Mumija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Mumija – savaime ar dirbtinai užkonservuotas gyvūno ar žmogaus kūnas, kur konservavimas paprastai susijęs su tokiais kūno pokyčiais, kaip išdžiūvimas, persunkimas chemikalais ir pan.

Mumifikacija – procesas:

kai kūnas specialiai yra veikiamas tam tikromis medžiagomis tam, kad jis vėliau būtų išsaugotas yra mumifikuojamas.
kai susidaro tokios sąlygos, kad kūnas mumifikuojasi veikiamas aplinkoje natūraliai susidariusių veiksnių.

Mumifikuojantys veiksniai trukdo veikti bakterijoms. Tai deguonies ir drėgmės stygius, šaltis ar specialūs chemikalai.

Istorija

Į vyturus buvo susukamas ir palaidojamas kūnas egiptiečių, inkų, majų, kinų ir kitose civilizacijose (mumifikuojamas amžinajam gyvenimui). Iš mumijų išsiurbdavo vandenį, išimdavo organus, kad kūnas negestų. Tikėta, kad po mirties dvasia gali užsimanyti grįžti į kūną, todėl prie mumijos buvo dedama įvairių buitinių įrankių, daiktų, padargų.

Mumijos senovės Egipte

Terminas hieroglifais

saḥ
Sach

Egipte rasta katino mumija

Senovės Egipte mirę pradėti mumifikuoti maždaug nuo 3300 m. pr. m. e. Seniausia rasta Egipte mumija pavadinta Ginger ir dabar yra Britų muziejuje. Ši mumija turėjo raudonus plaukus. Ji buvo palaidota karštame smėlyje dykumoje. Ant šios mumijos kapo buvo uždėti akmenys, kad kūno nesuėstų šakalai. Jos kape buvo rasta rakandų, kuriose laidojant mumija buvo padėta maisto ir gėrimų.

Ilgainiui egiptiečiai ėmė mumifikuoti ir gyvūnų kūnus. Daugiausiai buvo mumifikuojamos katės, ereliai ir krokodilai.

Istorinis mumufikavimo Egipte kontekstas

Sausas Egipto klimatas jau nuo senovės sudarė sąlygas mumifikacijai. Iki dinastijų laikų nemažai mirusiųjų kūnų natūraliai mumifikavosi. Ilagainiui egiptiečiai ėmė rasti šiuos kūnus, todėl dėl estetinių sumetimų ėmė mirusiųjų kūnus vynioti į lininius audeklus, o dar vėliau ėmė iš mumifikuojamųjų kūnų šalinti vidaus organus. Tai buvo daroma norint užtikrinti, kad mumija neimtų irti iš vidaus. Seniausia rasta mumija be vidaus organų, buvo karalienės Heteferės (IV dinastija) laikais palaidota mumija. Senovės Egipte mirtis buvo suprantama kaip perkeltine prasme graži. Egipte mumifikuojami kūnai buvo iki pat krikščionybės.

Meninis mumufikavimo Egipte kontekstas

Ilgainiui, tobulėjant mumifikavimui, ant audeklų ir karstų, į kuriuos buvo įrišamos ir dedamos mumijos būdavo užpaišomi veidai. Tai laikoma meno objektu. Ant senųjų mumijų nupaišyti portretai atspindi dinastijų eros meną, o vėlesnių – graikiškąjį, Nubijos meną, vėliausių – romėniškos ir krikščioniškos civilizacijų meną.

Egiptietiškas mumifikacijos procesas

Egiptiečiai puikiai išmanė žmogaus (ir gyvūnų) anatomiją. Prieš atlikdami mumifikacijos procesą, egiptiečiai atlikdavo tam tikrus ritualus.

Kaip egiptiečiai atlikdavo mumifikavimą, jei niekur nerašė ir tai laikė griežtoje paslaptyje? Apie šį procesą informacija žinoma tik iš užsienio stebėtojų pasakojimo.

Tik mirus žmogui, jo kūnas būdavo staigiai nugabenamas atlikti paruošiamuosius mumifikavimo veiksmus. Skubama būdavo, siekiant išvengti ankstyvojo kūno irimo. Ilgainiui, tipinė mumifikacija užtrukdavo apie 70 dienų.

Pirmiausiai būdavo pašalinami visi vidiniai organai, kurie greitai genda, vėliau per nosį, sulaužius nosies kaulą, būdavo išimamos smegenys. Smegenys būdavo išmirkomos specialiame tirpale ir atgal sukišamos į galvą.

Taip pat būdavo išimamos kepenys, plaučiai ir skrandis. Šie organai būdavo išimami per mažą angą kairėje pilvo pusėje. Širdis būdavo paliekama kūne, nes būdavo manoma, kad širdis yra žmogaus kūno centras ir būtų nusikaltimas jį liesti. Pašalinti vidaus organai būdavo išmirkomi tam tikrame tirpale ir sudedami į tam tikrą tirpalą (kad organai užsikonservuotų ir išsilaikytų) ir vėliau būdavo sudedami į molinį indą, o šis indas būdavo padedamas šalia mumijos kape, nes senovės egiptiečiai manė, kad pomirtiniame gyvenime žmogui prireiks šių organų.

Kūnas tada būdavo išmirkomas palmių vyne, kadangi šis vynas yra itin stiprus – būdavo užmušama daug bakterijų.

Tada į numirėlio kūną panaudojant lininius audeklus būdavo pilamas druskos tirpalas, kad iš organizmo būtų pašalintas visas vanduo ir riebalai.

Galiausiai kūnas būdavo įvyniojamas į didelį kiekį lininio audeklo. Kai kurie audeklai būdavo specialiai apnuodijami.

Vyniojant kūną į lininius audeklus, kūnas būdavo dar papildomai pamirkomas sakuose, kad linas sutvirtėtų, o vėliau kūnas būdavo toliau vyniojamas į lininį audeklą.

Kad kūnas būtų apsaugotas, tam tikrose jo vietose būdavo įdedami magiški amuletai. Dažniausiai būdavo dedami šie amuletai:

Mumijų karsto planas

Senovės Egipto laidojimo ritualai

Galiausiai paruošta mumija būdavo įdedama į karstą pagal tai, kokio socialinio statuso žmogus būdavo laidojamas. Jei tai būdavo žemos socialinės klasės žmogus, tai jis dažniausiai būdavo mumifikuojamas ir paguldomas į paprastą dėžę. Jei tai būdavo aukštesnio statuso žmogus – jis būdavo padedamas į dekoruotą dėžę. Aukščiausio statuso žmonės, pavyzdžiui, faraonai, būdavo laidojami itin prabangiuose karstuose.

Laidojant mumifikuotą žmogų, pats svarbiausias laiduotuvių momentas senovės Egipte buvo, kai šventikas atidarydavo mumijos burną. Egiptiečiai tikėjo, kad tai labai svarbus ritualas, nes taip žmogus savo sekančiame gyvenime galės gerai kvėpuoti ir kalbėti.

Mumijos kitose civilizacijose

Mumifikuojami mirusieji buvo ne tik senovės Egipte, bet ir kai kuriose kitose civilizacijose. Mirusiuosius mumifikavo: