Vikipedija

Giacomo Puccini

Giacomo Puccini
Džiakomas Pučinis
Gimė 1858 m. gruodžio 22 d.
Luka, Italija
Mirė 1924 m. lapkričio 29 d. (65 metai)
Briuselis, Belgija
Palaidotas (-a) Torė del Lagas, Lukos provincija, Italija
Tėvas Michelle Puccini (1813−1864)
Motina Albina Magi (1831−1884)
Sutuoktinis (-ė) Elvira Gemignani (1860−1930)
Vaikai Antonio (1886−1946)
Veikla Italų kompozitorius
Žinomas (-a) už „Bohema“,
„Toska“,
„Madam Baterflai“
Vikiteka Giacomo Puccini
Parašas

Džiakomas Pučinis (it. Giacomo Antonio Domenico Michele Secondo Maria Puccini, 1858 m. gruodžio 22 d., Luka, Italijoje – 1924 m. lapkričio 29 d., Briuselis) – italų kompozitorius.[1] Įvardijamas vienu iš didžiųjų italų operos kūrėjų. Garsiausios jo operos: „Bohema“, „Toska“, „Madam Baterflai“.

Biografija

redaguoti

Džakomas Pučinis gimė 1858 m. gruodžio 22 d. Lukos mieste Italijoje, muzikantų šeimoje. Jis buvo pakrikštytas su penkiais vardais pagerbiant praėjusių kartų giminės kompozitorius.[2] Džakomas buvo penktasis vaikas šeimoje iš aštuonių vaikų: turėjo keturias vyresnes ir dvi jaunesnes seseris bei jaunesnį brolį. Jo tėvas Mikelė mokė harmonijos ir kompozicijos Lukos Pačinio institute, vadovavo savivaldybės kapelai ir grojo vargonais Šv. Martyno katedroje.[3] 1864 m. tėvas mirė ir Dž. Pučinio muzikinį lavinimąsi prižiūrėjo dėdė Fortunatas Madžis, perėmęs tėvo postus. Nepaisant vyro netekties, motina Albina Madži išlaikė du namus su tarnais gaudama tik našlės pensiją. 1865 m. Dž. Pučinis pradėjo mokslus Šv. Mykolo seminarijoje ir 1867 m. perėjo į Šv. Martyno seminariją, dainavo chore joje ir Šv. Mykolo bažnyčioje. Jis nebuvo stropus mokinys ir vienerius mokslo metus turėjo kartoti.[4] 1872 m. jis pradėjo mokytis muzikos pas Karlą Džordžį (Carlo Giorgi) Pačinio institute, vėliau − pas Karlą Andželonį (Carlo Angeloni). 1873 m. pradėjo mokytis groti vargonais, vargonavo vietos bažnyčiose. 1875 m. Dž. Pučinis pradėjo kompozicijos studijas, sukūrė pirmą žinomą kompoziciją „Piccoli pezzi per organo“.[5]

1876 m. Pizoje išgirdęs Dž. Verdžio operą „Aida“, Dž. Pučinis pasirinko operos kūrėjo kelią. 1878 m. jo „Credo“ bei motetas „Plaudite populi“ (abu vokalui, orkestrui ir chorui) buvo sėkmingai atlikti Lukos miesto globėjo Šv. Paulino šventės metu. 1880 m. Dž. Pučinis baigė Pačinio institutą Lukoje ir persikėlė į Milaną studijuoti konservatorijoje gavęs dalinę stipendiją, skirtą karalienės Margaritos Savojietės. Vėliau jis buvo remiamas pasiturinčio motinos pusbrolio Nikolajaus Čeru. 1880–1883 m. jis studijavo Milano konservatorijoje. Jo kompozicijos mokytoju buvo Antonijus Badzinis (Antonio Bazzini, 1818−1897), muzikos istorijos ir estetikos − Vagnerio muzikos entuziastas Amintorė Galis (Amintore Galli, 1845−1919). 1882 m. A. Badziniui tapus konservatorijos direktoriumi, kompozicijos dėstymą perėmė Amilkarė Ponkjelis. Konservatorijoje Dž. Pučinis rašė fugas vokalui, styginiams, dainas. Jo konservatorijos baigiamuoju kūriniu buvo „Capriccio sinfonico“.

1883 m. baigęs konservatoriją Dž. Pučinis viešėjo A. Ponkjelio kaimo sodyboje, kurioje sutiko poetą ir žurnalistą Ferdinandą Fontaną. Jie sutarė bendradarbiauti sukuriant operą „Vilos“ (pavadinimas pagal slavų mitologijos nimfas) žurnalo Teatro illustrato paskelbtam vieno veiksmo operos konkursui.[6] 1883 m. lapkričio 4 d. daina „Storiella d'amore“ buvo išspausdinta žurnale La musica popolare ir tapo pirmuoju Dž. Pučinio publikuotu kūriniu.[7] „Vilos“ nelaimėjo žurnalo konkurso[8] ir prie jos pastatymo finansavimo paieškų tarp vietos aristokratų daugiausiai prisidėjo libretistas F. Fontana.[9] 1884 m. gegužės 31 d. įvyko operos „Vilos“ premjera Milano Teatro dal Verde. Ji sulaukė sėkmės, leidėjas Džulijus Rikordis (Giulio Ricordi, 1840−1912) pasiūlė ją publikuoti kaip dviejų veiksmų operą ir užsakė Dž. Pučiniui ir F. Fontanai naujos operos parašymą. Kritikai gyrė jaunojo kompozitoriaus talentą, Antonijus Gramola rašė: „Pučinis gali būti tas kompozitorius, kurio Italija laukė ilgą laiką“.[10] Tais pačiais metais nuo vėžio mirė Dž. Pučinio motina Albina, jis pradėjo meilės romaną su vedusia Elvira Džeminjani, kuriai buvo pakviestas pravesti pianino pamokas.

1886 m. tapusi nėščia nuo Dž. Pučinio, E. Džeminjani paliko savo vyrą su sūnumi ir su dukterimi Foska persikėlė į Moncą, kur tų metų gruodžio 23 d. jai gimė sūnus Antonijus. Tuo metu Dž. Pučinis dirbo ties opera „Edgaras“, kurios premjera įvyko 1889 m. balandžio 21 d. Milano teatre La Scala ir susilaukė pasisekimo. Rudžeras Leonkavalis pradėjo dirbti ties operos „Manon Lesko“ libretu, prie kurio vėliau prisidėjo kiti poetai. 1891 m. Elvira su vaikais persikėlė į mažą Torės del Lago miestelį Lukos provincijoje, kur Dž. Pučinis susidraugavo su vietos tapytojais, žvejais, medžiotojais. Didelę šlovę kompozitoriui atnešė jo opera „Manon Lesko“, kuri buvo pastatyta 1893 m. vasario 1 d. Turino Teatro Regio.[11] Sekė jos pastatymai daugelyje miestų, kompozitorius buvo apdovanotas Italijos Karūnos ordinu. Tais pačiais metais jis su Dž. Rikardžiu ir libretistais Luidžiu Ilika ir Džiuzepe Džiakoza pradėjo aptarinėti operos „Bohema“ sumanymą. 1894 m. „Manon Lesko“ pastatymai įvyko Milano La Scala teatre, teatruose Budapešte, Vienoje ir Londone.

Arija Mi chiamano Mimì iš operos „Bohema“,
atlieka Claudio Muzio, 1911 m.

Arija O mio babbino caro iš operos „Džanis Skikis“,
atlieka Frances Alda, 1919 m.

Žymiausios Dž. Pučinio operos – „Bohema“ (1896), „Toska“ (1900), „Madam Baterflai“ (1904, premjera Milano La Scala operoje 1904-02-17). 1900 m. kompozitorius Torė del Lago miestelyje pasistatė vilą, 1902 m. apdovanotas Prancūzijos garbės legiono ordinu.[12] 1903 m. važiuodami automobiliu Džakomas, Elvira ir Antonijus patyrė avariją. Dž. Pučinį teko išvaduoti iš sulamdyto automobilio. Jam buvo sulaužyta koja ir lėtai gijo dėl nustatyto diabeto. 1904 m. sausio 3 d. jis susituokė su Elvira Džeminjani po to, kai praėjusiais metais mirė jos vyras.[13] Jo „Madam Baterflai“ premjera patyrė visišką nesėkmę ir kompozitorius turėjo revizuoti jos partitūras. 1905 m. Dž. Pučinis su žmona lankėsi Buenos Airėse Argentinoje jo vardo festivalio proga, 1906 m. kitas jo vardo festivalis įvyko Budapešte. 1907 m. jis su žmona viešėjo Niujorke jo vardo festivalyje Met operoje metu, 1908 m. lankėsi Egipte „Madam Baterflai“ pastatymo proga.[14]

1908 m. spalį Elvira apkaltino Dž. Pučinį neištikimybe su namų tarnaite Dorija Manfredi. Dž. Pučinis neigė ryšius ir galvojo apie skyrybas. Atleidusi tarnaitę po to Elvira ją apkaltino viešai. 1909 m. sausio 23 d. Dorija nusinuodijo, skrodimas parodė, kad ji dar buvo nekalta. Jos šeima pateikė kaltinimus Elvirai dėl šmeižto. Elvira buvo pripažinta kalta ir nuteista kalėjimo bausme, tačiau po apeliacijos kaltinimai panaikinti. Dž. Pučinis pasiekė susitarimą su Dorijos šeima ir susitaikė su žmona.[15] Paskutiniuoju kūrybos periodu Dž. Pučinis sukūrė operas „Mergina iš Vakarų“ (1910), „Kregždė“ (1917), operų triptiką – „Skraistė“, „Sesuo Andželika“, „Džanis Skikis“ (1919). 1913 m. Vienoje jis apdovanotas Pranciškaus Juozapo imperatoriškojo ordino žvaigžde, 1917 m. Monako princas jam suteikė Šv. Karolio ordino Didžiojo karininko laipsnį.[16] 1924 m. gydytojai jam nustatė vėžinį auglį ryklėje ir rekomendavo radiacijos terapiją. Dž. Pučinis mirė 1924 m. lapkričio 29 d. klinikoje Briuselyje, Belgijoje. Jam buvo atlikta operacija siekiant įterpti radį iš vidaus, po to kompozitorių ištiko širdies smūgis, po kurio jis neatgavęs sąmonės mirė.[17] Laidotuvės įvyko 1924 m. gruodžio 3 d. Milano katedroje, jo maršą iš „Edgaro“ diriguojant A. Toskaniniui. Kompozitoriaus palaikai laikinai buvo palaidoti Toskaninių giminės kape ir 1926 m. perkelti į pastatytą koplyčią Pučinių namuose Torėje del Lage. Paskutinė ir nebaigtoji jo opera „Turandot“ buvo pastatyta 1926 m., jau po kompozitoriaus mirties.[18] Šią operą užbaigė kurti Frankas Alfano. Šioje operoje gausu įspūdingų chorinių ir masinių scenų. Dž. Pučinis yra sukūręs „Messa di Gloria“ tenorui, baritonui, mišriam chorui ir orkestrui.

Operos

redaguoti

Dž. Pučinio garsiausiais kūriniais yra jo operos, kurių jis sukūrė 12[19] (paskutinė, „Turandot“, nebuvo baigta dėl kompozitoriaus mirties). 2011/2012−2015/16 metų sezonų laikotarpiu Dž. Pučinis buvo trečias (po Dž. Verdžio ir V. A. Mocarto) kompozitorius pagal atliekamų operų skaičių pasaulyje, tarp 10 dažniausiai atliekamų operų buvo „Bohema“, „Toska“ ir „Madam Baterflai“.[20]

Eil.
Nr. 		Metai Pavadinimas Pavadinimas
originalo k. 		Libreto
autoriai 		Pastatymų
LNOBT
metai[21]
1 1883−84 „Vilos“ Le Villi Ferdinando Fontana
2 1886−89 „Edgaras“ Edgar Ferdinando Fontana
3 1890−93 „Manon Lesko“ Manon Lescault Ruggero Leoncavallo
ir kt.
4 1894−96 „Bohema“ La bohème Giuseppe Giacosa,
Luigi Illica 		1927, 1936,
1951, 1983
5 1896−1900 „Toska“ Tosca Giuseppe Giacosa,
Luigi Illica 		1932, 1950,
1977, 1997
6 1901−04 „Madam Baterflai“ Madama Butterfly Giuseppe Giacosa,
Luigi Illica 		1937, 1965,
1976, 2006
7 1908−10 „Mergina iš Vakarų“ La fanciulla del West Carlo Zangarini,
Guelfo Civinini 		1968
8 1914−16 „Kregždė“ La rondine Giuseppe Adami
9 1915−16 „Skraistė“ Il tabarro Giuseppe Adami 1933
10 1917 „Sesuo Andželika“ Suor Angelica Giovacchino Forzano 1933, 2001
11 1917−18 „Džanis Skikis“ Gianni Schicchi Giovacchino Forzano 1933, 2000
12 1920−24 „Turandot“ Turandot Giuseppe Adami,
Renato Simoni 		2003

Šaltiniai

redaguoti
  1. ↑ Jonas Klimas. Puccini Giacomo (Džakomas Pučinis). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIX (Pre-Reu). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. 265-266 psl.
  2. ↑ Phillips-Matz, Mary Jane. Puccini: A Biography. UPNE, 2002, p. 12
  3. ↑ Fairtile, Linda B. Giacomo Puccini: A Guide to Research. Routledge, 2013, p. 3
  4. ↑ Phillips-Matz, Mary Jane. Puccini: A Biography. UPNE, 2002, p. 15
  5. ↑ Fairtile, Linda B. Giacomo Puccini: A Guide to Research. Routledge, 2013, p. 4
  6. ↑ Fairtile, Linda B. Giacomo Puccini: A Guide to Research. Routledge, 2013, p. 5
  7. ↑ Fairtile, Linda B. Giacomo Puccini: A Guide to Research. Routledge, 2013, p. 6
  8. ↑ Phillips-Matz, Mary Jane. Puccini: A Biography. UPNE, 2002, p. 38
  9. ↑ Phillips-Matz, Mary Jane. Puccini: A Biography. UPNE, 2002, p. 43
  10. ↑ Phillips-Matz, Mary Jane. Puccini: A Biography. UPNE, 2002, p. 45
  11. ↑ Fairtile, Linda B. Giacomo Puccini: A Guide to Research. Routledge, 2013, p. 8
  12. ↑ Fairtile, Linda B. Giacomo Puccini: A Guide to Research. Routledge, 2013, p. 10
  13. ↑ Fairtile, Linda B. Giacomo Puccini: A Guide to Research. Routledge, 2013, p. 11
  14. ↑ Fairtile, Linda B. Giacomo Puccini: A Guide to Research. Routledge, 2013, p. 12
  15. ↑ Fairtile, Linda B. Giacomo Puccini: A Guide to Research. Routledge, 2013, p. 12
  16. ↑ Fairtile, Linda B. Giacomo Puccini: A Guide to Research. Routledge, 2013, p. 14
  17. ↑ Fairtile, Linda B. Giacomo Puccini: A Guide to Research. Routledge, 2013, p. 16
  18. ↑ Fairtile, Linda B. Giacomo Puccini: A Guide to Research. Routledge, 2013, p. 16
  19. ↑ Fairtile, Linda B. Giacomo Puccini: A Guide to Research. Routledge, 2013, p. 17−19
  20. ↑ operabase.com, suarchyvuota 2017 06 28
  21. ↑ opera.lt Archyvuota kopija 2017-08-22 iš Wayback Machine projekto.

Nuorodos

redaguoti
 
Vikiteka: Giacomo Puccini – vaizdinė ir garsinė medžiaga


  Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Giacomo_Puccini&oldid=7167857"