Ošo
| Ošo | |
|---|---|
| |
| Ošo 1984 m. reklaminiame plakate | |
| Gimimo vardas | Candr Mohan Jain |
| Gimė | 1931 m. gruodžio 11 d. Kučvada, Madhja Pradešas, Britų Indija |
| Mirė | 1990 m. sausio 19 d. (58 metai) Puna, Indija |
| Veikla | guru, dvasinis lyderis |
| Alma mater | Saugaro universitetas |
| Žinomas (-a) už | Ošo judėjimo lyderis |
Radžnyšas (hind. रजनीश, IAST: Rajnīś) arba Ošo (hind. ओशो, IAST: Ośo), gimė kaip Čandra Mohanas Džainas (hind. चंद्र मोहन जैन, IAST: Candr Mohan Jain, 1931 m. gruodžio 11 d. – 1990 m. sausio 19 d.) – Indijos dvasinis mokytojas, Ošo meditacinio judėjimo kūrėjas.
Biografija
redaguotiRadžnišas Čandra Mohanas Džainas (nuo 1989 m. – Ošo) gimė Indijoje, Kučvadoje, Madhja Pradeše 1931 m. gruodžio 11 d. smulkaus audinių pirklio šeimoje, praktikuojančioje džainizmą. Pirmus septynis savo gyvenimo metus jis praleido pas senelius, kurie suteikė jam visišką veiksmų laisvę ir visuotinai palaikė ankstyvus gyvenimo prasmės ieškojimus.
Mirus seneliui 1938 m., jis grįžo pas tėvus į Gadavaros miestelį su 20 000 gyventojų. Kartu atvyko jo senelė, kuri liko ištikimiausiu Ošo draugu iki savo mirties 1970 m. ir laikė save anūko mokine. Pirmą satori būseną Ošo patyrė 1946 m., būdamas 14 metų.
Vėliau Saugaro universiteto filosofijos fakultete, kurį su pagyrimu baigė 1956 m. Jis laimėjo aukso medalį Visos Indijos debatų konkurse ir tapo Indijos čempionu.
Nuo 1957 m. Ošo dėstė Raipuro sanskrito koledže. Po metų jis tapo Džabalpuro universiteto filosofijos profesoriumi. 1966 m. paliko šią pareigybę tam, kad galėtų visiškai atsiduoti šiuolaikinio žmogaus meditacijos menui. Šeštame dešimtmetyje apvažiavo visą Indiją kaip „Ačarja (mokytojas) Radžnišas“.
1968 m. Ošo apsistojo Mumbajuje ir pradėjo mokyti. Reguliariai vedė meditacines stovyklas, dažniausiai kalnuotose vietovėse, kuriose mokė ir „dinaminės meditacijos“.
1974–1981 m. Ošo persikėlė į Punos miestą, kur įkūrė ašramą, vedė diskursus hindi, po to anglų kalbomis, ir mokė meditacijos. Kasdien 6:00 val. ryto vyko dinaminė meditacija, po jos Ošo skaitydavo 60-90 min. paskaitas.
XX a. 8–9 dešimtmečiais Ošo turėjo kelis tūkstančius sekėjų, gyvenančių ašrame Punoje, bei daug sekėjų Vakaruose. 9-ojo dešimtmečio pradžioje Ošo su sekėjais persikėlė iš Puno į Oregoną (JAV) ir įkūrė Radžnyšpuramą. Ten organizacija įsivėlė į konfliktus su teisėsauga. Ošo norėjo užgrobti visą valdžią JAV Oregono valstijoje, ir per rinkimus norėdamas eliminuoti „netinkamus“ rinkėjus masiškai užkrėtė kavinių maistą salmoneliozės ir botulino bakterijomis. Po šio įvykio 1985 m. Ošo buvo deportuotas iš JAV ir 21 valstybė atsisakė jį pas save įsileisti, todėl Ošo grižo į Indiją.[1][2][3]
Ošo turėjo 98 „Rolls-Royce“ automobilius ir svajojo turėti jų 365 – po vieną automobilį kiekvienai metų dienai.[4] Ošo turėjo „Rolls Royce“ automobilių daugiau nei bet koks kitas asmuo pasaulyje.[5] Ošo kasdien važiuodavo su vis kitu „Rolls Royce“ automobiliu per kelią, šalia kurio būdavo išsirikiavę Ošo mokiniai, kurie mesdavo gėles po Ošo automobilio ratais.
Mokymas
redaguotiOšo mokyme buvo eklektiškai jungiami hinduizmo (tantros, jogos), budizmo ir kitų religijų elementai, pabrėžtas seksualinis dėmuo. Įšventintas sekėjas gaudavo sanjasino titulą, nors ši sanjasa gerokai skyrėsi nuo tradicinės.
Radžnyšas taikė „Mistinės rožės“ techniką, kuri laikyta didžiule meditacine naujove – adeptas kasdien turėjo po tris valandas juoktis, verkti ir tris valandas per savaitę praleisti susikaupęs tyloje.
Pasekėjų Ošo laikytas nušvitusiu, beveik dievišku asmeniu, jam gausiai aukojo pinigus. Po Ošo mirties 1990 m. ir suėmus kelis svarbius organizacijos narius, Ošo judėjimo reikšmė ir pasekėjų skaičius sumenko, tačiau iki šiol Punoje veikia Ošo meditacijų centras.[6]
Kai kurie religijotyrininkai (pavyzdžiui Aleksandras Dvorkinas ir kiti) Ošo meditacinį judėjimą priskiria prie totalitarinių sektų.[7]
Ošo vertinamas labai prieštaringai – jis atvirai šaipėsi iš politinių ir religinių lyderių, savo mokymu griovė tradicinę santuokos, lytinių santykių, šeimos sampratą, daugelio laikytas sektantu, apsimetėliu, šarlatanu. Kiti tyrinėtojai Radžnyšą vertina kaip gerai supratusį to laikmečio Vakarų kontrkultūrinę dvasią, su kuria jis derino savo mokymą – ego nėra blogis, gyvenimas yra džiaugsmas, svarbiausia – ši akimirka, meilė ir laisvė be kaltės jausmo. Jo mokymas atliepė to meto Vakarų kontrkultūrinei nuostatai apie „žmogiškojo potencialo ugdymą“. Vokiečių filosofas Pėteris Sloterdaikas Radžnyšą vadino „religijų Vitgenšteinu“, atlikusiu radikalią pasaulio religijų žaidžiamų žaidimų dekonstrukciją.[8] Indijoje Radžnyšas, būdamas gyvas, daugiausia vertintas neigiamai, bet po jo mirties jo reikšmė tolydžio didėja.
Šaltiniai
redaguoti- ↑ AP (16 November 1985). „Around the Nation; Guru's Disciples to Sell Some Commune Assets“. New York Times. Suarchyvuotas originalas 2015-05-24. Nuoroda tikrinta 9 November 2008.
- ↑ Staff. „Wasco County History“. Oregon Historical County Records Guide. Oregon State Archives. Suarchyvuota iš originalo 2012-03-24. Nuoroda tikrinta 22 November 2007.
- ↑ Staff (1990). „Bhagwan Shree Rajneesh“. Newsmakers 1990. Gale Research. pp. Issue 2.
- ↑ Osho news. Osho driving Rolls Royces. 18 February 2012
- ↑ Ranjit Lal, (16 May 2004). A hundred years of solitude. The Hindu. Nuoroda tikrinta 10 July 2011.
- ↑ Rajneesh.Bruce M. Sullivan. Historical Dictionary of Hinduism. The Scarecrow Press, 1997.p. 177–178
- ↑ Aleksandras Dvorkinas (1990). Sektos. Totalitarinių sektų apžvalga (PDF). Lietuvos Blaivybės Fondas. p. 525. ISBN ISBN 5-88213-050-6. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2012-03-17. Nuoroda tikrinta 2013-07-02.
{{cite book}}: Patikrinkite|isbn=reikšmę: invalid character (pagalba) - ↑ Sloterdijk, Peter (1996), Selbstversuch: Ein Gespräch mit Carlos Oliveira, München, Wien: Carl Hanser Verlag.
