Naujadaras arba neologizmas (gr. neo 'naujas' + gr. logos 'žodis') – nauji žodžiai: dariniai, vediniai arba dūriniai.[1]

Naujadarai dažnai turi žinomus jų autorius, neretai žinomas leidinys, kuriame jie pirmąkart pasirodė, įvykis, kuris paskatino naujadaro atsiradimą.

Naujadarai būna:

  • Naujai sukurti bendrinės kalbos žodžiai ar terminai, dar neįtraukti į priimtus žodynus ir šnekamosios kalbos leksikoną. Dalis tokių naujadarų anksčiau ar vėliau įtraukiami į žodynus, kita dalis nespėja įsitvirtinti, nes išstumiami konkuruojančių žodžių ar terminų arba jų žymima sąvoka pasirodo trumpaamžė, tad ir ją žymintis žodis pasidaro nebereikalingas.
  • Okazionalizmai, proginiai žodžiai, pasidaryti tik tai progai. Literatūroje jie vartojami siekiant:
    • atkreipti skaitytojo dėmesį, stebinti, šokiruoti;
    • paryškinti poetinį vaizdą gražia garsų derme.

Grožinės literatūros naujadarai bendrinėje kalboje neprigyja.

Okazionalizmų pavyzdžiai:

  • Ir ne taip, kad po vieną/Galvomis žiauninti sieną… (K. Binkis) (Žiauninti – praskelti, kad žiojėtų tarsi žiaunos.)
  • Vos tik vakaras ateis/Vyšnios kvapmenas paskleis (B. Sruoga)

Lietuvių kalbos naujadarai (kartu su kitais naujažodžiais) 2011 m. pradėti registruoti internetinėje nuolat atnaujinamoje Lietuvių kalbos instituto duomenų bazėje „Lietuvių kalbos naujažodžių duomenynas“ [1].

Išnašos

redaguoti
  1. Jurgita Girčienė, Teresė Paulauskytė (redaktorė) (2009-12-02, red. 2019-04-01). „Naujadarai“. VLE. Nuoroda tikrinta 2021-09-09. {{cite web}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= (pagalba)