Maurice Denis

Morisas Deni (pranc. Maurice Denis, 1870 m. lapkričio 25 d. − 1943 m. lapkričio 13 d.) – Prancūzijos tapytojas, grafikas, dekoratorius, dizaineris, meno teoretikas, XIX a. pb. Paryžiaus nabių grupės narys.

Morisas Deni, 1903 m., litografija, aut. Odilonas Redonas

Biografija

Morisas Deni gimė 1870 m. lapkričio 25 d. Granvilyje, Normandijos pajūrio miestelyje, kur tėvai buvo pasitraukę iš Paryžiaus nuo prancūzų-prūsų karo. Visą gyvenimą M. Deni gyveno Sen Žermene prie Lė, Paryžiaus priemiestyje (dabar buvusiame jo name įkurtas Moriso Deni muziejus, skirtas jo ir nabių dailei). Jis mokėsi klasikinių disciplinų Paryžiaus Kondorsė licėjuje, kuriame susipažino su Ker Ksaveru Ruseliu ir Eduaru Viujaru. Lankėsi Luvre, kopijavo senųjų meistrų darbus, susižavėjo Fra Andželiko daile. 1888 m. jis pradėjo mokytis Žiuljano akademijoje, kurioje sutiko Polį Ransoną, Pjerą Bonarą ir Polį Seriuzjė. Taip pat buvo priimtas į Paryžiaus aukštąją dailės mokyklą. Apsilankė P. Piuvi de Šavano parodoje, kuri jam paliko didelį įspūdį. Jaunieji dailininkai buvo paveikti simbolistinės dailės, juos įkvėpė su P. Gogeno patarimais Polio Seriuzjė nutapytas paveikslas „Talismanas“. Morisas Deni buvo karštas katalikas ir pasirinko kurti religinę dailę. Jaunieji dailininkai susibūrė į grupę, pasivadinę „Nabiais“ (nabis). M. Deni tapo grupės teoretiku. 1890 m. jis publikavo straipsnį „Neotradicionizmas“ žurnale Art et crotique, kuris tapo kaip ir grupės estetikos manifestu. M. Deni tvirtino, kad paveikslą visų pirma sudaro spalvų derinys tam tikra tvarka ant plokščio paviršiaus. Kiek vėliau M. Deni atmetė terminą neotradicionizmas ir vadino nabių kūrybą simbolizmu.

1893 m. Morisas Deni vedė Marthe Meurier, su kuria susilaukė 7 vaikų. M. Deni kūryba visgi nesivystė abstrakcijos link, kaip buvo galima tikėtis iš jo jaunystės deklaracijų. 1895 ir 1897 m. apsilankęs Italijoje jis buvo paveiktas italų renesanso dailininkų kūrinių ir vėliau pasuko prie aiškesnio figūrinio vaizdavimo. Jis bandė atgaivinti religinį, visų pirma, katalikišką, meną Prancūzijoje. 1912 m. publikavo savo teoretinių straipsnių rinkinį „Teorijos (1890−1910)…“ ir 1922 m. kitą rinkinį „Naujosios teorijos…“. 1919 m. su kitais dailininkais įkūrė Ateliers d’Art Sacré (Šventojo meno studijos) judėjimą ir mokyklą, nukreiptą į religinio meno kūrybą bažnyčioms; dailę, kuri nebūtų nei modernistinė, nei realistinė, o labiau artima viduramžių religinės dailės estetikai. Tarpukario laikotarpiu M. Deni sulaukė daug užsakymų dekoruoti viešuosius pastatus, bažnyčias, dekoravo Eliziejaus laukų teatro lubas, Peti rūmus Paryžiuje ir Tautų Sąjungos rūmų asamblėjos salę Ženevoje. Garsiausiu jo molbertiniu paveikslu įvardijama „Pagarba Sezanui“ (1900) − studijinis nabių ir O. Redono grupinis portretas. Morisas Deni mirė 1943 m. lapkričio 13 d. Paryžiuje. Jis taip pat kūrė dizainus vitražams, mozaikoms, gobelenams, skulptūroms, emalei. Dirbo iliustratoriumi, teatro kostiumų dizaineriu.

Darbų galerija

• M. Deni kūriniai chronologine tvarka

• 
  „Rugsėjo vakaras“, 1891 m., Orsė muziejus
• 
  „Yvonne Lerolle portretas trijose pozose“, 1897 m., Orsė muziejus
• 
  „Pagarba Sezanui“, 1900 m., Orsė muziejus
• 
  „Paplūdimyje“, 1909 m., M. Deni muziejus
• 
  Eliziejaus laukų teatro kupolo dekoro fragmentas, po 1912 m.

Šaltiniai

• Russell T. Clement. Four French Symbolists. Greenwood Publishing Group, 1996, p. 443-450
• Encyclopaedia Britannica