Frankų kalba
| Frankų kalba | |
| Kalbančiųjų skaičius | išnyko VIII a. |
|---|---|
| Kilmė | Indoeuropiečių prokalbė >Germanų prokalbė >>Vakarų germanų kalbos >>>Frankų kalba |
| Kalbos kodai | |
| ISO 639-1 | — |
| ISO 639-2 | — |
| ISO 639-3 | frk |
Frankų kalba (pranc. francique, vok. Altfränkisch) – VIII a. išnykusi senovės vakarų germanų kalba, vartota Salijų frankų, kurie V a. pabaigoje buvo užėmę Romos imperijos valdytą Galiją.[1]
Apie 100 tūkstančių frankų iš dabartinės Flandrijos, apgyvendintos III–IV a., pamažu migravo į pietus. Romanizuotoje Galijoje Salijų frankai buvo gausiai apsupti vietinių gyventojų (6–8 mln.), todėl ilgainiui neteko savo kalbos, ir VIII a. pabaigoje frankiškai nebebuvo kalbama. Vis dėlto ilgą laiką frankai Galijoje sudarė naujosios valdančiosios klasės pamatus, todėl jų kalba tapo svarbiu besiformuojančios dabartinės prancūzų kalbos antsluoksniu (superstratu) bei davė jai pavadinimą. Prancūzų kalboje išlikę daugybė skolinių iš frankų kalbos (jardin, bande, guerre, fauteuil, rang, blond, blanc, bleu, brun ir kt.). Frankų kalba padarė įtaką prancūzų kalbos fonetikai (aspiruotasis h) ir gramatikai.
Ten, kur šnekamoji lotynų kalba nebuvo įsitvirtinusi, frankų kalba išliko ir rutuliojosi toliau. Ja šnekėjo vadinamieji Reino frankai, arba ripuarai frankai. Šiaurėje iš frankų kalbos išaugo dabartiniai flamandų dialektai, bendrinė olandų kalba, taip pat vokiečių kalbos frankiškoji tarmė.[2][3]
Išnašos
redaguoti- ↑ Harbert, Wayne Eugene (2007). The Germanic Languages. Cambridge Language Surveys. Cambridge / New York: Cambridge University Press. pp. 15–17.
- ↑ B. Mees, "The Bergakker inscription and the beginnings of Dutch", in: vok. Amsterdamer beiträge zur älteren Germanistik: Band 56-2002, edited by Erika Langbroek, Annelies Roeleveld, Paula Vermeyden, Arend Quak, Published by Rodopi, 2002, ISBN 9042015799, 9789042015791
- ↑ vok. Hans-Werner Goetz: Die „Deutschen Stämme“ als Forschungsproblem. In: vok. Heinrich Beck, Dieter Geuenich, Heiko Steuer, Dietrich Hakelberg (ed.): vok. Zur Geschichte der Gleichung „germanisch-deutsch“. Walter de Gruyter, Berlin 2004, pp. 229–253 (p. 247).