Epigrama
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Epigrama (sen. gr. ἐπίγραμμα „užrašas“) – trumpas, sąmojingas, kartais satyrinio pobūdžio eiliuotas kūrinys. Atsirado senovės Graikijoje iš eiliuotų įrašų antkapiuose, pastatuose, induose. Epigramos būna ne ilgesnės kaip 8–10 eilučių, paprastai dvinarės: pirmose 6–8 eilutėse nusakoma situacija, iškeliamos prielaidos, sukuriama emocinė įtampa, o paskutinėse eilutėse tarsi duodamas atsakymas, pasiekiama „iškrova“, intonacija krinta.
Lietuviškoji epigrama perimta iš antikinės tradicijos. Vienas ankstyviausių jos pavyzdžių – Žemaičių vyskupui Merkeliui Giedraičiui dedikuota Venclovo Daujoto-Labunauskio lotyniška epigrama Mikalojaus Daukšos „Postilėje“ (1599 m.). Daug lotyniškų epigramų yra sukūręs Motiejus Kazimieras Sarbievijus. Epigramas taip pat rašė lietuvių autoriai Adomas Šimelpenigis, Antanas Klementas, Dionizas Poška, jas rašo ir šiuolaikiniai lietuvių poetai Juozas Nekrošius, Aleksas Dabulskis, Juozas Erlickas.
Literatūra
redaguoti- Lietuvių epigrama ir parodija, parengė Vytautas Kubilius, Vilnius: Vaga, 1983.