Beirutas (arab. بيروت‎ = Bayrūt) – Libano sostinė, įsikūrusi siaurame Viduržemio jūros pusiasalyje. Mieste gyvena ~2 mln. gyventojų. Išvystyta lengvoji, maisto, naftos perdirbimo, chemijos, odos, mašinų gamybos pramonė, yra tarptautinis oro uostas. Tai pagrindinis šalies finansų centras, prekyba auksu, deimantais. Per jūrų uostą išvežami citrusiniai vaisiai, obuoliai, alyvų aliejus, šilkas, vilna[2], taip pat naftos produktai, įvairūs Sirijos, Irako, Jordanijos kroviniai. Geležinkelio linijomis Beirutas sujungtas su Hama, Damasku, Haifa.

Beirutas
بيروت‎
      
Miesto panorama
Beirutas
Beirutas
33°53′13″ š. pl. 35°30′47″ r. ilg. / 33.88694°š. pl. 35.51306°r. ilg. / 33.88694; 35.51306 (Beirutas)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė Libano vėliava Libanas
Muchafaza Beiruto muchafaza
Meras Bilal Hamad
Gyventojų (2017[1]) 1 650 000
Plotas 85 km²
Tankumas (2017[1]) 19 412 žm./km²
Tinklalapis [1]
Vikiteka Beirutas

Veikia Libano valstybinis (1951 m.), Beiruto amerikiečių (1866 m.), Libano amerikiečių (1924 m.), arabų (1960 m.), prancūzų (1875 m.) universitetai, mokslo tyrimų institutai, nacionalinė biblioteka, meno galerija, Libano nacionalinis, meno istorijos, archeologijos, šiuolaikinio meno muziejai.

Istorija

redaguoti

Beirutas yra vienas seniausių tebegyvenamų miestų pasaulyje; vietovė apgyvendinta dar akmens amžiuje. Miestas finikiečių, egiptiečių raštuose minimas nuo XVIIIXV a. pr. m. e., tuomet kaip Beritas arba Beruta. Šis pavadinimas kildinamas nuo kanaaniečių žodžio be’erot, reiškiančio „šulinius“. Antikos laikais buvo didelis prekybos ir amatų centras, čia kaltos monetos. 635 m. prijungtas prie Arabų kalifato, XII-XIII a. buvo užimtas kryžininkų, 12911516 m. atiteko Egipto mameliukams, 15161918 m. priklausė Osmanų imperijai. Po I pasaulinio karo, atiteko Prancūzijai, 1943 m. tapo nepriklausomo Libano sostine. Beirutas smarkiai nukentėjo Libano pilietinio karo metu (1975–1991 m.)

Paveldas

redaguoti

Miestas pasižymi skirtingų laikotarpių ir kultūrų architektūrinio paveldo gausa. Yra finikiečių šventovės, romėnų statinių (forumo, termų, šventyklos, kolonų) liekanos, bizantiškoji ai Omarijaus (buv. Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, XII a.; perstatyta 1291 m.), Rūmų (pradėta statyti XVI a. pr.) ir kitos mečetės. Iš naujų pastatų svarbiausi yra Teisingumo rūmai, bankas, viešbutis Finikija.

Beiruto planas netaisyklingas, yra al-Burdži, an-Nadžmos (su parlamento rūmais ir nacionalinė biblioteka) ir Ašūro aikštės. Nuo jų į pietus, pietryčius ir rytus eina plačios tiesios gatvės[3].

Galerija

redaguoti

Šaltiniai

redaguoti
  1. Lebanon: Agglomerations and Cities, citypopulation.de
  2. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 54
  3. Beirutas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002