskrities administracinis centras. 36 763 gyventojai (2012 m. duomenys).

Olesnica lenk. Oleśnica

Vroclavo vartai

Olesnica 51°12′00″ š. pl. 17°23′00″ r. ilg. / 51.20000°š. pl. 17.38333°r. ilg. / 51.20000; 17.38333 (Olesnica)

Laiko juosta: (UTC+1) ------ vasaros: (UTC+2)

Valstybė	Lenkija
Vaivadija	Žemutinės Silezijos vaivadija

Meras	Michał Wincenty Kołaciński

Gyventojų (2018 m.)	37 169
Plotas	20,96 km²
Tankumas (2018 m.)	1 773 žm./km²
Altitudė	150 m

Pašto kodas	56-400
Tinklalapis	www.olesnica.pl
Vikiteka	Olesnica

Kirčiavimas	Olesnicà

Miestas įsikūręs Silezijos žemumoje, į rytus nuo Tšebnicų kalvų. Priklauso istoriniam Žemutinės Silezijos regionui. Nutolęs apie 30 km į šiaurės rytus nuo Vroclavo.

Istorija

Nuo viduramžių miestas garsėjo savo spaustuve, gimnazija ir monetų kalykla.

Olesnicos pilies vidinis kiemas.

Piastų giminės pilis su šalia esančia abatija ir prekybine gyvenviete pirmą kartą paminėta 1189 m. rašte. Tai buvo suskaldytos Lenkijos dalis, kurią valdė Piastų dinastija. 1255 m. kunigaikštis Henrikas III Baltasis suteikė miesto teises. Nuo XIII amžiaus šioje vietovėje daugiausia gyveno vokiečiai. Nuo XIII amžiaus joje buvo monetų kalykla. XIII amžiuje Olesnica priklausė Silezijos kunigaikštystei, 1294 m. tapo Gloguvo kunigaikštystės dalimi, o 1313 m. tapo Olesnicos kunigaikštystės, ką tik atskirtos nuo Gloguvo, sostine.^[1] Tuo metu Olesnicoje jau egzistavo ligoninė, minima 1307 m. dokumente. 1320–21 m. buvusi kaštelionija tapo Olesnicos kunigaikščio Konrado I Piasto rezidencija. Jo sūnus kunigaikštis Konradas II Pilkasis taip pat paveldėjo Kozlio regioną (lenk. Koźle). Olesnicos kunigaikščiai XIV amžiuje vis dar tvirtino esą visos Lenkijos karalystės paveldėtojais, nors valdė tik savo kunigaikštystėje, o tai sukeldavo kitų Silezijos lenkų kunigaikščių priešiškumą.

1329 m. kunigaikštis Konradas I buvo priverstas sutikti su Bohemijos (Čekijos) karūnos viešpatavimu, nors išlaikė didžiulę autonomiją. Vietiniai lenkų kunigaikščiai Olesnicai suteikė daug privilegijų, o Olesnicos kunigaikštystė buvo valdoma iš Olesnicos miesto iki pat 1492 m., kai mirė kunigaikštis Konradas X Baltasis, paskutinis iš vietinių Piastų.

Husitų karų metu 1432 m. Olesnicą užgrobė husitai, vėliau čia vyko lenkų ir husitų derybos.

Bohemijos ir Vengrijos karo metu vietos kunigaikščiai kelis kartus perbėgo į kitą pusę. 1469 m. jie pripažino Vengrijos karaliaus Motiejaus Korvino viešpatavimą, 1470 m. kunigaikštis Konradas X stojo į Bohemijos karaliaus Vladislovo Jogailaičio pusę, 1480 m. vėl pripažino Vengrijos siuzerenitetą, o 1489 m. sukilo prieš vengrus.

Pagal 1491 m. susitarimą hercogystė turėjo atitekti būsimam Lenkijos karaliui Jonui I Albertui, bet galiausiai 1495 m. ji buvo parduota Miunsterbergo hercogui Henrikui I, Bohemijos (Čekijos) karaliaus Jurgio Podebradiečio sūnui. Jo anūkas kunigaikštis Jonas iš Miunsterbergo-Oelso 1530 m. įkūrė gimnaziją Olesnicoje. 1647 m. išnykus čekų Podebradų šeimai, miestą ir kunigaikštystę paveldėjo Viurtembergo kunigaikščiai švabai, o 1792 m. – Brunsviko kunigaikščiai Velfai.

XVIII amžiuje per miestą ėjo vienas iš dviejų pagrindinių maršrutų, jungiančių Varšuvą ir Drezdeną, o Lenkijos karaliai Augustas II Stiprusis ir Augustas III dažnai keliaudavo tuo keliu. Dėl Pirmojo Silezijos karo Oelso kunigaikštystė (Olesnica) 1742 m. atiteko Prūsijos karalystei.

1884 m. kunigaikštystė buvo įtraukta į Prūsiją, kuri pati priklausė Vokietijai nuo 1871 m. po Prūsijos vadovaujamo Vokietijos suvienijimo.

Po Pirmojo pasaulinio karo miestas buvo įtrauktas į Žemutinės Silezijos provinciją. Antrojo pasaulinio karo metu nacistinė Vokietija mieste įsteigė kalėjimą ir priverstinio darbo stovyklą italų, anglų, jugoslavų, belgų ir lenkų karo belaisviams.^[2] Karo pabaigoje vokiečių administracija evakavo beveik visus gyventojus, liko tik keli vokiečiai ir priverstiniai darbininkai. 1945 m. miestas buvo smarkiai sugriautas Raudonosios armijos, sunaikinta apie 60–80% jo pastatų.

Miestas Potsdamo konferencijos metu perleistas Lenkijai ir jo oficialus pavadinimas tapo Olesnica. Miestas buvo apgyvendintas lenkų, kurių daugelis buvo išvaryti iš Rytų Lenkijos, kurią 1945 m. aneksavo Sovietų Sąjunga.