Aušrinė

Kitos reikšmės – Aušrinė (reikšmės).

Aušrinė (Aušros deivė, Dangaus deivė, Rytmetėlė, Rytmetinė žvaigždė) lietuvių mitologijoje – Aušrinės žvaigždės (Veneros) deivė, kuri buvo laikoma nepaprasto grožio mergele. Senovės lietuviai Aušrinę siejo su grožiu, jaunyste, sveikata.

Aušra pirmoji apšviečia dangų, išsklaido tamsą. Pagal rytinę ir vakarinę žvaigždes ūkininkai pradėdavo ir baigdavo darbus.

Lietuvių tautosakoje

Aušrinė tautosakoje susijusi su Saule, uždega jai rytais šviesą. Laikoma Saulės dukra. Aušrinė ir jos sesuo Vakarinė vaizduojamos mergelėmis. Aušrinė kartu su Vakarine patarnaudavo Saulei ir jos vyrui Mėnuliui: Aušrinė kūrė ugnį, nešė vandenį, virė sriubą, rytais nušviesdavo Saulei kelią, Vakarinė klojo Saulei patalą. Toks siužetas užfiksuotas Liudviko Rėzos užrašytoje dainoje:

Miela Saulyte, Dievo dukryte,
Kas rytais vakarėliais
Prakūrė tau ugnelę?
Tau klojo patalėlį?
Aušrinė, Vakarinė:
Aušrinė ugnį prakūrė,
Vakarinė
patalą klojo…

Tyrinėtojai linkę manyti, kad Aušrinė ir Vakarinė lietuvių tradicijoje laikytos skirtingomis žvaigždėmis, nors nemaža pavyzdžių, kur jiedvi gretinamos arba tapatinamos.

Algirdas Julius Greimas bandė nustatyti Aušrinės šeimą, jos pusbroliu laikė Auštrinį. Greimas tapatina Aušrinę su tautosakoje minima Marių Merga. Jis daro išvadą Aušrinę turėjus savo bandą ir galėjus pasireikšti „jūros kumelės“ pavidalu. Aušrinė daugelyje baltų ir slavų tekstų vadinama karalaite, jos papuošalai – žvaigždės, rasa. Tautosakoje minimą Aušrinės tarną A. J. Greimas laiko Aušrinės karvių [= žvaigždžių?] piemeniu, kasryt genančiu jas „per mares (dangų) į ganyklas“. Pranė Dundulienė ir Jonas Vaiškūnas Aušrinės tarnu laiko Merkurijaus planetą. Vladimiro Toporovo teigimu, Aušrinė galėjo būti dangiškoji Perkūno partnerė. Pasak Norberto Vėliaus, Aušrinė yra dangiškasis binarinių opozicijų mediatorius: Danguje priešpriešą naktis–diena atitinka mėnulis–saulė, nes mėnulis šviečia naktį, o saulė – dieną. Vidurinysis šios priešpriešos narys, yra Venera – Vakarinė ir Aušrinė, kuri vakare pirmiausia pasirodo, o ryte vėliausiai prapuola, tarsi sujungia naktį su diena, mėnulį su saule.

Bene žymiausias mitas, susijęs su Aušrine pateiktas Liudviko Rėzos užrašytoje dainoje:

Mėnuo saulužę vedė
Pirmą pavasarėlį.
Saulužė anksti kėlės,
Mėnužis atsiskyrė.
Mėnuo viens vaikštinėjo,
Aušrinę pamylėjo.
Perkūns, didžiai supykęs,
Jį kardu perdalijo.
– Ko saulužės atsiskyrei?
Aušrinę pamylėjai?
Viens naktį vaikštinėjai?

Panašus siužetas randamas ir gudų liaudies dainose. Šis įvaizdis siejamas su astronominiu reiškiniu, kai Mėnuliui leidžiantis ryte ir šviečiant Aušros žvaigždei pateka Saulė. Po šitokios dangaus šviesulių sandūros Mėnuo ima dilti. Liaudyje tada sakoma, kad Saulė sugauna Mėnulį su Aušrine ir jį daužo, dalina, pagauna. Toks metas dar vadinamas „padaužais“.

Sąsajos

Aušros žvaigždė – labai svarbus simbolis daugelio tautų mitologijoje. Dažniausiai įsivaizduojama kaip graži mergelė. Indoeuropiečių pasaulėvaizdyje Aušra dažnai siejama su karve – taip vadinama senovės indų deivė Ušasė („Aušra“), o pačios karvės – „aušrinėmis“. Artimuosiuose Rytuose su Aušra visųpirm sieta deivė Ištar, kurios ženklas – pentagrama. Pagal romėnų aušros deivę Venerą astronomijoje pavadinta ir pati planeta. Latvių mitologijoje aušrinę atstovauja vyriškas dievaitis Auseklis, o prūsiškai Aušros žvaigždė vadinama *Deinainā.

Krikščioniškame pasaulėvaizdyje Aušrinės įvaizdį perima Šv. Marija, ypač jos hipostazė – Jūrų Žvaigždė (Stella Maris).