Franz Leopold von Ranke

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Franz Leopold von Ranke

Franz Leopold von Ranke
Gimė	1795 m. gruodžio 21 d.
Mirė	1886 m. gegužės 23 d. (90 metų)

Veikla	Prūsijos istorikas, laikomas vienu iš svarbiausių mokslinės istoriografijos pradininkų

Vikiteka	Franz Leopold von Ranke

Franz Leopold von Ranke (1795 m. gruodžio 21 d. – 1886 m. gegužės 23 d.) – Prūsijos istorikas, laikomas vienu iš svarbiausių mokslinės istoriografijos pradininkų.

Biografija

Lankė garsiąją Schulpforta privačią mokyklą ir, po tolesnių klasikinės filologijos ir teologijos studijų Leipcigo ir Halles universitetuose, dirbo graikų ir romėnų gramatikos mokytoju Fridericianumo gimnazijoje Frankfurte prie Oderio. Kaip tik tuo laiku pradėjo rimčiau domėtis istorija, siekdamas patobulinti kvalifikaciją antikos srityje.

Pirmosios knygos skyrius Zur Kritik neuerer Geschichtschreiber buvo pastebėtas Prūsijos švietimo ministro ir 1825 m. Ranke gavo neetatinio profesoriaus vietą Berlyno universitete. Po to tyrinėjo daugelio Europos šalių archyvus, redagavo periodinį leidinį Historische-Politische-Zeitschrift. 1837 m. gavęs pilną profesoriaus etatą Berlyne, 1841 m. karaliaus Friedricho Wilhelmo IV paskirtas Prūsijos istoriografu. 1854 m. įtrauktas į Prūsijos valstybės tarybą, o 1865 m. gavo bajoro titulą.

Esminiai principai

Esminiai principai, kuriuos taikė Ranke istorijos studijose:

Istorinės tiesos objektyvumas –

Ranke pabandė palikti nuošaly dominavusias teorijas ir stereotipus ir, skrupulingai nagrinėdamas pirminius šaltinius, pateikti nepadailintą faktų paveikslą. Jis kritikavo tuometinę istoriografiją, smerkdamas jos pasikliovimą tradicija ir vietoj to siūlė objektyvųjį metodą. Jis ieškojo nuo filosofinių spekuliacijų nepriklausomo istorijos tyrimo metodo, siūlydamas „objektyvų“ praeities pažinimą,

Faktų pirmenybė prieš koncepcijas –

savo „Visuotinę istoriją“ (Weltgeschichte, 1881–88) Ranke konstravo remdamasis principu, kad „nuo atskirybių galima rūpestingai ir drąsiai pereiti prie bendrybių; bet negalima per bendras teorijas žiūrėti į atskirybes“. Rankes nuomone, nuo bendrybių pradeda filosofai, o istorikai privalo pradėti nuo įvykių individualumo, svarstyti faktus ir tik taip prieiti prie bendro požiūrio į įvykius,

Istorija turi būti suvokiama jos pačios kontekste –

Ranke siekė rekonstruoti konkrečius praeities periodus tokius, kokie jie buvo iš tikrųjų (wie es eigentlich gewesen). Šia fraze Ranke faktiškai tik pakartojo Herderio teiginį, kad kiekviena praeities epocha turi būti vertinama atsižvelgiant į jos pačios kontekstą, vengiant praeities aprašymo dabartinių laikų dvasia. Šis požiūris įvardijamas istorizmu. Istorija turi būti konstruojama suvokiant jos unikalumą, radikaliai besiskiriantį nuo dabarties,

Politikos centrinė padėtis –

suvokdamas politinę jėgą kaip pagrindinį istorijos veikėją, Ranke akcentavo politinę istoriją, plačiau nagrinėdamas karalių ir lyderių veiklą, karus, sutartis, sąjungas ir beveik ignoruodamas ekonominius ir socialinius faktorius. Toks traktavimas dar vadinamas užsienio politikos pirmenybės principu. Šiuo požiūriu ekonominės, politinės ir kitokios valstybės vidaus permainos yra pastangų didinti galios potencialą kovai su kitomis valstybėmis padariniai. Europos istoriją Ranke apibūdino kaip nenutrūkstamą kovą tarp valstybių dėl dominavimo; šios kovos metu jėgų balanso pasiekimas yra įmanomas tik nuolat kylant naujiems konfliktams.

Pagrindiniai veikalai

Geschichte der lateinischen und germanischen Völker von 1494 bis 1514, 1824 (priedas – Zur Kritik neuerer Geschichtschreiber) [„Romanų ir germanų tautų istorija nuo 1494 iki 1514“ ir priedas „Apie naujojo istorijos rašymo kritiką“, kuriame siūlomas „objektyvumo“ metodas],
Die Römischen Päpste, ihre Kirche und ihr Staat im 16. und 17. Jahrh., Bd. 1–3, 1834 [„Romos popiežiai, jų bažnyčia ir jos valstybė XVI–XVII a.“],
Deutsche Geschichte im Zeitalter der Reformation, Bd. 1–6, 1839–1847 [„Vokietijos istorija reformacijos periodu“],
Weltgeschichte, Bd. 1–9, 1881–1888 [„Visuotinė istorija“].