Ganiklis
Ganiklis – lietuvių ganyklų ir piemenų dievas[1], minimas tik Motiejaus Strijkovskio (1582 m.).
Strijkovskis jį mini kaip Goniglis Dziewos ir rašo, kad jam žmonės aukojo arklių, jaučių, ožių ir kitų gyvulių sėklides, degindami juos ant didelių akmenų kalbėdami: „Kaip šis akmuo kietas, nebylus ir nepajudinamas, taip, o dieve Ganikli, vilkai ir visi plėšrūs žvėrys tegul nepasijudina, kad mūsų gyvuliams, tau pavestiems, kenkti negalėtų“. Gyvulių išginimo dieną Ganikliui aukodavo ėriukus, veršiukus ir kt. gyvulius. Autorius Ganiklį prilygina antikiniams faunams ir satyrams.[1]
Teonimas kilęs nuo žodžių ganyti, ganykla.