Nusikalstamumo kontrolė

Nusikalstamumo kontrolė – baudžiamųjų veikų visumos reiškinio (nusikalstamumo) valdymas, poveikio jam darymas; procesas, orientuotas ne tiek arba ne vien į teisinės prievartos mechanizmą (nors apima ir jį), bet pirmiausia į racionalų socialinio reiškinio valdymą, jo priežasčių šalinimą. Terminas paplitęs demokratinių valstybių kriminologijoje ir praktikoje. Nusikalstamumui kontroliuoti valstybiniu mastu yra rengiamos ir vykdomos Nusikalstamumo prevencijos ir kontrolės programos, strategijos bei koncepcijos. Nusikalstamumo kontrolės koncepcijos tikslas – atskleisti nusikalstamumo kontrolės (valdymo) turinį, t. y. kontrolės subjektų sistemą, jų funkcijų ir taikomų priemonių koordinavimą ir teisinį reguliavimą, konkrečių nusikalstamumo problemų sprendimą. Išskiriamos Aktyvios nusikalstamumo kontrolės politikos bei kitos koncepcijos.

Nuostata, kad svarbiausias valstybės prioritetas yra žmogus ir jo teisėta veikla savo gerovei kurti, yra viena iš pagrindinių sąlygų mažinti nusikalstamų konfliktų galimybę pagrindinėse visuomeninio gyvenimo ir veiklos sferose.

Aktyvios nusikalstamumo kontrolės politika

Koncepcijos esmė – aktyvi nusikalstamumo kontrolė. Ji turi pakeisti vyravusią valstybės ir teisėsaugos institucijų pasyvią, gynybinę poziciją, vertusią tik aiškinti nusikaltimus, t. y. veikti ne socialinį reiškinį sąlygojančias priežastis, o kovoti su jo pasekmėmis. Nusikalstamumo socialinių priežasčių šalinimas (prevencija) turi būti aktyvios šio reiškinio kontrolės pagrindas, strateginės reikšmės uždavinys. Valstybė, vykdydama aktyvią nusikalstamumo kontrolės politiką, pirmiausia siekia užtikrinti gyventojų teisių bei teisėtų interesų apsaugą nuo nusikalstamų pasikėsinimų, kartu ir valstybės saugumą.

Sąlygos įgyvendinimui

Nusikalstamumo kontrolės politikai įgyvendinti būtinos šios sąlygos:

• socialinės, ekonominės, politinės, teisinės piliečių veiklos ir pajamų garantijos;
• visuomenė, siekdama apsaugoti savo interesus, aktyviai dalyvauja nusikalstamumo kontrolėje;
• kiekvienas pilietis siekia veikti nepažeisdamas įstatymų (pareiga gyventi pagal įstatymus įteisinta Konstitucijoje (Pagrindiniame Įstatyme), o poreikį laikytis įstatymų valstybė skatina ekonominių, socialinių ir kitų paskatų sistema bei teisės normose numatytų sankcijų taikymo grėsme);
• valstybinės ir privačios įmonės, vykdydamos savo veiklą įstatymų nustatyta tvarka, užtikrina tinkamą savo turto apsaugą, apskaitą, dirbančiųjų teises;
• teisėsaugos organai vykdo visas įstatymuose numatytas priemones nusikalstamumui kontroliuoti, ieško naujų efektyvių priemonių bei metodų nusikalstamumui mažinti, užtikrina operatyvų reagavimą į gyventojų pranešimus apie nusikaltimus, jų priežastis, konfliktines situacijas, taip pat kai kreipiamasi suteikti pagalbą;
• gyventojai turi teisę reikalauti efektyvaus teisėsaugos organų darbo ir objektyvios informacijos apie nusikalstamumo kontrolę;
• plėtojami nusikalstamumo kontrolės mokslo tiriamieji darbai, užtikrinamas jų rezultatų panaudojimas praktikoje.

Įgyvendinama aktyvi nusikalstamumo kontrolės politika neatskiriama nuo teisinės valstybės kūrimo sąlygų – įstatymų viršenybės įtvirtinimo, valdžių padalijimo, teisėtumo principų įgyvendinimo.

Nusikalstamumo kontrolė apima: nusikalstamumo kontrolės subjektų sistemos sukūrimą ir plėtojimą; socialines, ekonomines, teisines nusikalstamumo kontrolės priemones; nusikaltimų prevencijos, jų atskleidimo, teisingumo vykdymo bei nuteistųjų resocializacijos procesą.

Subjektai

Valstybė į nusikalstamumo kontrolės sistemą telkia visas socialines, politines, ekonomines struktūras, valstybinius valdžios ir valdymo organus, juridinius ir fizinius asmenis. Nusikalstamumo kontrolės sistemą plačiąja prasme valdo parlamentas, priimdamas aktus, kurių vykdymą koordinuoja Vyriausybė, o realizuoja ir kontroliuoja teisėsaugos institucijos bei valstybiniai valdymo organai.

Nusikalstamumo kontrolės programoms rengti ir jų vykdymui koordinuoti sudaroma vyriausybinio lygio taryba. Gali būti sudaroma nepriklausoma nuo teisėsaugos institucijų nusikalstamumo kontrolės mokslinė praktinė taryba iš aukščiausios kvalifikacijos teisininkų ir kitų specialistų, kurie nėra tiesiogiai susiję su nusikalstamumo kontrole. Šios tarybos funkcija būtų patariamoji (nusikalstamumo kontrolės politikos formavime bei prioritetinių nusikalstamumo kontrolės krypčių nustatyme) ir siūlomų koncepcijų, programų bei atskirų priemonių ekspertinė analizė.